Tarp jų – ir dvi Panevėžio rajone iki šiol gyvos tradicijos: Žolinės atlaidų šventimas Krekenavoje bei Upytės krašte tebepuoselėjamas pintinių juostų pynimas.

Paraišką nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadui papildyti Žolinės atlaidais Krekenavoje teikė Krekenavos Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų parapijos bendruomenė.

Senojoje tradicinėje kaimo bendruomenėje per Žolinę buvo švenčiama augmenijos branda ir dėkojama už derlių, ūkininkai ruošdavo vaišes, lankydavo vieni kitus. Įsigalėjus krikščionybei, Žolinė sutapatinta su Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo diena. Šventės sakralumą, svarbą ir ilgametės tradicijos tęstinumą Aukštaitijos regione atspindi Didieji Krekenavos Žolinės atlaidai, žinomi nuo XV a. pab. Krekenaviškiams Žolinė yra atsinaujinimo šventė, proga sukviesti gimines ir draugus, surengti kermošių, ragauti vasaros pabaigai būdingų vaišių. Žolynų puokščių ruošimas, vainikų, bromų pynimas – senas vietos paprotys, kurį atgaivino ir tęsia parapijos bendruomenė. Tikima, kad per pamaldas pašventintos puokštelės, kruopščiai surištos iš skirtingas simbolines reikšmes turinčių augalų, atlieka apsauginę funkciją – jos, laikomos garbingoje namų vietoje, atbaido nelaimes, o prieš Velykas su verba yra pagarbiai sudeginamos.

Foto: Panevėžio r. sav. nuotr.

Paraišką nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadui papildyti pintinių juostų pynimo tradicija Aukštaitijoje teikė Panevėžio kraštotyros muziejus ir Aukštaičių kultūros draugija. Šis reiškinys gyvas daugelyje Aukštaitijos rajonų, taip pat – Panevėžio mieste. Panevėžio rajone, Upytės tradicinių amatų centre, pintines juostas pina tautodailininkė Irena Ona Vilienė.

Juostos, gausiausiai išlikusi senųjų audinių grupė, puošia lietuvių tautinius kostiumus, dažnai – ir kitus šventinius ar kasdienius rūbus, teikiamos dovanų, naudojamos vestuvių apeigose. Išskirtinės, senos kilmės pintinės juostos, būdingos tik Aukštaitijai, jau yra tapusios šio regiono reprezentaciniu ženklu. Aukštaitės juostas tebepina pirštais iš vilnonių siūlų (metmenų), kurių spalvos atitinka kitus vilnonius kostiumo audinius. Nors juostos pirmiausia skirtos sujuosti bei puošti drabužius ir aksesuarus, jomis rišami ir lauknešiai, krepšiai ar net vystyklai.

Nuo šiol sąvade yra trys Panevėžio rajone puoselėjamos nematerialaus kultūros paveldo vertybės – praėjusiais metais tokia pripažinta Vadoklių kaime tebepuoselėjama Velykų būgno mušimo tradicija Aukštaitijoje.

Kartu su Panevėžio rajone gyvomis tradicijomis į nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą šiemet įtraukta lietuvininkų dainavimo, šilinių dzūkų grybavimo tradicijos, poledinė bumbinamoji stintų žvejyba, poledinė stintelių žvejyba sukant bobas Lūšių ežere, Lietuvos totorių gastronomija.

Šiuo metu sąvade nuo 2017 m. yra jau 39 vertybės, susijusios su įvairiomis atlikimo meno, tautodailės, amatų, švenčių, kulinarinio paveldo ir kitomis tradicijomis – nuo drevinės bitininkystės iki polkos, nuo kryžių ar šventviečių lankymo iki Rasų šventės, nuo karaimų vestuvių iki totorių Sabantujaus, nuo pirtininkystės iki ristynių, keptinio alaus, jau artėjančių Kurtuvėnų Užgavėnių. Tarp jų – ir trys jau įrašytos į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą: kryždirbystė ir jos simbolika Lietuvoje, dainų ir šokių švenčių tradicija Baltijos šalyse bei sutartinės – lietuvių polifoninės dainos.

Sąvado valdytojas yra Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, tvarkytojas – Lietuvos nacionalinis kultūros centras, kuriam talkina kompetentingų kultūros srities žinovų komisija, specialistų tinklas, kultūros, mokslo ir studijų institucijos, nevyriausybinės organizacijos, saugotojų bendruomenės ir pavieniai asmenys. Prie nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo ir sąvado kūrimo proceso, žinoma, gali ir turi prisidėti visi, todėl kasmet rudenį kviečiama teikti vertybių paraiškas.