Seniausi šalies dokumentai – ne tik Lietuvos, bet ir kiekvieno jos miesto, mūsų pačių ir mūsų šeimų istorijos atspindys. Šių praeities liudijimų išsaugojimą ateities kartoms archyvarai vadina išskirtine misija. Tiesa, nuolat pateikiančia staigmenų. Mat nors visi dokumentai archyvuose kruopščiai registruoti, pradėjus nagrinėti, tyrėjams atskleidžia netikėtų paslapčių.

Didžiuliai fondai

Lietuvos valstybės istorijos archyvo direktorius Ramutis Kurpė primena, kad archyvo ištakos siekia dar XIX amžiaus vidurį, kai Rusijos imperatoriaus Nikolajaus I įsaku Vilniuje buvo įsteigtas Senųjų aktų knygų centrinis archyvas. Valdovo nurodymu, iš Vilniaus, Minsko, Gardino, Kauno gubernijų turėjo būti surinktos senųjų aktų knygos nuo seniausių laikų iki 1799 metų.

Didžiąją dalį tuometiniame archyve saugotų dokumentų sudarė įvairių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) institucijų dokumentai.

„Archyvas pergyveno kelių valstybių valdymą, kelis karus, – pasakoja R. Kurpė. – Kito ir jo pavadinimai, kol 1993 metais tapo Lietuvos valstybės istorijos archyvu.“

Šį archyvą galima laikyti visų šalies archyvų pradžia, nes vėliau jo pagrindu formavosi kiti valstybiniai archyvai. Dabar jie iš viso devyni, tarp jų keturi – regioniniai.

Lietuvos valstybės istorijos archyvas orientuojasi į senuosius dokumentus. Didžioji dalis čia saugomų sukaupti dar iki 1918 metų, nors esama ir vėlesnių – iki 1940–1941 metų.

Šiuo metu Lietuvos valstybės istorijos archyvo fonduose dokumentai užima maždaug 16 000 metrų lentynų, o pačių fondų yra apie 1 100–1 200, suskirstytų pagal sritis.

LVIA nuotr.

Direktoriaus teigimu, seniausias ir vienas vertingiausių Lietuvos valstybingumo požiūriu yra jau minėtas LDK įstaigų dokumentų kompleksas, datuojamas maždaug nuo XIV amžiaus. Tai LDK vyriausiojo tribunolo, LDK iždo komisijos, kiti dokumentai.

Dar vienas saugomų dokumentų kompleksas išlikęs nuo Rusijos imperijos laikų. Jame, pasak R. Kurpės, sukaupti XVIII pabaigoje–XX amžiaus pradžioje Lietuvoje veikusių carinės Rusijos įstaigų ir organizacijų dokumentai.

Saugomi archyve ir 1915–1918 metų Lietuvoje veikusių įstaigų „popieriai“. Tačiau bene mažiausiai turima kaizerinės Vokietijos okupacijos laikų dokumentų.

Naujų nekaupia

Lietuvos valstybės istorijos archyve driekiasi ir lentynos su religinių įstaigų bei bendruomenių dokumentais, įvairių konfesijų religinėmis knygomis. Daugiausia, sako direktorius R. Kurpė, sukaupta Romos katalikų bažnyčios įstaigų bažnytinių knygų.

Dar vienas archyvo lobynas – trisdešimties mūsų krašte gyvenusių svarbių asmenų, šeimų ir giminių dokumentai nuo XV amžiaus. Jame yra kunigaikščių Radvilų, Sapiegų, Oginskių, Tiškevičių ir kitų garsių giminių fondai, kita. „

Mūsų toks archyvas, kuris laikomas nepapildomu – naujų dokumentų nekaupia. Tuos dokumentus, kuriuos turime, stengiamės kuo daugiau suskaitmeninti ir paviešinti, kad visuomenė turėtų prieigą“, – pasakoja R. Kurpė, primindamas, jog jų įstaiga turi net dvi skaityklas.

Tiesa, retkarčiais fondai vis dėlto pasipildo – privačių piliečių atsitiktinai rastu tam tikru laikotarpiu rašytu laišku, rankraščiu, dokumentu ar visa kolekcija. Kiekvieną tokią jiems pasiūlytą naujieną Lietuvos valstybės istorijos archyvo ekspertai kruopščiai įvertina, bet priima tik išties vertingus. Taigi vos vieną kitą.

LVIA nuotr.

Stebi archyvarai ir virtualią erdvę. Nes buvo atvejų, kai joje bandyta pardavinėti metrikų knygas.

„Mes visada atviri tam, bet oficialiai laikoma, kad fondai nėra papildomi“, – sako R. Kurpė, atviraujantis, kad jo darbo praktikoje itin senų ir vertingų dokumentų dar nepasitaikė.

Įvairiausiomis kalbomis

Anot pašnekovo, archyvo lankytojus būtų galima suskirstyti į kelias grupes. Viena jų – mokslininkai, atliekantys mokslo tiriamuosius darbus. Nemažai dėl to atvyksta net iš kitų šalių.

Dar yra žmonės, tyrinėjantys genealogiją, ieškantys savo šaknų.

„Fonduose labai daug nenagrinėtos, nežiūrėtos medžiagos. Yra apyrašai – ką turime, žinome, bet plačiąja prasme yra labai daug galimybių ieškoti kažko naujo. Kaskart, kai mums pateikiamas paklausimas, ieškodami surandame kai ką naujo“, – šypsosi R. Kurpė.

Kadangi šiame archyve saugomi patys seniausi šalies dokumentai, jie rašyti labai įvairiomis kalbomis: be lietuvių, lotynų, lenkų, vokiečių, jidiš. Vis dėlto bene didžioji dalis – rusiškai. Tad norint surasti konkretų dokumentą, reikia išmanyti kalbą, kuria tas parašytas. Pavyzdžiui, senovės rusėnų.

Žinoma, sako R. Kurpė, archyve dirba specialistai, galintys perskaityti visas bylas, taigi ir pagelbėti lankytojams. Tačiau į archyvą atvykstantys mokslininkai paprastai žino, ko ieško, išmano savo darbą, ir apsieina be vertėjo. Konsultacijų dažniau prireikia archyvui išduodant juridinį faktą patvirtinančias pažymas.

R. Kurpės teigimu, į juos kreipiasi nemažai asmenų, kažkada emigravusių iš Lietuvos ir dabar norinčių gauti jos pilietybę. „Jie kreipiasi į mus iš viso pasaulio – Pietų Amerikos, Pietų Afrikos Respublikos, Izraelio, Kanados“, – vardija archyvo vadovas.

LVIA nuotr.

Čia ir praverčia archyvarų kalbų išmanymas. Mat religinių konfesijų knygos, kuriose saugoma pagrindinė informacija apie gyventojus – kada ir kur gimė, tuokėsi, mirė, – fsavo laiku rašytos irgi ne viena kalba. Net ir Katalikų bažnyčios knygos mirguliuoja ir lenkiškais, ir lotyniškais, ir lietuviškais įrašais. Šią informaciją surasti, suprasti ir išversti bei išduoti pažymą lietuvių arba anglų kalba turi archyvo specialistai.

Nuo pergamentų iki spaudinių

Archyvas rengia ir saugomų dokumentų parodas. Ieškant, ką būtų galima eksponuoti, taip pat aptinkama daug įdomaus.

„Atrodo, labai siaura sritis, tačiau pradedi gilintis ir surandi įdomų dokumentą, vėliau dar įdomesnį ir dar įdomesnį, – pasakoja R. Kurpė. – Kartais pradžioje atrodo, jog nelabai ką rasi, bet paskui nebežinai, kuriuos dokumentus ir atrinkti, nes viskas labai įdomu.“

Vertinant pagal rašybą, archyve galima aptikti pačių įvairiausių dokumentų. Pasak R. Kurpės, yra rankraščiai, mašinraščiai, spaudiniai, brėžiniai, mikrofilmai.

Seniausias archyve saugomas dokumentas datuojamas XIII amžiumi, tačiau nėra vertingiausias. „Seniausias dokumentas labai didelės istorinės vertės neturi. Jo svarba labiau susijusi su data – kad labai senas“, – sako jis.

Visgi vertingiausiais dokumentais laikomas pagrindinis archyvo fondas – LDK.

Kadangi saugomi dokumentai yra labai seni, natūralu, kad jų būklė metams bėgant keičiasi, prastėja. Pasak R. Kurpės, išvydus, kad kažką reikia restauruoti, sutvarkyti, perrišti, tai ir daroma. Kita vertus, senieji pergamentai neretai yra geresnės būklės nei nauji.

Per karus labai daug archyvo dokumentų buvo išvežta, grąžinta, vėl išgabenta. Dalis dokumentų dabar saugoma kitose valstybėse.

Mena Panevėžio ištakas

Lietuvos valstybės istorijos archyve saugoma nemažai Panevėžio arba su Panevėžiu, apskritimi susijusių dokumentų.

R. Kurpės teigimu, vienas senesnių jų, susijusių su Aukštaitijos sostine, „Panevėžio balso“ jau aprašytas Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Zigmanto Vazos 1612 metų kovo 3 dienos raštas kunigaikščiui Petrui Krošinskiui dėl Upytės pavieto teismo ir jo archyvo pastatų statybos Panevėžyje.

Archyve yra ir Upytės žemės ir pilies teismo dokumentai. Taip pat saugomi XIX amžiaus pabaigos–XX amžiaus pradžios Panevėžio miesto valdybos ir miesto dūmos dokumentai.

Pasak archyvo direktoriaus, informacijos apie Panevėžį galima rasti daug kur ir labai įvairiuose šaltiniuose. Tarkime, saugomas 1776 metų Upytės pavieto inventoriaus aprašymas, 1779 metų kunigaikščio Stanislovo Poniatovskio privilegija Panevėžio miestiečiams, suteikianti teisę turėti savo teismą, reglamentuojanti prievoles. Kaip tuo metu buvo įprasta, dokumentas įrašytas į teismo knygas – aktuotas. Jis yra Upytės žemės teismo byloje.

Pirmasis paminėjimas

Archyve saugomas ir dokumentas, kuriuo remiantis Panevėžys dabar švenčia gimtadienį. Tai, pasak R. Kurpės, 1736 metų Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro 1503 metų rugsėjo 7 dienos donacijos Ramygalos klebonui akto nuorašas.

„Galima sakyti, kad pirmą kartą paminima vietovė, iš kurios išaugo Panevėžys“, – pasakoja apie miestui svarbų dokumentą archyvo vadovas.

Pasak jo, Aleksandras iš Lietuvos gyventojus lankiusio vyskupo sužinojo, kad prie Nevėžio gyvena žmonės ir jiems nuvykti iki Ramygalos bažnyčios per toli. Tad pasirūpino prie upės pastatyti maldos namus.

„Tuo donacijos aktu, surašytu Vilniuje, skyrė savo dvaro žemių plotą tarp Nevėžio ir Lėvens upių ir kartu iškėlė sąlygą, kad nurodytoje vietoje prie Nevėžio būtų pastatyta bažnyčia“, – pasakoja R. Kurpė.

Archyve saugomas ir pijorų vienuolyno pastato planas, vienuolyno, bažnyčios, mokyklos ir ūkio būklės aprašymų fragmentai. Direktoriaus vertinimu, vienas įdomesnių dokumentų, susijusių su Panevėžio istorija, yra Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Augusto II privilegija, patvirtinanti žemės sklypo skyrimą Panevėžio pijorų vienuolynui, kurią jiems suteikė LDK pakancleris Mykolas Čartoriskis.

Pasak R. Kurpės, dokumentai apie Panevėžį taip pat yra rašyti įvairiomis kalbomis: lenkų, lotynų, rusų, lietuvių. Yra rankraščių, brėžinių, mašinraščio. Taip pat saugomas ir spaudinys. Pavyzdžiui, 1913 metų Stanislovo Montvilos teatro Panevėžyje atidarymo programa lietuvių kalba.