Netoli Berčiūnų, prieš Smiltynės palivarką, žaliuojanti miškinė kriaušė veda ne tik rūgščius mažyčius vaisius. Ant jos šakų – įvairiausių telefonų kolekcija: nuo sovietmečiu naudotų stacionarių iki įmantrių išmaniųjų. Šios idėjos sumanytojas verslininkas Gediminas Ambraška šypsosi, kad telefonų medis – puiki edukacija ir jaunajai kartai, kuri ne tik neįsivaizduoja, kaip reikėtų skambinti sukant telefono ratuką, bet tikriausiai nebemokėtų naudotis ir mygtukiniais mobiliaisiais telefonais.
Anot G. Ambraškos, idėją turėti telefonų medį pašnibždėjo pats gyvenimas. Viena jo veiklų – baidarių ir irklenčių pramogos. Statistika tokia, kad per sezoną aktyvaus poilsio mėgėjai upėje paskandina bent po kelis savo mobiliuosius telefonus. Nors kai kuriuos ir surandama, bet po tokių maudynių jų nebeįmanoma reanimuoti. Taip ilgainiui verslininkas susikaupė nemenka skenduolių kolekcija – kas atrasdavo juos upėje, kas – baidarėje, o kas sušlapusius palikdavo patys.
„Dėžėje prikaupėme nemažai telefonų. Po vieno tokio praradimo vienas poilsiautojas pasiūlė kaip nors įprasminti skendusius telefonus. Taip ir kilo idėja juos sukabinti ant medžio“, – pasakojo G. Ambraška.
Ilgainiui telefonų daugėjo – juos pažįstami, bičiuliai ir pramogautojai traukdavo ne tik iš vandens, bet ir savo palėpių, rūsių. Panevėžietis skaičiuoja, kad ant medžio jau sukabinta apie 130 mobiliųjų telefonų, kelios dešimtys jų kroviklių ir laidinių telefonų ragelių. O ant specialiai įrengto suolelio, juosiančio kriaušę, sutupdyti senieji laidiniai telefonai – sukami ratukais ar vos keliais mygtukais.
„Kiek jų gausime, visus eksponuojame. Kai nebetilps ant medžio, ką nors vėl galvosime“, – šypsosi verslininkas.
Istorijos pamokos
Eksponatai išties kelia šypseną. Nors mobiliaisiais telefonais Lietuvoje masiškai pradėta prekiauti vos prieš du dešimtmečius, tačiau sunkiai įsivaizduojama, kaip per tokį trumpą laiką keitėsi jų dydis, išvaizda ir funkcijos. Suaugusiesiems įdomu ant medžio atrasti savo pirmuosius telefonus: nuo kone plytos didumo iki spalvotų atlenkiamų, su didelėmis antenomis ar legendinių „Nokia“, kuriuose buvo galima išbandyti bene pirmąjį žaidimą – „Gyvatėles“.
„Aplink medį praktiškai visa telefonų evoliucija. Atvykusiesiems smagu ne tik pamatyti, bet ir padiskutuoti, kurį modelį turėjo, kokie jo privalumai. Ypač vaikams ir jaunimui būna staigmena. Dažnas jų nėra turėjęs mygtukinio telefono, o laidinis, kurio diskas sukamas – išvis nesuprantamas dalykas“, – pasakojo G. Ambraška.
Bene seniausi kolekcijos eksponatai – laidiniai telefonai, kuriais neįmanoma paskambinti.
„Jaunimui nesuvokiama, kad kažkada buvo ir tokių telefonų, kuriais buvo galima tik atsiliepti, kai tau skambina. Reikėjo tik pakelti ragelį, išklausyti ir sutikti su tuo, kas sakoma“, – šypsosi telefonų medžio sumanytojas.
Gelbėjo nuo kirvio
Telefonais papuošta kriaušė – šiame krašte ne vienintelis toks medis, kuriame susilieja gamta ir išmonė. Pačiame Panevėžio centre, jaukioje Birutės gatvelėje, stūksantis tūkstančiais raktų pasipuošęs uosis jau tapo ne tik įsimylėjėlių, bet ir turistų traukos vieta. Raktų uosis dar vadinamas ir teisybės medžiu, todėl jos ieškantieji taip pat gali ant šio nudžiūvusio medžio prikalti raktelį ar varpelį.
Šis dabar vienas labiausiai turistų lankomų objektų mieste – menininko Algirdo Jonušio idėja. Tiesa, pats keramikas šypsosi, kad pirminė mintis buvo ne meninė instaliacija, o išgelbėti medį nuo kirvio ašmenų. Uosį buvo nuspręsta nupjauti, tad panevėžietis su bičiuliais sumanė jį apkalti senais raktais.
„Taip joks pjūklas negalėjo jo pažeisti. O ir raktų turėjome užtektinai – šioje vietoje kažkada buvo sovietinis dalinys, tai jų prisirinkdavome. Vienoje vietoje net radome užkastą dėžę su septyniomis dešimtimis senų raktų. Juos visus ir sukabinome“, – pasakojo A. Jonušis.
Kiek dabar ant uosio yra raktų, jau būtų sudėtinga suskaičiuoti. Mat čia vyksta nuolatinis judėjimas: vieni prikabina naujų raktelių, kiti juos nulupinėja ar išspardo. Tačiau kai pastarąjį kartą A. Jonušis skaičiavo, raktų būta apie šešis tūkstančius.
„Neseniai lankiausi prie medžio ir mačiau, kad senieji raktai jau į jį įaugę, likę tik galiukai, tarsi pats medis juos įtrauktų. Bet labai daug ir nulaužytų ar išluptų raktų. Kažkada labai aukštai prikaliau mašinos raktus, tai šie išsilaikė gal porą savaičių. Net neįsivaizduoju, kas juos taip aukštai galėjo paimti. O apačioje vaikai mėgsta nulupinėti su visa žieve ar nuspardyti. Ten vyksta nuolatinis judėjimas“, – kalbėjo menininkas.
Raktas – gausos simbolis
A. Jonušis įsitikinęs, kad praeivius prie medžio traukia ne tik jo neįprasta išvaizda, bet ir stipri energetika. Baltų mitologija besidomintis panevėžietis pasakojo, kad senovės lietuviai garbindavo ne tik ąžuolą, bet ir uosį. Pastarasis unikalus tuo, kad jo šaknys tokios gilios, jog siekia net požeminius vandenis, todėl į šiuos medžius taip dažnai trenkia žaibas. Buvo tikima, kad nudžiūvęs uosis – ypatingas, o Birutės gatvelės uosis net kelis kartus pažeistas žaibo.
„Uosio šaknys siekia požeminius vandenis, todėl prisilietus prie šio medžio užplūsta teigiama energetika. Viena iš legendų pasakoja, kad žmonės eidavo net šimtus varstų prie nudžiūvusio uosio ir rišdavo ant jo medžiagos gabaliukus ar raktus. Buvo tikima, kad tai savotiška namų ir šeimos apsauga, ypač vyrams padeda spręsti šeimines bėdas“, – paaiškino baltų tradicijų žinovas.
A. Jonušio teigimu, senovės lietuviams raktai turėjo ne tik praktinę, bet ir simbolinę reikšmę. Dabar kai kurie savo namus puošia pasagomis, tikėdami, kad jos pritrauks sėkmę ir gerovę, o kunigaikščio Algirdo laikais garbingoje namų vietoje kaip amuletas buvo kabinami simboliniai raktai. Buvo tikima, kad pažvelgus į raktą dievas Gausinėlis suteiks įvairių dovanų ir malonių. Todėl ir šiais laikais prie raktų uosio užsuka jaunavedžiai. Pasak menininko, iki mūsų laikų gyva legenda, kad atėjus prie uosio reikia sugalvoti norą, bet jis išsipildys tik tada, jeigu apie jį niekam nebus prasitarta.
„Vestuvininkai buvo pamėgę kabinti spyneles ant tiltų, tačiau tai nėra lietuviška tradicija. Raktas mūsų kultūroje – gausybės ir sėkmės simbolis, tad ir šis uosis – šeiminės laimės ieškančių jaunavedžių traukos vieta“, – šypsosi A. Jonušis.
