Statistikos departamento duomenimis, iš Aukštaitijos sostinės maždaug 85 tūkst. gyventojų beveik 22 tūkst. sudaro jau sulaukusieji tokio amžiaus. Kaimyniniuose Šiauliuose senjorų dalis kiek mažesnė. Ten pensininkas maždaug kas penktas.
O 100-ui panevėžiečių iki 15-os metų praėjusiais metais teko 164 pensininkai – 65-erių ar vyresni. Šis santykis mažesnis netgi Panevėžio rajone. Čia tokiam pačiam būriui gyventojų iki 15-os metų kaime tenka 147 senjorai.
Nors tokie statistiniai rodikliai Panevėžį reprezentuoja kaip senjorų miestą, Aukštaitijos sostinė šalies kontekste nėra išskirtinė. Iš 60-ies savivaldybių vos penkiose – Vilniaus miesto ir rajono, Kauno, Klaipėdos ir Neringos – demografinis senatvės koeficientas krypsta jaunimo pusėn. Jose žmonių iki 15-os metų daugiau nei įpusėjusiųjų septintą dešimtį ir vyresnių.
Tokia statistika – faktas, kad kaip ir daugelyje miestų, taip ir Panevėžyje jaunystės kultas užleidžia vietą senjorų išminčiai.
Geriau nei kavinė
Prieš ketvertą metų įkūrusi Atvirą jaunimo centrą (AJC), Aukštaitijos sostinė bene pirmoji Lietuvoje imasi analogiško projekto ir pensininkams. Ramygalos gatvėje veikiančio AJC patalpose kuriama erdvė senjorams.
Šios idėjos autorė ir generatorė AJC direktorė Daiva Juodelienė mano, jog nors Panevėžyje ne viena įstaiga organizuoja užsiėmimus senjorams, ši niša nėra iki galo užpildyta.
„Yra žmonių, nenorinčių prisirišti prie konkrečios įstaigos ar organizacijos. Tarkim, bibliotekoje irgi veikia senjorų klubas, bet jis vienija skaitančiuosius. Nebūtinai visi turi skaityti ar sportuoti. Tokiems mieste trūksta vietos, kur nueiti praleisti laisvalaikį. Ateiti į senjorų erdvę būtų panašu kaip užsukti į kavinę, tik joje ribota paslaugų pasiūla ir ne kiekvienas senjoras finansiškai sau gali leisti pramogą užsisakyti kavos. O Atvirame jaunimo centre jau sukurta puiki infrastruktūra ir galima leisti ja naudotis nenorintiems prie nieko prisirišti, kažkam įsipareigoti senjorams“, – teigė D. Juodelienė.
Dalintųsi su jaunimu
Pačiame miesto centre, Ramygalos g. kultūros paveldo 960 kv. m pastate maždaug 100 kv. m naudojasi Panevėžio žydų bendruomenė, likusios patalpos, išsidėsčiusios per tris aukštus, priklauso AJC. Pasak D. Juodelienės, jaunimas į jį renkasi nuo 14 val. Direktorės nuomone, pirmąją dienos pusę tuščiose patalpose galėtų burtis pensininkai.
„Senjorai čia galėtų leisti laiką nuo 9 iki 14 val. ir nemokamai naudotis visa jau sukurta infrastruktūra: žaisti stalo tenisą, biliardą, pasinaudoti kompiuteriu, salėje įsijungti plokščiaekranį platų televizorių, gal susirinks grupelė norinčiųjų naudotis mūsų muzikiniais instrumentais, čia įrengta ir fotostudija. Galų gale dvi draugės senjorės galėtų čia atėjusios išgerti arbatos ir ramiai pasikalbėti ar atsinešusios savo produktų vietoje išsikepti pyragą“, – vardijo D. Juodelienė.
Anot jos, kadangi projektas bandomasis, kol kas senjorų erdvės veiklą kuruotų dabartiniai AJC darbuotojai. Pasak direktorės, jei idėja pasiteisins, sulauks senjorų susidomėjimo ir jiems nauja vieta susirinkti pasirodys patraukli, Savivaldybės būtų prašoma finansavimo. D. Juodelienės teigimu, 2017-aisiais tame pačiame pastate jaunimui sukurta erdvė – AJC – veiklą irgi pradėjo teturėdama vos 1,5 etato. Šiuo metu įstaigoje įkurti trys jaunimo darbuotojų etatai ir dar du darbuotojai, dalindamiesi po pusę etato, su jaunuoliai dirba gatvėse.
Pasak D. Juodelienės, prieš pandemiją AJC per dieną sulaukdavo maždaug 80 nuolatinių lankytojų.
Aktyvių – saujelė
Maždaug pusė tūkstančio Panevėžio senjorų lanko A. Lipniūno progimnazijos patalpose įsikūrusį Trečiojo amžiaus universitetą. Jam vadovaujanti dekanė Zita Kazlauskienė teigia matanti dvi medalio puses: Aukštaitijos sostinėje senjorų gretos gausios, taigi, užimtumo poreikis didelis, pasiūla irgi nemaža, tačiau ja pasinaudojančių nedaug.
„Paskaičiuokite: iš daugiau nei dviejų dešimčių tūkstančių Panevėžio senjorų Trečiojo amžiaus universitetą lanko maždaug 400, bet iš jų aktyvių, dalyvaujančių viktorinose, konkursuose, kituose universiteto rengiamuose užsiėmimuose, – vos kelios dešimtys“, – vardija Z. Kazlauskienė.
Universitete veikia net keturi fakultetai – užsienio kalbų, sveikatos, istorijos bei tarp lankytojų populiariausias menų. Kodėl milžiniška dalis senjorų neįsitraukia į specialiai jiems rengiamus užsiėmimus, dekanė atsakymo neturi.
„Netgi susiduriame su tokiomis keistomis situacijomis, kai ateina senjorė į valandą trunkantį užsiėmimą ir negali jame išbūti iki galo, nes kažkur skuba. Toks įspūdis, kad dauguma senjorų nuolatos kažkur skuba, niekada neturi laiko. Vasarą daržai, žiemą serialai“, – pastebi Z. Kazlauskienė.
Savanorių rankose
Dekanė abejoja, ar senjorus namuose uždaro baimė susidurti su visuomene. Ji neslepia sulaukianti nemažai skambučių iš pretenzijų turinčių senjorų.
„Kai reikia pasiaiškinti, jie tikrai neturi kompleksų“, – juokiasi Z. Kazlauskienė.
Vis dėlto, jos nuomone, senjorų užimtumo niša Panevėžyje nėra užpildyta ir dar viena pensinio amžiaus, bet sveikatos išeiti iš namų dar turintiems žmonėms skirta erdvė sulauktų savo lankytojo.
Z. Kazlauskienės nuomone, statistikos rodikliams akivaizdžiai rodant spartų visuomenės senėjimą, senjorų užimtumas turėtų valstybei tapti tokia pačia prioritetine sritimi kaip ir jaunimo ugdymas.
„Mane ir šį rudenį buvo apėmusi panika, o ką tiems 400-iems savo studentų įdomaus pasiūlysime: lektorių mes neturime, už paskaitas dažnas prašo pinigų, o užtikrinto finansavimo irgi negauname“, – pripažino dekanė.
Anot jos, TAU verčiasi iš lėšų, pritrauktų per parašytus projektus. Praėję metai universitetui buvo dosnūs – įstaiga per projektus surinko 5000–6000 eurų. Dar nario mokestį – po 7 eurus – moka patys studentai. Užpraeitais metais, pasak Z. Kazlauskienės, įstaigos biudžetas buvo beveik nulinis.
„Naujai senjorų erdvei Panevėžyje labai linkėčiau surasti savanorį, kuris taptų jos ašimi. Universitetas irgi išsiplėtė tik savanorių dėka“, – sako dekanė.
