Europinę paramą jam įrengti gavusi Savivaldybė nežino, ką toliau daryti. Į skirtingas barikadų puses pasidalijo ir patys sodininkai. Vieni, nepamiršę, kaip kadaise kambariuose braidžiojo po net palanges siekusį vandenį, prašo pylimo, kiti gi piktinasi, kad iškilęs kalnas betoniniu šlaitu užtvers vaizdingą peizažą ir priėjimą prie upės tiesiai iš kiemo.
Panevėžio rajone prie Lėvens upės įsikūrusios sodininkų bendrijos labiau nei bet kurios kitos priklausomos nuo gamtos sąlygų. Tik pastaruosius porą metų sodininkų negąsdino tvinstanti ir užsemti jų sklypus ir namus besikėsinanti upė.
Turbūt tiek užteko, kad Savivaldybei pasiūlius už europinę paramą suręsti pylimą, iš septynių prie upės įsikūrusių sodininkų bendrijų dvi jo atsisakė.
„Kiekvienas turi teisę reikšti savo nuomonę ir jis tą daro. O mes šiandien jaučiamės trasi įkaitai“, – tarsteli Panevėžio rajono savivaldybės administracijos direktorius Eugenijus Lunskis.
Anot jo, nors Savivaldybei jau skirta milijoninė Europos Sąjungos parama įrengti priemonėms, kurios sumažintų potvynių riziką, pinigai gali likti taip ir nepanaudoti, o Lėvens pakrantės gyventojai neapsaugoti nuo šlapių gamtos pokštų.
Įkliuvo į spąstus
Dar praėjusių metų lapkritį rajono Savivaldybė su įmone „Panevėžio melioracija“ pasirašė sutartį dėl Lėvens upės pylimo Šeškų ir Janališkių kaimų vietovėse suprojektavimo ir įrengimo. Nuo sutarties pasirašymo per 20 mėnesių projektas turėjo būti užbaigtas. Konkurso laimėtoja už tokį darbą turėjo gauti 1,142 mln. Eur su PVM. Rajono Savivaldybės indėlis – 7,5 proc, kitos lėšos – ES parama.
Pasak E. Lunskio, šiuo metu vyksta projektavimo darbai ir rengiama topografinė nuotrauka. Tačiau nežinia, ar tai dar bus reikalinga.
Mat iš septynių sodininkų bendrijų, per kurių teritoriją eitų pylimas, dvi – Šeškų kaime esančios „Merkurijus“ ir „Piniava“ – pareiškė veto tokiam projektui. Pylimo statyboms kategoriškai pasipriešino ir trijų privačių sklypų, kurių ribos prieina iki pat Lėvens upės, savininkai. Savivaldybė dar laukia žinių iš trečiosios Šeškuose esančios sodininkų bendrijos „Lakštingala“ visuotinio susirinkimo.
Didžiąją dalį pylimo – apie 4 km, o tai yra net 80 proc. projekto, planuota įrengti būtent Šeškų kaime. Janališkių kaime, kuriame nė viena iš keturių sodininkų bendrijų pylimui neprieštarauja, jis tęstųsi vos kilometrą.
E. Lunskis aiškina, jog šias vietoves, kaip potvynių rizikos zonas Panevėžio rajone, identifikavo ne valdininkai, o Aplinkos apsaugos agentūros užsakymų tyrimus atlikę mokslininkai. Jie konstatavo, kad čia didžiausia rizika, jog pakilęs upės vanduo pridarys daug žalos gyventojams.
Sustabdė gyventojai
E. Lunskis tvirtina, jog apie planus įrengti pylimą buvo informuoti ir sodininkai, ir gyvenantieji prie upės.
„Tam, kad gautume finansavimą tokiam valstybės projektui, teikdami paraišką informavome visuomenę, rengėme susitikimus su sodininkų bendrijų įgaliotais atstovais – pirmininkais. Buvo skelbiama informacija ir laikraštyje, ir Savivaldybės tinklalapyje. Turėjome visų sodininkų bendrijų rašytinius pritarimus tam projektui vykdyti. Be šitų pritarimų Savivaldybė net nebūtų gavusi finansavimo. O kai prasidėjo konkretūs darbai, atsirado nepatenkintų“, – stebisi E. Lunskis.
Būsimas pylimas ir gyventojus, ir valstybę turėjo apsaugoti nuo gamtos stichijos padarinių.
Kai 2010 m. iš krantų išėjęs Lėvuo apsėmė sodininkų sklypus ir gyventojų sodybas, 140 nukentėjusiųjų kreipėsi į Savivaldybę su prašymu atlyginti potvynio padarytus nuostolius. Tąkart jiems išdalyta apie 200 tūkst. Eur, kuriuos ekstremalią situaciją išgyvenusiam Panevėžio rajonui atseikėjo Vyriausybė.
Kad tokia nelaimė nepasikartotų, pasak E. Lunskio, būtinai reikalingas pylimas. Tik Savivaldybė dabar nebegali garantuoti, kad tokia apsaugos nuo potvynių priemonė bus įrengta.
„Kalbėsimės su Aplinkos ministerija, Projektų valdymo agentūra, ką toliau daryti. Pagal šios dienos informaciją techniškai nėra įmanoma nei pastatyti, nei paaukštinti pylimo, nes privačios žemės savininkai ir dvi sodininkų bendrijos jo nenori. Bent jau pagal dabartinę situaciją projektas Šeškų vietovėje greičiau galėtų būti nevykdomas nei vykdomas“, – pripažino E. Lunskis.
Kol kas rangos sutartis su „Panevėžio melioracija“ nėra nutraukta, bet, pasak direktoriaus, jokie mokėjimai nevykdomi.
Pavargo nuo potvynių
Upės pylimas tapo nesantaikos priežastimi ir tarp pačių sodininkų. Visuotiniame susirinkime nepritarimą projektui pareiškusios sodininkų bendrijos „Piniava“ pirmininkas Petras Butkevičius neslepia nesąs patenkintas tokiu sprendimu.
„Galiu tiesiai šviesiai pasakyti: iš „Merkurijaus“ bendrijos agitatorius buvo, gąsdino, kad čia pastatys betoninę sieną ir žmonės neprieis prie upės. Suagituoti sodininkai nubalsavo, kad nereikia to pylimo. O aš sakau, kad būtinai reikia. Dabar upė išsekusi, atrodo, kam tas pylimas. Betgi nežinai, ką iškrės gamta po metų kitų“, – piktinosi P. Butkevičius.
Anot jo, aukščiau įsikūrusieji nelabai ir supranta, ką reiškia, kai ne tik sklypą, bet ir namo kambarius užlieja vanduo. O tuo Lėvuo pagrasina dažnai. Pirmininko teigimu, užpernai pakako lietingos vasaros, kad upė veržtųsi iš krantų. Ir 2013 metais nemažo potvynio būta, o 2010-ųjų, kai Savivaldybė turėjo net karius šauktis į pagalbą ir žmones evakuoti, P. Butkevičius nė prisiminti nenori.
„Per daug laiko nuo 2010 metų praėjo – žmonės užmiršo, kaip tada skendo jų sodai ir namai“, – mano pirmininkas.
Jis svarsto, kad nepasinaudoti galimybe ir likti be pylimo yra trumparegiška.
„Soduose daugėja nuolatinių gyventojų, nori žmonės kanalizaciją įsirengti. Bet potvynio zonoje jokios kanalizacijos negali būti. Kai žmonės pamatys, kad pylimo reikia, traukinys jau gali būti nuvažiavęs. Man labai apmaudu, kad kažkas gaili eglučių, paupy pasodintų, negalvodami apie pasekmes“, – baiminasi P. Butkevičius.
Išsigando betoninio kalno
Sodininkų noru turėti iš savo sklypų tiesų priėjimą prie upės, užuot apsisaugojus nuo gamtos stichijos, stebisi ir bendrijos „Merkurijus“ pirmininkas Virginijus Gutpetris.
„Taip nubalsavę sodininkai turbūt galvoja, kad jei dabar upėje nėra vandens, nebus ir vėliau. Pas mus 2010-aisiais iki langų buvo apsemta, bet tiek metų praėjo, užmiršo“, – sako pirmininkas.
Pasak jo, pylimo nenorintieji motyvavo, jog toks įrenginys jiems gerokai apsunkins priėjimą prie upės, sudarkys vaizdą, dėl ko gali kristi jų nekilnojamojo turto vertė.
„Dabar įpratę iš sklypo tiesiai į upę. Į ją žarnas nusitiesę vandenį pumpuoja, kai kas po žemėmis vamzdynus nuvedę. Žmonės išsigando, kad bus įrengtas griovys, už jo – aukštas pylimas su betoniniu skardžiu. Daug kas, ypač senyvi, sako, kam mums ta upė, jei tiesiai prie jos prieiti nebegalėsime“, – pasakojo V. Gutpetris.
Jis pats yra vienas pylimo šalininkų. Mat sakosi nepamiršęs, kaip prieš devynerius metus jo sklypas buvo apsemtas iki pamatų. O kai kurių gyventojų sodų nameliuose vanduo siekė net langus.
V. Gutpetris baiminasi, kad dabar atsisakius pylimo – nuo potvynio saugančios priemonės, kitą kartą gamtos stichijai vėl taip įsišėlus, sodininkams nugarą gali atsukti ir draudimo kompanijos, ir pati Savivaldybė.
„Draudimas nebemokės išmokų, nes patys atsisakėme prevencinių priemonių. Ir Savivaldybė atsisakys padėti, nes patys nenorėjome to pylimo“, – jaučia apmaudą bendrijos pirmininkas.
