Tiesa, Eduardas Titas pats taip – skulptoriumi – vadintis nedrįsta. Sakosi esąs drožėjas. Eduardas turi tautodailininko vardą, tačiau neslepia, kad liaudies meno žinovai jį įvardija kaip perdėm profesionalų, nukrypstantį nuo liaudiškos drožybos tradicijų.

Bet šįsyk su E. Titu sutarėme mažiau kalbėti apie meną, daugiau – apie gyvenimą. Apie jį, kaip kūrėją, prirašyta nemažai, o ir pats yra išleidęs knygą, pristatančią jo drožinius.

Atvedė meilė

Eduardas mūsų krašto žmogumi tapo palyginti neseniai, o į Miežiškius jį, jau perkopusį pusės amžiaus ribą, atvedė ne kas kitas, bet meilė. Krito į akį graži moteris, vardu Birutė. Dabar jau Birutė Titienė, Miežiškių kultūros centro vadovė.

„Neapsakomai džiaugiuosi ir dėl to, kad turiu puikią žmoną, ir todėl, kad ji – kultūros žmogus, – sako E. Titas. – Man, atvykėliui, visi Birutės draugai netrukus pasidarė gana artimi, jie ir mane priėmė į savo būrį, susibičiuliavome. Tad dabar gyvenu tarp kultūringų kultūros žmonių ir dėl to nuolat jaučiuosi pakylėtas.“ „

Žmona ir jos draugai, kurie dabar jau ir mano draugai, yra palaima. Dėl jų ir Miežiškiai man – nuostabiausia pasaulio vieta“, – priduria.

Eduardas, kuriam ne už kalnų septyniasdešimt (tuo turbūt niekas nepatikėtų, mat atrodo metų turintis bent jau dešimčia mažiau), yra tikras kaunietis. Ten gimė, augo, mokėsi, dirbo, tuokėsi, augino sūnų. Deja, jaunystės santuoka pasirodė esanti nesėkminga, o tai jį, meniškos prigimties žmogų, darė nelaimingą.

„Aš gal ir jaučiau esantis meniškas, bet nenorėjau to pripažinti“, – svarsto.

Buvo ir darbininku, ir „biznieriumi“

Aistrą kurti E. Titas, prisipažįsta, slėpęs net pats nuo savęs.

Eduardas Titas ir jo darbai
Foto: Sekundė.lt

„Tuomet, jaunystėje, buvau įsitikinęs, kad tikras gyvenimas – tai pinigai, jų suteiktos galimybės, tad ėjau ten, kur daugiau mokėjo. Dirbau įvairius sunkius darbus gamyklose“, – apie tai, kaip suprato, priėmė, kaip vertino gyvenimą ir ko norėjo iš jo, pasakoja Eduardas.

Tačiau drauge jautęs meno, kūrybos trauką, o kūrėjai – ypač skulptoriai, drožėjai ir juolab tie, kurie kuria didelius darbus, jam atrodė kone nuo Olimpo nužengę dievai. Jo paties kūryba tada apsiribojo gitaros brązginimu.

Bet kai ilgesnio rublio, vėliau – ir lito paieškos E. Titą atvedė į Kauno dailės kombinato drožybos cechą, būsimam skulptoriui tarsi akys atsivėrė.

„Kaip dabar, taip ir tada, drožybą laikiau menu, polėkiu. O tame kombinate pamatęs moteris, kurios visos drožia pagal vieną šabloną lyg raitydamos virtinius, likau priblokštas, – pasakoja. – Supratau, kad jos pagal vieną modelį kūrė tai, kas tuomet buvo paklausu – drožė suvenyrus. Ir tai buvo jų darbas. Bet nesakyčiau, kad kūrybinis.“

Tačiau toji masinė kūryba netikėtai ėmė ir įkvėpė Eduardą išradimui. Nutaręs patobulinti šiame kombinate gamintas ant sienos kabinamas drožinėtas suvenyrines medžio lėkštes, E. Titas išmoko pinti vyteles, tas lėkštes jomis apipindavo – ir taip darė „biznį“, prekiavo jomis. Mena, kad apipintos lėkštės buvo perkamos, viskas klojosi neblogai. Bet svarbiausia, jog pagaliau prisilietęs prie drožinių pradėjo mąstyti, kad gal ir pats taip išdrožtų.

Mokytoją susirado pats

„Kaip kiekvienai profesijai, amatui, taip ir drožėjo, reikia nemažai žinių, būtini įgūdžiai, – kūrybinio kelio pradžią prisimena E. Titas. – Žmonės viso to mokosi dailės mokyklose, akademijose, o aš pasiėmiau pliauską – ir drožiu.“

Žinoma, viskas buvo ne taip paprasta – kad pramoktų drožybos amato, vyras net buvęs įstojęs į Kauno suaugusiųjų dailės mokyklą. Tačiau mokslas ten jam pasirodęs pernelyg lėtas: žinių norėjosi įgyti greičiau ir daugiau.

Tada sumanė štai kokį, kaip pats sako, „fintą“.

Eduardas Titas ir jo darbai
Foto: Sekundė.lt

Seniau mūsų šalyje buvo leidžiamas žurnalas „Meisteris“. Būtent šiame žurnale E. Titas mena spausdintus reportažus apie šalies medžio drožėjus, juos jis su įdomumu, net aistra skaitęs. Iš visų aprašytųjų jam labiausiai patikę drožėjų Sauliaus Lampicko ir Algimanto Sakalausko darbai.

„Turėjau tiek drąsos, o gal įžūlumo, kad nutariau žūtbūt susipažinti su kuriuo nors iš šių meistrų ir paprašyti, kad pamokytų mane drožybos“, – savąjį užmojį mena Eduardas.

Jis pasakoja kreipęsis į „Meisterio“ redakciją, prašęs šių meistrų adresų ar telefonų numerių, bet nieko nepešęs. Žurnalistai nepanoro informacijos atskleisti. Nepaisydamas nesėkmės, atkaklus entuziastas vis dėlto sugebėjo išsiaiškinti, kad A. Sakalauskas gyvena Prienuose, ir ne tik gyvena bei kuria – netgi moko kitus drožti.

Tai sužinojęs, iškart nulėkė pas meistrą, parodė savo darbus, buvo gerai įvertintas ir pakviestas mokytis.

Tą ir padarė – tapo drožėjo mokiniu.

Patiko – išsivežė į Austriją

E. Titas iki šiol prisimena savo nuostabą pamačius gausybę drožimo įrankių ir sužinojus, kad kurti iš medienos galima netgi motoriniu pjūklu. O jį priėmęs meistras buvo ne mažiau nustebęs, kad Eduardas gana puikius drožinius išdrožia vien kalteliu.

Mokytojo suteiktos žinios kaip reikiant padėjo ryžtingam kauniečiui, netgi kita kryptimi pasuko jo gyvenimą: E. Titas tapo menininku, iš drožybos ėmėsi gyventi.

Turbūt daugelis žino Radviliškio rajone, šalia Panevėžio–Šiaulių kelio esantį „Žarijos“ restoraną. Gavęs jo savininko užsakymą restorano kiemui Eduardas kitados sukūrė visą plejadą drožinių. Jie buvo skirti ir grožiui, ir patogumui.

Eduardas Titas ir jo darbai
Foto: Sekundė.lt

Įdomu tai, kad visus iki vieno jo drožinius jau iš „Žarijos“ savininko nusipirko vienas austras ir parsigabeno į savo šalį. Pasirodo, užsienietis prekiavo nekilnojamuoju turtu ir, reklamuodamas naujai parduodamą namą, skelbimuose nurodydavo – štai kokia įdomi medžio skulptūra kieme stovi. Tokia vadybos išmonė iškart pabrangindavo parduodamą nuosavybę.

Ieškodamas įkvėpimo, sutiko antrą sielos pusę

Išpardavęs iš Lietuvos nupirktus drožinius drauge su namais, austras kreipėsi jau į patį E. Titą. Sukirto rankomis ir Eduardas ėmėsi drožti jam naujas skulptūras. Taip „užsidrožė“ nemažai pinigų, o suvokęs, kad puikiai galima gyventi ir iš meno, su šeima atsikėlė gyventi į Radviliškį.

Buvo pinigingas, bet laimingas – nelabai. Kaip jau minėjo, nesisekė šeimos gyvenimas. Todėl stengdamas pabėgti nuo kasdienės įtampos Eduardas leidosi važinėti į įvairius šalyje rengiamus drožėjų simpoziumus, stovyklas, kitokius susiėjimus (sako, kad ir dabar su džiaugsmu ir net ilgesiu prisimenantis tuos laikus). Porą kartų teko jam dalyvauti ir Miežiškiuose organizuotuose drožėjų simpoziumuose. Čia jam į akis, o netrukus ir į širdį krito miežiškietė Birutė. Vyriškis savo būsimą žmoną iškart įsiminė kaip išraiškingo veido, tačiau itin rimto, gal net kiek rūstoko žvilgsnio. Graži moteris, bet, kaip pasirodė, piktoka. Ji, kultūrininkė, rūpinosi drožėjų maitinimu, o tai E. Titui atrodė labai patrauklu.

„Negreit, oi negreit mes tapome artimi… – šypsosi Eduardas. – Daug druskos iki tol reikėjo suvalgyti, abiem išgyventi pirmųjų santuokų nutraukimą.“

Priėmė be kraičio

Išdrįsus pasmalsauti, ar kitokie jausmai užplūsta įsimylėjus penkiasdešimties, palyginti su meilės jausmu, patiriamu dvidešimties ar dvidešimt penkerių, E. Titas ilgai nesvarstė. Atsakė, kad 50-metis esi brandesnis, turi nemažai visokios – ir linksmos, ir liūdnos – patirties. Aišku, tampi išrankesnis, stačia galva į meilės reikalus nebeneri, labiau vadovaujiesi protu nei jausmais. Tokia būna pradžia. Tačiau, jei moteris patinka, ir stovėdamas ant šeštosios dešimties slenksčio gali dėl jos padaryti viską ir viską atiduoti.

Eduardas Titas ir jo darbai
Foto: Sekundė.lt

„Iš tiesų aš taip tik sakau, – netikėtai pats į savo kalbą įsiterpia menininkas. – Bet realiai pažiūrėjus, Birutė priėmė mane be jokio užgyvento ir atsinešto kraičio. Neturiu vairuotojo pažymėjimo, tad nevairuoju ir automobilio. Namie, buity irgi nesu geras gaspadorius. Teisinuosi, kad technika manęs ne tik netraukia – man ji svetima.“

Giliau už kitus

Negana to, kad E. Titui nepatinka ir visokių čiaupų, santechnikos, elektros ir kitų buities priemonių remontas – jį paliekantis meistrams, – Eduardas sakosi esąs ir netvarkingas, dargi bambeklis. Bambantis, tiesa, ne ant žmonos.

„Iš tiesų esu gana kritiškas sau, savo kūrybai. Tad graužiuosi, kodėl darau taip, ne kitaip, kodėl esu toks nepakantus. Bambu dar ir dėl to, kodėl bambu. Nieko nepadarysi, senatvė“, – apibendrina.

Ką reiškia būti menininku? Argi buvimas meno žmogumi nedaro žmogų laimingą? Menininkas greičiausiai yra toks žmogus, kuris pasaulį mato giliau, pagalvojęs daro išvadą E. Titas.

„Štai mano paties kūryba man yra saviraiška. Kurdamas, droždamas esu laimingas“, – patikina. Ir priduria, kad jam patinka pats drožimas, taigi, procesas. O rezultatas pradžiugina ne visuomet. Taip yra dėl to, kad mintyse, svajonėse, vizijose jis mato kitokį, galbūt gražesnį, prasmingesnį kūrinį, nei pavyksta išdrožti.

Kalbėdamas apie tai, kad menininkas mato giliau ir daugiau nei kiti, E. Titas pasidžiaugė galintis atskirti tikrą meną nuo šiaip meno. Būtent tikrame mene jis mano gilumą, regi daug prasmių, toks kūrinys traukia dėmesį, žadina jausmus, pavergia fantaziją, juo gyveni.

Atpažįsta kūrėjo braižą

Apie E. Titą visi yra girdėję kaip apie angelų drožėją. Tai gal angelai – jo firminis ženklas?

Pasirodo, ne. Skulptorius aiškina kuriantis daug ką, ir kūriniai gimsta labai greitai, paprastai per savaitę. Dirba spontaniškai, prieš tai nepadaręs jokių brėžinių, nedaro bandinių.

Miežiškiečio darbai jau pasklidę ir po Lietuvą, ir po užsienį, juos užsako daug kas.

„Tikina, kad gražūs, gyvi“, – tokių savo kūrinių įvertinimų sako girdėjęs.

Eduardas Titas ir jo darbai
Foto: Sekundė.lt

Eduardui patinka, kad žmonės iš daugybės kitų atpažįsta būtent jo braižą. Bet savuosius kūrinius vis tiek tradiciškai pasirašo – išdrožia ant jų pavardę: Titas. Buvo labai smagu, kai sykį vienas mažius, pamatęs menininko išdrožtą nykštuką, labai apsidžiaugė, kad kūrėjas atvaizdavo jį, berniuką, vardu Titas.

Mūsų krašte Tito pavardė tikrai retoka, nors skulptoriaus tėtis kilęs iš gretimo Pasvalio rajono, kur tokių pavardžių esama.

Dabar Eduardui užsakyta išdrožti indėną, kuris stovės sodyboje prie tvenkinio. Paklausite, kodėl indėną? Ogi todėl, kad sodybos savininkas dažnai važinėjantis į Ameriką, ten mato indėnų ir nori vieną tokį turėti prie namų.

„Bandžiau žmogų atkalbėti nuo drožto indėno, bet jo nori – ir baigta“, – gūžteli skulptorius.

E. Tito dirbtuvėse rymo ir jau senokai išdrožtas, tik ne visai baigtas rūpintojėlis. Drožėjas niekaip neprisiruošia pagaminti paprasčiausio statulos elemento – lentų stogelio. Tai pernelyg paprastas darbas, tokiam nekyla rankos: staliaus darbų Eduardas, pasirodo, irgi nemėgsta.

Todėl pasukam kalbą apie įkvėpimą, kas jis yra. E. Titui tai – pats drožimo procesas. Nes droži ir matai, kad gaunasi, regi, ką galima tobulinti, keisti, gerinti, gražinti, gilinti ir taip toliau. Todėl kurti jam išties įdomu. Kas jau sukurta – irgi įdomu, bet gal mažiau.

Dainavo benamių chore

Ką E. Titas veikia, kai nesivaiko įkvėpimo? Labiausiai jam patinka sėdėti su meškere kur nors prie vandens ir dėtis gaudant žuvį. Pagauna ne visuomet ir ne kažin ką, bet, kaip patinka drožyba, taip pat patinka ir meškeriojimas.

Anksčiau vyriškis sako noriai sportuodavęs – dar visai neseniai jo dirbtuvėse kabėjusi boksininko kriaušė, kurią jis „pamušdavęs“, bet dabar tai daryti uždraudė daktarai. Liepė tausoti širdį.

Žmonos paprašytas, Eduardas dalyvaudavo ir Miežiškių kultūros centro saviveikloje. Teko vaidinti parodijų teatre, dainuoti benamių chore ir dar gitara skambinti. Žiūrovams, sako, patiko, o ir jam pačiam buvo smagu.

Kokį drožėjas pats save mato, teiraujuosi, bet tokio atviro atsakymo nesitikiu. Emocionalus ir sentimentalus – žodžiai, kuriuos sau skiria E. Titas, ir neslepia, kad dažnai jausmai liejasi per kraštus.

„Net sarmata būna, kad patyręs ne tik ką nors skaudaus, bet ir labai malonaus, gero, susigraudinu kone iki ašarų“, – prisipažįsta.

Skulptorius mano, kad niekaip negalėtų būti valdininku ar vadovu. Tuo įsitikino matydamas žmonos, kultūros centro vadovės, darbą. Jį siutina begalinis popierizmas, be to, supranta, kad negalėtų pavaldiniams, jei tokių turėtų, būti reiklus, ar, esant būtinybei, griežtas.

Beje, džiaugsmą E. Titas sako jaučiantis ne tik kurdamas. Jis džiaugiasi ir būdamas namie, bendraudamas su mylima Birute. Juk namų darnai, kaip paaiškėjo, tereikia vienas kito supratimo ir pagarbos. Dabar, džiaugiasi Eduardas, viso to jų namuose yra.

Tad jis – laimingas miežiškietis.