Kiekvieno pasiturinčio ūkininko namuose stovėjo alaus gamybai reikalingi atributai. Ąžuolo statinėse kruopščiai prižiūrimas putojo alus. Kalėdinio laikotarpio gamybos paveldo užtekdavo iki Užgavėnių. Velykinės atsargos išsilaikydavo iki Sekminių. Ir taip ištisus metus sukdavosi amžinas alaus gamybos procesas. Kiekvienų atlaidų proga skambėdavo dainos: „Saldus alutis padarytas, šauni giminėlė suprašyta.“

Tradicinis atlaidų užkandis prie alučio buvo strimelės. Niekur jų tiek daug nesuvalgydavo, kaip Biržuose. Kavalieriai pirkdavo savo panoms, ūkininkai savo šeimininkėms. Strimėlė Biržuose išpopuliarėjo dar tuomet, kai jas gabeno arklių tempiamais vežimais iš Rygos miesto.

Ūkininkų aruodai lūždavo ne tik nuo grūdų. Žirniais Biržų apskrityje užsodindavo ištisus laukus. Pikliavotų žirnių „zacirką“ ruošdavo vakarienei. O žirninius blynus valgydavo pusryčių metu. Pagardinimui krosnyje tirpindavo lašinukus.

Smėliu išbarstyti takeliai vesdavo per kalvas ir slėnius. Šeimos pramogavo teniso ir vaikų žaidimo aikštelėse. O šimtamečių medžių ošimas išblaškydavo nuobodulį. Poilsio zonoje vingiavo nedideli pylimai, kurie buvo penas kalboms apie požeminį pasaulį.
Tomas Sušinskas

Iš kaimyninės Latvijos į Biržus atvykdavo ištisos ekskursijos. Joninių metu mieste skambėdavo latviškos dainos. Ant pilies kalno giedodavo abiejų tautų himnus. Latvių ir lietuvių draugija į susirinkimus mieste pritraukdavo gausybę žmonių.

Miestelėnų poilsio zona 1918–1940 m. buvo gražusis pilies parkas. Ežeru apjuosta pasivaikščiojimų vieta buvo gana didelė ir prižiūrima. Istorinių paminklų gausa primindavo senuosius laikus. Biržų pilies griuvėsių fone žibėjo didžiojo etmono Jonušo Radvilo biustas. Įėjimą į parką puošė patrankų vamzdžiai.

Smėliu išbarstyti takeliai vesdavo per kalvas ir slėnius. Šeimos pramogavo teniso ir vaikų žaidimo aikštelėse. O šimtamečių medžių ošimas išblaškydavo nuobodulį. Poilsio zonoje vingiavo nedideli pylimai, kurie buvo penas kalboms apie požeminį pasaulį. Miesto burmistras su volu voluodamas žemę rodė pavyzdį, kaip prižiūrėti ir puoselėti sodą. Iš parko atsiverdavo vaizdas į Širvėnos ežero bangas ir tarp jų išsimėčiusias saleles.

Didžiausios apgulties parkas sulaukdavo pavakarę. Valdininkai, visą dieną plušėję kabinetuose, atsivesdavo savo šeimas. Akacijų krūmai žavėdavo miesto svečius.

Manoma, kad Širvėnos ežero vietoje devynioliktame amžiuje bolavo Rinkuškių ir kitų kaimų ganyklos. Vėliau grafas Tiškevičius sumanė papuošti savąją Astravo dvaro rezidenciją. Užtvenkė Apasčios ir Agluonos upes, nusavino valstiečių pievas. Žmonių atmintyje išlikusios prieš pirmąjį pasaulinį karą plaukiojusios gulbės. Dvarininkų laivelių lenktynės ir aristokratiškos tradicijos. O Širvėnos vandens telkinyje baudžiauninkai gaudė pono stalui lydekas. Šalia meldynuose laukinės antys perėjo vaikus. Rūmai skęsdavo parko šešėliuose.

Anapus Širvėnos ežero švytėjo garsusis Astravo dvaras, kurio priežiūra tarpukaryje nerūpėjo niekam. Dvaro parkas užžėlė alksnių tankumynais. Tvenkiniuose priviso maurų, o patys rūmai riogsojo be stogo ir langų.
Tomas Sušinskas

Laiko tėkmėje išnyko piktieji Astravo dvaro tijūnai ir urėdai. Niekas jau nedraudė maudytis Širvėnos ežero bangose. Žvejoti sau ir savo šeimai lydekas. Smetoninėje Lietuvoje kiekvieną šiltesnį vakarą jaunimas plaukiodavo laiveliais. Ežero pakraščiuose laukinės antys perėdavo savo atžalas. Kurias išbaidydavo privatumo ieškojusios Biržų porelės.

Anapus Širvėnos ežero švytėjo garsusis Astravo dvaras, kurio priežiūra tarpukaryje nerūpėjo niekam. Dvaro parkas užžėlė alksnių tankumynais. Tvenkiniuose priviso maurų, o patys rūmai riogsojo be stogo ir langų. Garsiosios terasos ir laiptai į ežerą virto griuvėsiais. O didingi liūtai, simbolizavę Biržų valdovų galią, buvo išvežti į Kauną.

Tarpukario Biržuose tarp aukštų medžių slėpėsi šventovių viršūnės. Baltavo grafo Jono Tiškevičiaus statyta katalikų bažnyčia. Miestelį puošė evangelikų ir liuteronų vieno bokšto maldos namai. Rusų Šv. Arkangelo Mykolo šventovės žalieji kupoliniai bokštai.

Biržų gyventojai išpažino gausybę įvairiausių tikybų ir būrėsi į religines grupes: katalikai, evangelikai liuteronai, stačiatikiai, sentikiai, žydai, karaimai, metodistai. Kiekvieni turėjo savo maldos namus. Reformatai Biržų apskrityje sudarė aštuonis procentus tikinčiųjų.

Pilies kalnas buvo mėgstama biržiečių poilsio vieta. Įrengtas puikus vasaros kino teatras pritraukdavo gausybę žmonių. Dažniausiai vykdavo spektaklių vaidinimai, šokiai. Turėjo savo bufetą.
Tomas Sušinskas

Visais laikais Biržų valdovai vadovavosi šūkiu – kieno valdžia, to ir religija. Lietuvos Babilonu vadintame mieste egzistavo įvairiausios kalbos ir tautelės. Latviai, rusai, žydai, vokiečiai, karaimai ir totoriai sudarė penktadalį miesto piliečių.

1918–1940 metų Biržai garsėjo savo muziejumi. Miestas turėjo savo atskirą spaustuvę, kuri išleisdavo pora savaitinių laikraščių. Per metus atspausdindavo penkiolika įvairių knygų ir brošiūrų.

Pilies kalnas buvo mėgstama biržiečių poilsio vieta. Įrengtas puikus vasaros kino teatras pritraukdavo gausybę žmonių. Dažniausiai vykdavo spektaklių vaidinimai, šokiai. Turėjo savo bufetą.

Tuo metu moderniausias kino teatras „Žvaigždė“ demonstruodavo filmus po atviru dangumi. Radvilų rūmų griuvėsių aplinkoje, pakalnėje tyvuliuojant ežero bangomis buvo rodomi romantiški filmai. Miesto centrą puošė nuostabūs Lietuvos banko rūmai.