Kaip pasakojo S. Šeduikienė, liepos 9-osios popietę jiedu su vyru išėjo pasivaikščioti po rekonstruojamą Skaistakalnio parką. Kadangi šis dabar virtęs didele statybų aikštele, senyvo amžiaus pora pasuko vaizdingu paupiu. Staiga vyras susmuko, nors sąmonės nebuvo praradęs, kūnas visiškai nebeklausė, senjoras nebesugebėjo net atsistoti.
„Labai išsigandau, viskas įvyko taip staiga, o aplinkui nė vieno žmogaus. Taip dar nė karto nėra buvę. Puoliau skambinti greitajai pagalbai, bet akiniai liko namuose, be jų aš praktiškai nematau. Išeidama iš namų galvojau, kad jeigu kas skambins, atsiliepti galėsiu, bet net nešovė mintis, kad pačiai gali prireikti rinkti numerį“, – pasakojo panevėžietė.
Nepažįstamas gelbėtojas
Streso ir baimės apimta moteris jau norėjo bėgti šauktis pagalbos, bet nedrįso tokios būklės vyrą palikti vieną. Prie nelaimės ištiktų senjorų staiga pribėgo parke sportavęs jaunas vyras. „Jis buvo didžiausias stebuklas, nes kitu atveju nežinau, kuo būtų viskas pasibaigę. Nepažįstamasis pirmiausia padėjo vyrą pasodinti prie medžio, iškvietė greitąją, jai paaiškino, kaip mus rasti. Tuo metu Skaistakalnio parkas buvo užtvertas, privažiuoti išties sudėtinga, o vieta labai nuošali.
Jis pasitiko greitosios medikus ir su mumis buvo iki pat paskutinės minutės, kol vyrą greitosios mašina išvežė į ligoninę“, – jaudindamasi pasakojo S. Šeduikienė.
Panevėžietės teigimu, jiems išties labai pasisekė – tiek greitosios medikai, tiek Panevėžio ligoninės Kardiologijos skyriaus gydytojai dėjo visas pastangas, kad jos sutuoktinis vėl galėtų vaikščioti savo kojomis. Vis dėlto ji labiausiai dėkinga nepažįstamajam, pačiu laiku ištiesusiam pagalbos ranką.
Laiko stebuklu
Geradarys, galbūt net išgelbėjęs žmogui gyvybę, net nepasakė savo vardo, tik paklaustas gynėsi nieko ypatingo nepadaręs – jeigu ir jam taip atsitiktų, kiti irgi padėtų.
„Senam visi atrodo jauni, o jauniems – kad mes visi labai seni. Sunku būtų pasakyti, kiek tam vaikinukui metų, bet spėčiau, gal apie dvidešimt. Nebuvo kada ir jo klausinėti, kai toks stresas. Net vardo nepasakė, o taip norėčiau jį susirasti ir dar kartą padėkoti. Kaip ir jo tėvams, kad tokį puikų sūnų užaugino. Tas nepažįstamasis yra mūsų angelas sargas, jam esu be galo dėkinga, kad turiu savo ponulį, kuris jau savomis kojomis vaikštinėja po namus“, – graudinosi S. Šeduikienė.
Panevėžietė šypsosi, kad per gyvenimą yra sutikusi daug gerų žmonių. Nors visi aplinkui tik kalba, kad gyvenimas sunkus, o iš nepažįstamųjų gali tikėtis tik blogo, jos patirtis rodo ką kita.
„Anksčiau turėjau įvykį, kai vienas vairuotojas įvažiavo ir išvertė mūsų gyvenamojo namo tvorą. Vairuotojas labai nenorėjo, kad kviesčiau policiją, nors visi mane užsipuolė, kaip čia taip padaryti galėjau – liksiu be tvoros, nes kaltininkas tikrai nesugrįš. Bet jau po dienos jis atvažiavo net iš Vilniaus ir tvorą sutvarkė. Man gal sekasi, kad tokių gerų žmonių per gyvenimą sutikau. Ir šio berniuko mėlynas akis dar ilgai prieš save matysiu, jis mūsų stebuklas“, – jautriai kalbėjo vyro gelbėtojo ieškanti senjorė.
