Pirmoje Lietuvos Respublikoje garsėjo gerai gyvenusiais, pasiturinčiais žmonėmis. Derlingais arimais ir gražiomis, puošniomis sodybomis. Vietiniai buvo įvardinami kaip romantiški, mylintys laisvę ir dainą. Nepaprastai brangino gimtąją žemę ir senuosius savo papročius.
Manoma, kad šešiolikto amžiaus pradžioje dėl Joniškėlio apylinkės derlingų laukų ir miškų varžėsi visi galingieji Lietuvos didikai. Vėliau ši vietovė atiteko Karpiams, kurių rankose Joniškėlis išbuvo beveik keturis šimtus metų.
Vietiniai gyventojai buvo atiduoti visiškai bajorų globai. Didikai savo ruožtu iš ūkininkų atiminėjo žemes ir kėlė valstiečiams tik neapykantą. Pirmosios gyventojų kovos dėl laisvės spontaniškai kildavo baudžiavos laikais. Valstiečiai dažnai imdavo ginklą į rankas ir kovojo už save.
Vyrai bėgdavo į miškus ir puldinėjo bajorų valdas. Žmonių prisiminimuose išlikęs beveik du metus trukęs pasipriešinimas didikų savivalei. Sukilėlių būriui vadovavusį Vaškį netrukus sugavo. Narsusis baudžiauninkas buvo apkaltas „retežiais“ ir dažnai tampomas po apylinkes. Netrukus nuplakė rykštėmis ir palaidojo pelkėje.
Devyniolikto amžiaus pradžioje Joniškėlio dvarininkas ir „viešpats“ Ignotas Karpis sąlyginai atleido savo darbininkus nuo baudžiavos. Visi Karpiai norėdami išvengti neramumų vadovavos principu „imk, bet ir duok“.
Devyniolikto amžiaus antroje pusėje caras pradėjo ruošti baudžiavos panaikinimo įstatymą. Nieko nelaukę Joniškėlio Karpiai pradėjo naikinti kaimus, o jų vietoje steigti dvarus. Skubėjo atimti iš vargšų paskutinį žemės lopinėlį. Kaimuose pradėjo sklisti kalbos apie vyrus besiburiančius į grupes.
Taika tarp Karpių ir kaimiečių įvyko po 1863 m. sukilimo. Sukilimo dalyviai netikėtai sulaukė Karpių giminės užtarimo. Rusų valdžia susilaikė nuo masinės valstiečių tremties. Jiems dovanojo bausmes, o etapais iš Kauno visi buvo grąžinti į savo kaimus.
Garsusis Joniškėlio valdovas Ignotas Karpis buvo didelis mecenatas ir filantropas. Paveldėjęs iš tėvo milžiniškus turtus toliau supirkinėjo dvarus. Joniškėlyje pastatė pirmąją, dviejų aukštų mūrinę pradžios mokyklą. Rūpinosi ne tik savo, bet ir miestelėnų sveikata. Įsteigė vaistinę ir ligoninę išskirtinai tik valstiečių sveikatai gerinti. Vėliau miestelyje iškilo žemės ūkio mokykla ir bendrabutis kaimiečių vaikams.
Neaplenkė Joniškėlio 1905 m. vykusi rusų revoliucija. Sukilimo liepsna iš Latvijos persimetė į Lietuvą. Nieko nebijantys apylinkių gyventojai pasisakė prieš caro valdžią ir apsiskelbė savivaldos šalininkais. Buvo sakomos kalbos, į dangų kilo vėliavos su laisvės balsais. Bebaimiai laužė caro portretus, rinkosi į komitetus.
Caro siųstas baudžiamasis kazokų būrys neaplenkė ir Joniškėlio. Aktyvesni miestelėnai greita pabėgo į Latviją. Kiti slapstėsi miškuose ar savo namų rūsiuose. Išdavikų neatsirado, o kazokų vadas girtas jodamas į Pakruojį nuvirto nuo arklio ir išsimaudė purvyne.
Pirmojo pasaulinio karo metu Karpių dvaro rūmuose buvo įsikūrusi vokiečių karo komendantūra. Prie arklidės buvo įtaisytas kalėjimas, kuriame kalino rusų belaisvius ar vokiečių valdžiai neįtikusius vietinius.
Likus metams iki karo pabaigos kalėjime įvyko šiurpi tragedija. Kameroje kalėjo trys rusai ir iš Latvijos darbo bataliono pabėgę vietiniai lietuviai. Storos kalėjimo sienos ir geležinės „štangos“ langeliuose turėjo užkirsti visus pabėgimo planus. Su rusu susitaręs lietuvis vis tik prasmuko ir dingo. Likusius kalinius vokiečiai stipriai sumušė, nedavė valgyti ir nekūreno krosnies tris paras. Netrukus lavonus iš kalėjimo pradėjo vežti vežimais.
1918 m. pabaigoje visa šiaurės Lietuva tapo atkirsta nuo Kauno. Joniškėliečiai suskubo patys organizuoti savo kariuomenę. Iš pradžių kūrėsi komitetai, policija, ir pagaliau ginkluoti vyrų būriai.
Iš Joniškėlio buvo vadovaujama visam šiaurės Lietuvos ginkluotam partizaniniam sąjūdžiui. 1919 m. vietos būriai, kuriuose buvo ir moterų, nuginklavo dalį bolševikų karių. Iš atskirų partizanų buvo suformuotas garsusis Joniškėlio „Mirties batalionas“. Ant kepurių kiekvienas segėjo kaukolės kokardą.
Pirmoje Lietuvos Respublikoje Joniškėlis turbūt buvo vienintelis miestas Lietuvoje, turėjęs gatvę pavadintą karo vardu. Čia įsikūrė veterinarijos felčeris, žemės ūkio kooperatyvas. Grėsmingasis gatvės vardas turėjo priminti karingą miestelio praeitį.
