Panevėžys jau seniai turi teisę vadintis fotografų miestu. Čia su fotoaparatu užaugo ištisos kartos, kas kartą pakutenančios panevėžiečių meninį skonį naujomis nuotraukų parodomis.
58-erių profesionalaus fotografo R. Balčiūno pavardė tokiuose renginiuose neskamba. Jos nėra ir Fotografų sąjungos gretose.
Nors Remigijus studijavo šį amatą Vilniuje, geriausiais pažymiais užsitarnavo diplomą bei pelnė aukščiausią kategoriją už geriausią absolventų fotografijų parodą Baltijos šalyse, savęs menininku vis tiek nedrįsta pavadinti.
„Po studijų pilnas entuziazmo parengiau pirmąjį savo kūrybos darbų ciklą, bet tais laikais vertintojai jo nesuprato ir man visam laikui nusviro rankos. Paskui atsirado šeima, reikėjo pinigų, o menas – tik garbė, tad ir pasirinkau daugiau techninę šitos specialybės kryptį“, – pasakoja panevėžietis, beveik keturis dešimtmečius užsiimantis fotografijos gamyba.
Tačiau meniškos sielos nepaslėpsi. Į pokalbį atvykusius „Sekundės“ žurnalistus ilgaplaukis R. Balčiūnas pasitiko pasipuošęs baltu švarku, rankoje – kukli lauko gėlytė, o ant veido – ekscentriški, raudoni akiniai.
Jie mena laikus, kai Remigijus ištisas dienas tūnodavo tamsoje šviečiant raudonai lempai fotolaboratorijoje.
Pusšimtis fotoaparatų
1984-aisiais, kai jaunas biržietis po fotografijos mokslų ir tarnybos sovietinėje armijoje atkeliavo dirbti į Panevėžį, šiame mieste veikė 5 fotoateljė. Naujokui teko laboranto vieta Smėlynės ir Marijonų gatvės kampe, kur prie buvusio vadinamojo Kauno gastronomo veikė fotografų dirbtuvės „Astra“.
„Susiradau darbą Panevėžyje, bet su mano diplomu ne taip paprasta buvo čia įsidarbinti. Sovietmečio realybė: būtina atitikti keliamą kategoriją, o ji fotoateljė buvo numatyta mažesnė, nei leido mano išsilavinimas. Bet nebūtų tas laikas netikrų medalių, garbės raštų, melagysčių ir įstatymų bei „apstatymų“ era, tad ir man pavyko įsidarbinti, kur norėjau“, – prisimena R. Balčiūnas.
Taip jaunas fotografas pradėjo savo ilgą draugystę su šiuo amatu, kuris jį maitina iki šių dienų.
Kaip paminklas tokiai aistrai, Remigijaus fotoateljė ant lentynos sustatyti pusšimtis juodų fotoaparatų. Visų jų amžius ilgesnis nei paties kolekcininkų. R. Balčiūnas renka tik senovinius, dumplinius fotoaparatus.
Jauniausias eksponatas pagamintas 1953-aisiais, o seniausias – 1923 m. amerikiečių kompanijos „Kodak“ fotoaparatas. Minėta viena stambiausių firmų pasaulyje įsikūrė dar XIX a. pabaigoje Niujorke, kai žmonės jau ėmė suprasti, kas tai yra fotografija ir kokia jos vertė.
Šio amato pradžią istorikai sieja su pirma sėkminga nuotrauka, padaryta prancūzo Žosefo Niceforo Njepo 1827 metų vasarą. Naudojant medžiagą, kuri būdama šviesoje sukietėja, pirmą kartą pavyko užfiksuoti tikrą vaizdą.
Tokiai nuotraukai padaryti reikėjo 8 valandų ekspozicijos, todėl nenuostabu, pasak R. Balčiūno, kad buvo sukurti net specialūs laikikliai žmonių galvoms, kaklams, padėdavę laukti išsvajotos fotografijos.
Nebėra priemonių
R. Balčiūno surinktoje kolekcijoje daugiausia fotoaparatų, pagamintų tarpukariu. Jie buvo gana modernūs, palyginti su pirmtakais. Remigijus parodo aparatą, kuriame buvo įtaisyta speciali detalė juostelei pažymėti.
„Juostelės gale kabindavosi mažas popierėlis, vadinamasis rakordas, kur fotoaparate būdavo galima pasižymėti, kas nufotografuota. Kai juostelių susikaupdavo daug, tokie užrašai leisdavo jas atskirti“, – pasakoja kolekcininkas.
Visi jo eksponatai sutaisyti, veikiantys, kai kuriuos jų Remigijus dar yra ir naudojęs. Mechanika, kurios pagrindu praeityje kurti senoviniai, dumpliniai fotoaparatai, anot jo, tai ne kompiuteris – ją visada galima suremontuoti.
Tik, deja, jau tų senųjų priemonių, kurias naudodavo panevėžiečio surinktais aparatais fotografuodavę meistrai, šiais laikais rasti sudėtinga.
„Analoginė fotografija buvo paremta šviesa ir chemija. Procese dalyvaudavo sidabras, kuris prie šviesos keisdavosi ir atsirasdavo vaizdas. Yra ir dabar, kas lieja senovines emulsijas, žinau grupelę entuziastų Vilniuje. Bet tai brangoka ir reikia specialių sąlygų, mat naudojamos sveikatai pavojingos medžiagos“, – pasakoja R. Balčiūnas.
Analoginė senų laikų fotografija, anot jo, dabar jau daugiau skirta menui. Tačiau ilgą laiką ji buvo vienintelė galimybė įamžinti aplinką ir joje esančius žmones, gyvūnus.
Savas reaktorius
„Šiuolaikinės technologijos taip sparčiai tobulėja, kad naujovių nespėji gaudyti. O senoji fotografija ilgai stovėjo vietoje ir beveik nesikeitė: buvo plokštelė, ryškinimas, laboratorija. Iki Lietuvos nepriklausomybės naudojome tą patį šimtametį metodą“, – sako R. Balčiūnas.
Dėl to jis ir pasirinkęs kolekcionuoti būtent tokius fotoaparatus, kurių modelių, gamintojų nebuvo tokios begalės, kaip prikuriama šiais laikais.
Anuomet fotoaparatus daugiausia gamino amerikiečiai, vokiečiai, italai, taip pat ir rusai. Pastarieji, pasak Remigijaus, daugiausia pateikdavo ne tokias vykusias garsiausių pasaulio kompanijų aparatų kopijas.
O štai amerikiečių „Kodak“, panevėžiečio žiniomis, savo gamykloje Niujorke galėjo turėti netgi mini reaktorių. Ši visuomenei pavojinga paslaptis, pasak R. Balčiūno, išaiškėjo tik 2003-iaisiais užsidarant fabrikui.
„Pasirodo, jie netgi eksperimentavo su atomais ir reaktorius galėjo dirbti jau kelis dešimtmečius. Tokie dalykai tada pakraupino visą miestą“ , – pasakoja fotografijos istorija besidomintis panevėžietis.
Lietuvoje fotografija atsirado panašiu laiku kaip ir visame pasaulyje. Ją, skatindami bendraminčių kovos dvasią, naudojo net 1863-iųjų sukilimo vadai.
Tačiau tokios paslaugos tarp paprastų žmonių išpopuliarėjo tarpukariu.
„Smetonos laikais karvė kainavo 100 litų, fotoaparatas – 150–160 litų. Tokią prabangą leisdavo sau nebent turtingesni vaistininkai, teisininkai, į juos investuodavo verslininkai, kurie imdavosi fotografijos paslaugų verslo. Viena nuotrauka kainuodavo 1 litą“, – priduria R. Balčiūnas, rodydamas 1938–1939 m. stebuklą iš savo kolekcijos.
Vardiniai fotoaparatai – prestižo reikalas
Kai kurie tarpukario turtuoliai galėdavo sau leisti ir už pinigus tam tikros firmos fotoaparatui suteikti vardą. Tai būdavo prestižinis reikalas.
„Turėjau vardinį fotoaparatą, jam savo vardą buvo suteikęs Kaune, prie Soboro, parduotuvę turėjęs žydų verslininkas, fotografas. Nuvykęs į vokiečių fotoaparatų bendovę „Agfa“ jis sumokėjo didelius pinigus, kad ant 12-os vienos serijos gaminių atsirastų būtent jo pavardė“, – pasakoja R. Balčiūnas.
Tokie išskirtiniai, riboto leidimo eksponatai iki šiol keliauja po pasaulį ir yra medžiojami kolekcininkų. Panevėžietis šią retenybę gavo iš senienas kaupusio žmogaus, išmainydamas į savo turėtus daiktus.
„Čia mūsų pamišimas, kolekcionavimas kainuoja ir pinigų, ir laiko. Kai kas to visai nesupranta ir laiko nereikalingomis šiukšlėmis – atneša žmonės man senų fotoaparatų radę prie konteinerių“, – prisipažįsta fotografas.
Remigijus tvirtina, kad jo surinkti fotoaparatai neturi milžiniškos piniginės vertės – visa kolekcija gal ir kainuotų apie 2000 eurų. Bet pačiam kolekcininkui ji labai brangi. Mat pats atidžiai išnagrinėjo kiekvieno eksponato istoriją.
O aštuoniolikos šios kolekcijos eksponatų istorija ypatinga – galima sakyti, nuo jų panevėžietis ir pradėjo kaupti tokį turtą.
Pirko dėl operacijos
„Iš tiesų vieną kitą fotoaparatą jau turėjau nuo pat vaikystės, kai tėvai padovanodavo. Mano laikais mokiniai labai mėgdavo fotografiją – mūsų klasėje iš 30 vaikų tuo užsiėmė daugiau nei pusė“, – prisimena R. Balčiūnas.
Daugeliui jo draugų pomėgis įamžinti aplinką išblėso, bet paties nepaleido. Baigęs mokyklą net neturėjo abejonių, kur stoti, ir pasirinko širdžiai mielą profesiją.
Nors buvo sulaukęs ir rimtų kitokios karjeros pasiūlymų.
„Buvau įstojęs dar ir į aukštąją partinę mokyklą – daugelis atsimena, kas tai buvo. Galėjau tapti teisininku, prokuroru, bet supratau tokios karjeros perspektyvas, gal šiandien manęs čia ir nebebūtų tarp gyvųjų. Todėl rinkausi tai, kas man pačiam mieliausia, – fotografiją“, – sako pašnekovas.
Mintis apie tarnybą aukštesniuose postuose, anot Remigijaus, pakurstė puikūs mokslo pasiekimai ir karinė tarnyba sovietinės armijos vidaus tarnybos daliniuose. Panevėžiečiui teko saugoti kalinius, asistuoti morguose, pasitikti vadinamuosius krovinius-200 su mirusių karių kūnais. Tarnavo lietuvis per patį Afganistano karą.
Slogių karo akimirkų fotojuostelėse tada nerinko, bet vienu metu savo kolekcijoje turėjo kelis KGB naudotus fotoaparatų modelius. Juos kolekcininkas pardavė privačiam Kauno muziejui.
Iš armijos R. Balčiūnui liko ir gerų prisiminimų apie draugiškus svetimam krašte sutiktus bičiulius. Su jais dar ilgai bendraudavo, susirašinėdavo ir vieno tokio pokalbio metu iš buvusio rusų kareivio Maskvoje gavo intriguojamą ir kartu itin humanišką pasiūlymą.
„Draugas man pasiūlė nupirkti vieno jo kraštiečio fotoaparatų kolekciją, kurią šis kaupė kone pusę amžiaus ir nusprendė parduoti dėl būtinos širdies operacijos. Tam žmogeliui reikėjo 3000 dolerių gyvybei išgelbėti – tada apie 1994 m. tai buvo dideli pinigai. Jo paties sūnus buvo nusiteikęs geriau išmesti tėvo turtą lauk, nei gaišti laiką ieškant pirkėjų seniems daiktams. Tad aš ir sutikau“, – pasakoja Remigijus.
Surinkęs reikalingą pinigų sumą, panevėžietis nupirko 18 senovinių fotoaparatų, tačiau patys seniausi, siekiantys net 1893-iuosius, 1900-uosius metus liko muitinėje.
Pastarosios pareigūnai reikalavo pateikti sudėtingas deklaracijas, kurių fotoaparatus gabenęs R. Balčiūno bičiulis neturėjo laiko pildyti.
„Mano nupirktų aparatų savininkas labai skubėjo, operacija negalėjo laukti. Bet viskas pavyko ir jis dar po to gyveno 16 metų“, – sako ruso gyvenimą bent kiek pailginęs Remigijus.
Iš trylikos teliko trys
Šiuo metu R. Balčiūnas gelbsti tik savo verslą, kuris po karantino esą labai nukentėjo. Tik antras mėnuo atsidaręs savo fotoateljė Panevėžio centre, Ukmergės gatvėje, savininkas skaičiuoja smarkiai nukritusią apyvartą. Dabar jis vienas pasitinka klientus, juos konsultuoja ir nuotraukas daro vienas be pagalbininkų.
O buvo laikas, kai šioje įmonėje vos spėdavo suktis net septyni darbuotojai.
„Aš čia įsikūręs nuo 1997-ųjų. Po buvusio „Kauno“ gastronomo komplekso privatizacijos persikėliau gaminti nuotraukų dokumentams į „Žarą“. O kai iš vakarų pasiekė „Kodak“ ir kitų gerų firmų juostos, kitos priemonės, suklestėjo nuotraukų gamyba, išėjome dirbti sau“, – prisimena Remigijus ir priduria, kad vienu metu tada Panevėžyje dirbo net 13 itin brangių fotomašinų.
Tokios kainuodavo daugiau nei 100 tūkst. Vokietijos markių. Iki šiol su jomis bedirba trys fotoateljė mieste.
„Mano paprastesnė įranga. Man, seno kirpimo žmogui, apskritai buvo sunku nueiti tą kelią nuo analoginės, juostinės fotografijos iki šiuolaikinės. Iš pradžių pirštu baksnodavau per kompiuterį ir džiaugdavausi, jei pavykdavo kažką padaryti“, – juokiasi R. Balčiūnas ir prisimena, kaip prieš 20 metų fotošopas buvo pasiekęs populiarumo viršūnę.
Laimė, pasak fotografo, dabar žmonės jau mažiau naudoja pagražinimų. Bet kartu mažiau darosi ir nuotraukų – dauguma linkę tokius prisiminimus kaupti skaitmeninėse laikmenose.
„Darydamas nuotraukas dirbau ir samdomu fotografu. Prisimenu laikus, kai labai daug mano paslaugų reikėdavo tiek linksmais momentais per vestuves, krikštynas, tiek liūdnais – per laidotuves“, – atsidūsta panevėžietis.
Originalus stovas
Dabar pačiam R. Balčiūnui nebūna jauku, kai kas nors atneša pagaminti fotografijų iš šarvojimo salių ar kapinių. O kadaise tai buvo visai natūralus reiškinys.
Keistai jam atrodo ir sovietmečiu madingas dokumentinių nuotraukų perkėlimas į portretus. Juose autorius sulipdydavo vyrą su žmona iš skirtingų fotografijų, perrengdavo juos gražiais, pripieštais drabužiais, nudailindavo.
„Ir žmonės kabindavosi tokius ant sienų – buvo labai gerai“, – sako R. Balčiūnas.
Tie patys vyresni žmonės, anot jo, dabar ir yra jo aktyviausi klientai. Jaunimas, pasak fotografo, nuotraukų nori nebent dovanoms, staigmenai suruošti.
„Neslėpsiu: dirbu šitą darbą dantis sukandęs, nes daugiau nieko nemoku. Jei močiutės dar pasirūpina, kad anūkų vaikystė liktų nuotraukose, tai tiek ir tų mano paslaugų“, – patikina fotosesijas dar kartais surengiantis meistras.
Jis savo patalpose parodo mažą kambariuką, kur atlieka tokius darbus. Čia į akis krenta įspūdingas, drožinėtomis medžio kojomis fotoaparato stovas. Tai, pasak savininko, taip pat originalus eksponatas, kurio niekur kitur nerasi – jį projektavo pats fotografas, o padaryti padėjo meistrai.
