Po juo – nuotrauka, kurioje ant sienos, specialiai tam sukaltose lentynose išdėliotos senos, tarybinių laikų žvejybinės ritės. Ir ne viena, o kelios dešimtys!

Net ir ne žvejams nostalgiją sukėlęs vaizdelis sulaukė kelių šimtų „patiktukų“ bei kelių dešimčių teigiamų komentarų.

Šis pokalbis – apie neįprastą kolekciją, už narkomaniją baisesnę „ligą“ ir nykstančią gamtą, kurioje dėl klimato kaitos bei beatodairiškos veiklos žuvims vietos lieka vis mažiau ir mažiau.

„Metų senjoro“ sūnus

Kolekcijos pradžia – Kęstučio tėčio bambukinė meškerė ir praeito amžiaus septinto dešimtmečio ritė.

– Dar kažkur turi būti spiningas, tačiau niekaip nepavyksta jo surasti.

Kęstutis mūsų laikraščio puslapiuose, ko gero, pirmą kartą, o štai jo šviesaus atminimo tėvelį Juozą Bumblį nuolatiniai „Darbo“ skaitytojai tikrai atsimena. 2015 metais rengtoje Pasvalio krašto deimančiukų apdovanojimo ceremonijoje ponas Juozas už beatodairišką ir neatlygintiną pagalbą negalios ištiktam kaimynui buvo nominuotas ir laimėjo „2015 metų senjoro“ titulą.

Asmeninio albumo nuotr.
Foto: Bendrovės nuotr.

– Tėtis taip pat buvo žvejys. Gal ne toks „išprotėjęs“ kaip aš, bet istorijų, kaip jis jaunystėje Įstroje traukė 3–5 kilogramų lydekas, teko girdėti ne vieną.

Prie upės nori veiksmo

53 metų vyras pasakoja, jog pirmą kartą meškerę užmetęs dar vaikystėje. Vėliau „ėmė rūpėti mergos“ ir visos plūdės su kabliukais nugulė palėpėje. Rimčiau vaikystės pomėgį prisiminė prieš ketvirtį amžiaus.

– Būdamas Gariūnuose nusprendžiau nusipirkti meškerę ir pabandyti gyva žuvele gaudyti lydekas. Meškerykotis ilgas – 5 metrų, sunkus, greitai rankas pakertantis. Pavargau, bet lydekų pagavau. Patiko. O čia, žinote, kaip tame posakyje – kartą paragavęs, negali sustoti. Narkomaną galima išgydyti, bet žvejo – ne… Žvejojau su plūdine meškere, vėliau išbandžiau dugninę ir t. t. Vienu metu buvau įnikęs į karpių žvejybą, buvau visą reikiamą įrangą susipirkęs, net palapinę su sulankstoma lovele turėjau. Didžiausią karpį – 9 kilogramų – pagavau Latvijoje. Tačiau kažkuriuo momentu pajutau, jog tokia žvejyba man per sėsli. Anuomet dirbau vienoje Pasvalio degalinėje. Pamaina trukdavo parą, po to trys paros laisvos. Visas tas dienas ir prasėdėdavau žiūrėdamas į plūdę. Pasidarė gaila laiko, norėjosi daugiau veiksmo, tad pardaviau visą karpiams žvejoti skirtą įrangą ir pradėjau spiningauti, – savo žvejo „karjerą“ prisimena Kęstutis Bumblys.

Aidos Garastaitės nuotr.
Foto: Bendrovės nuotr.

Teko skęsti

Norint pagauti didesnę žuvį, reikia didesnio vandens telkinio ir valties.

– Pirmosios mano valties net valtimi nepavadinsi – bliūdas. Jame pasėdėjus pusę dienos iš naujo reikėdavo mokytis vaikščioti. Vėliau nusipirkau iš PVC medžiagos pagamintą valtį, bet ir ta pasirodė per maža, teko pirkti trečią – trijų metrų ilgio.

Šiek tiek provokuodamas užsimenu Kęstučiui, kad gal nieko tokio ypatingo nėra tame spiningavime – vaikštai paupiu ar plauki valtimi ir banaliai laidai prie valo pririštą blizgę.

Ir čia pat pasigailiu to paklausęs, nes esu tiesiog užverčiamas informacija apie meškerykočių tipus, valo storį ir penkiasdešimt vienos blizgės atspalvius, kurie paslaptingoje sąveikoje su vėjo kryptimi, mėnulio faze, debesuotumu, vandens skaidrumu ir žvejo sėkme leidžia „išlupti“ svajonių laimikį.

Vyro akys ima žvilgėti šelmiška, tik žvejams suprantama liepsnele, namuose pasklinda ajerų kvapas ir, regis, dar truputis ir mes atidarysime langą ir užmesime meškerę gatvėje, kurios asfaltas staiga virto Mūšos vandenimis…

– Kartą teko net skęsti, – tarsi apie uodo įkandimą užsimena Kęstutis. – Buvo ruduo, spalio mėnuo. Žvejojau Kupiškio mariose. Į valtį, kad būtų patogiau ilgai sėdint, buvau įsidėjęs kompiuterinę kėdę. Apatinę dalį su ratukais nuėmiau, o pačią sėdynę pastačiau valtyje. Tėtis sakė, kad neimčiau, kad bus bėda, bet aš neklausiau. Taip ir buvo. Priplaukė draugai, aš persisvėriau, kad pačiupčiau jų valtį, neišlaikiau pusiausvyros ir pliumptelėjau į vandenį. Po manimi – šešių metrų gylis. Aš – su batais, rudeniniais rūbais… Laimei, nepasimečiau, išplaukiau į paviršių ir užsikabinau už draugų valties. Nuplaukėm į krantą, išsigręžiau rūbus… Pasidarė nepakeliamai šalta, tad staigiai sėdau į automobilį ir visu greičiu pasileidau namo. Ar žmona nepyko? Ne, dar sulakstė į parduotuvę „Starkos“, kad nesusirgčiau… – šypsosi Kęstutis.

Moterys, konservai ir kiti „nepatogumai“

Kęstutis pasakoja, jog į žvejybą kartais pasiima ir žmoną Virginiją. Jai net kelis kartus pavyko pagauti laimikį. Tiesa…

– Nežinau, kaip pasakyti… Vos tik žmona atsisėda į mano valtį, kibimas kaipmat dingsta, – kvatojasi pasvalietis.

Pasirodo, žvejybinių prietarų „arsenalas“ pakankamai ilgas.

Aidos Garastaitės nuotr.
Foto: Bendrovės nuotr.

– Moteris žvejyboje – kibimo nebus, jei prieš važiuojant žvejoti kas nors pasako „sėkmės!“, gali apsisukti ir likti namie – žuvies nebus. Po gero laimikio pagavai pūgžlį – vyniokis meškeres, daugiau nieko gero nebus. O žuvų konservų valgymas paupy – iš viso blogas ženklas… Visa tai – prietarai, kuriais aš netikiu. Kita vertus, be jų būtų kur kas liūdniau.

„Man norisi verkti“

Ketvirtį amžiaus įvairiuose Lietuvos vandens telkiniuose žvejojantis vyras su neslepiamu rūpesčiu kalba apie upių būklę.

– Per tuos metus labai daug kas pasikeitė. Žvejai, ko gero, tapo mandagesni, tvarkingesni. Pasikeitė ir požiūris į pačią žvejybą. Nebevelka namo tiek, kiek pagauna. Dažniausiai nusifotografuoja ir paleidžia laimikį. Bet tai ne tik pakitusios moralės ženklas. Žvejai pradėjo suprasti, kad netausojant gamtos išteklių vieną dieną tiesiog nebeliks ko žvejoti, nes situacija tiesiog tragiška. Nenoriu vertinti Lėvens valymo darbų, ko gero, ir be jų upė būtų užakusi. Bet, kai matau Mūšą, man norisi verkti. Pačios geriausios ir gražiausios vietos sunaikintos. Vienas pavyzdžių – Puškonių duobė, vadinamoji Karšynė – jos nebėra. Viskas užakę. Žolės, dumbliai, maurai auga jau nebe horizontaliai, bet vertikaliai… Suprantu, kad šyla klimatas, kad nebėra ledonešių, bet čia ir žmonių kaltė. Kalbu apie ūkininkus ir jų besaikį chemijos naudojimą. Purškia prieš sėją, purškia išdygus, purškia nuėmus derlių. O vasarą po stipresnio lietaus visas šis „gėris“ važiuoja į upes. Ne kartą esam matę, kaip upės paviršius pasidengia keista „pūzra“, nuo kurios išberia odą. O ir patys pasėliai kartais būna tiek išplėsti, kad baigiasi vos ne upėje… Jei taip toliau, mūsų vaikai tik internete galės žvejoti…

Ilgisi žvejybos

Visoje Lietuvoje bičiulių žvejų turintis Kęstutis pasakoja, jog pavasario ir rudens neįsivaizduoja be ešerių, o žiemos – be stintų žvejybos. Tiesa, šie metai buvo kitokie. Pandemija ir karantino suvaržymai neleido pasimėgauti įprastu ritualu.

– Šiemet Kuršių mariose stintos kibo prastai, o štai Jūrmaloje buvo labai gerai. Deja, nei ten, nei ten negalėjau nuvykti. Dabar laukiu, kai sumažės karantino suvaržymai ir su draugais planuojame keliauti į Vištyčio ežerą gaudyti lydekų, o į Sartus – ešerių.

Vyras prisipažįsta, jog skaniausi jam – vytinti žiobriai.

– Gaminu juos pats. Tai tikras delikatesas. Perlauži, mėsa raudona, riebi, taukai net per alkūnes bėga…

Kolekcijoje – daugiau nei pusantro šimto egzempliorių

Grįžkime prie Kęstučio kolekcijos. Kiekvienos, net mažiausios ekspozicijos uždavinys – „užkabinti“ žmogų. Kai yra emocinis ryšys, net pats neišvaizdžiausias metalo gabalas gali pasakoti nuostabias istorijas.

Didžioji dalis kolekcijos – Sovietų Sąjungoje nuo 1960 iki 1991 metų gamintos „Невская“ markės ritės. Tiesą pasakius, Kęstutis turi visas, išskyrus pagamintas 1972 metais. Ir žinote, jos visos beveik identiškos, šiek tiek skiriasi tik reguliavimas ir rankenėlių spalva.

Bet mano kartos žmogui ir tam, kuris bent kartą anais laikais rankoje laikė meškerę, – tai unikali laiko mašina, kaskart sugrąžinanti į vaikystės bei jaunystės laikus.

Kęstutis taip pat turi ką apie jas pasakyti. Vienas pirko internetu, kitas dovanojo po visą pasaulį išsibarstę draugai, trečias paveldėjo iš brangių žmonių.

– Kai suradau tėčio ritę, pagalvojau, kad reikėtų išsaugoti ją kaip savotišką atminimą. Vėliau kilo mintis pabandyti paieškoti daugiau ko nors panašaus. Užsiregistravau rusiškuose panašius žmones vienijančiuose puslapiuose, dėjau skelbimus. Pamažu kolekcija ėmė didėti. Iš pradžių viskas buvo sudėta dėžėse, o vėliau pagalvojau, kad būtų gražu įrengti ekspoziciją. Vyras pasakoja, kad sulaukia ir pasiūlymų pirkti rites. Kainos dažniausiai nėra didelės – nuo 10 iki 20 eurų. Tiesa, kartais kolekcininkai paprašo ir triženklės pinigų sumos.

– Pamatęs mano kolekcijos nuotraukas feisbuke, su manimi susisiekė kolekcininkas iš Maskvos. Jis siūlė retų, odiniuose dėkluose supakuotų ričių. Daiktai buvo įspūdingi, bet ir kaina kvapą gniaužianti – 200–300 eurų. Nesu tiek išprotėjęs, kad atiduočiau tokius pinigus, tad mūsų bendravimas nutrūko.

Kęstutis vis pasakoja apie savo kolekciją, kurioje greta „fabrikinių“ ričių padėta ir įspūdinga kažkurio auksarankio iš medžio išdrožta poledinės žūklės meškerė, ir tuoj po Antrojo pasaulinio karo Prancūzijoje pagamintas elegantiškas žvejybos įrankis ir net tarybinės Lietuvos produkcija.

– Štai šitos pagamintos anuometėje Kauno metalurgijos gamykloje. Eksponatų daug, bet dar labai daug ir trūksta. Didžiausia bėda, kad jaunimas nesupranta, koks tai daiktas, o senoji karta, kuri dar galėtų turėti tokių daiktų, išeina.