Nors iki šiol „Garso“ vizitinė kortelė buvo nekomercinis kinas, tačiau pastaruoju metu miestui likus be populiarių filmų rodytųjų, šis sugrįžo prie komercijos ir triuškina lankytojų rekordus. Vien šiuo metu lietuvių žiūrimiausią nuotykių kino juostą „Keršytojai“ per savaitę „Garse“ žiūrėjo 1300 kino gerbėjų ir tai įstaigai uždirbo 4500 eurų. Kino centro repertuare yra ir dar keli pasaulyje populiarūs filmai.
Į vienintelį šiuo metu mieste kino rodytoją „Garsą“ panevėžiečius traukia ir kone per pusę pigesni nei kituose kino teatruose, rodančiuose komercinį filmą, bilietai, kainuojantys tik 4 eurus.
Visgi „Garso“ direktorė Genė Pučinskienė neskuba žavėtis tokiu renesansu. Ji sutinka, kad toks populiarumas laikinas, kol „Forum cinemas“ prekybos centre pakeis naujas konkurentas.
Į jo vietą „Babilone“ ateina restoranų ir kavinių, knygynų, kino teatrų tinklą valdanti Estijos bendrovė „Apollo Cinemas“. Į pirmuosius filmo seansus ši kompanija Panevėžį planuoja pakviesti jau vasarą. Naujakuriai žada visiškai atnaujintas kino sales, sofas primenančias reguliuojamas kėdes, modernią įrangą, platesnes laukimo erdves ir geras, galbūt net palankesnes paslaugų kainas.
Didžiojoje salėje – 29 žiūrovai
Anot G. Pučinskienės, „Garso“ misija visada liks tik nekomercinis kinas ir greičiausiai jau po kelių mėnesių populiarių komercinių filmų čia nebebus rodoma.
O nekomercinio kino populiarumas dešimteriopai mažesnis. Antai į neseniai pasirodžiusio lietuvių dokumentinio filmo apie Lietuvos prezidentę Dalią Grybauskaitę „Valstybės paslaptis“ 17-iolika seansų atėjo 1068 žiūrovai (vidutiniškai 63 viename seanse), kas atnešė „Garsui“ 3611,50 Eur pajamų.
Ne ką geriau žiūrovai įvertino ir balandžio 19 dieną startavusį islandų filmą apie paauglių futbolo komandą „Falkonai“. Jis „Garse“ buvo rodomas 11 kartų ir iš viso šį filmą pažiūrėjo 653 žmonės – po 59 per seansą.
Per 2018 metus „Garso“ didžiojoje salėje įvyko 1 375 kino seansai, mažojoje – 1 145.
Didžiojoje salėje apsilankė 39 873 žiūrovai, mažojoje – 13 286 žiūrovai.
Didžiojoje salėje, kurioje telpa 666 žiūrovai, viename seanse apsilanko vidutiniškai vos 29, o tai reiškia, kad jos užimtumas siekia vos 4 proc. per seansą. Mažojoje 78 vietų salėje filmą vidutiniškai žiūri 11,60 žiūrovo, tai yra užimta 14,87 proc. joje esančių vietų.
G. Pučinskienė dėl tokių skaičių nenusimena. Jai metinė lankytojų statistika suteikia vilties, kad Panevėžyje nekomercinis kinas populiarėja. Mat direktorė pamena laikus, kai žiūrovų ateidavo dar mažiau. 2017 metais europinius filmus „Garse“ žiūrėjo 17 tūkst. žmonių, o lietuviškus 21 tūkst.
Daug dėmesio direktorė dabar tikisi iš mokinių, kuriems kino centras yra parengęs dvi Kultūros ministerijos akredituotas programas. Vasarą centras žada rodyti lauko kiną.
Amžiaus projektas
Pastarosiomis savaitėmis Panevėžyje be konkurento likusiame „Garse“ ūgtelėjęs žiūrovų srautas – tarsi paskutinis kino centro pasispardymas prieš didįjį perversmą. Panevėžio savivaldybė jau sulaukė patvirtinimo dėl Europos Sąjungos skiriamos per 3 mln. Eurų paramos „Garso“ pastato rekonstrukcijai į iš Panevėžio krašto kilusio, jau daug metų Varšuvoje gyvenančio dailininko Stasio Eidrigevičiaus vardu pavadintą menų centrą (SEMC).
Savivaldybė jau yra pateikusi ir dar vieną paraišką dėl šiam projektui reikalingų lėšų ir iš Valstybės kapitalo investicijų programos.
Kiek ir kada šių pinigų gali tikėtis būsimasis S. Eidrigevičiaus centras, Panevėžio miesto savivaldybės Investicijų projektų poskyrio vedėja Lina Bareikienė pasakyti negalėjo. Kol kas, anot jos, projektas taip ir sustojo ties finansavimo rūpesčiais.
Kad menų centras 2022 m. pradžioje atvertų duris, jam įrengti reikia beveik 9 mln. eurų. Tiek reikėtų šiai ambicingai idėjai išpildyti – nuo „Garso“ kino centro rekonstrukcijos iki naujojo pastato interjero, baldų ir įrangos. Teigiama, kad rekonstravus dabartinį „Garso“ pastatą, čia bus įrengtas daugiafunkcis profesionalaus šiuolaikinio meno sklaidos ir edukacijos centras. Jame būtų pristatoma Lietuvos bei užsienio menininkų kūryba, veiktų ir kaip interaktyvi bendravimo daugiafunkcė erdvė, kur žiūrovai galėtų susipažinti su S. Eidrigevičiaus darbų ekspozicija, netradicinio pateikimo parodomis, dalyvauti seminaruose, paskaitose, kūrybinėse dirbtuvėse, meistriškumo pamokose, meninėse akcijose.
Savivaldybė tvirtina, kad būsimajame Menų centre bus išsaugota ir nekomercinio kino funkcija: numatyta įrengti 80 vietų universalią, filmams rodyti tinkamą salę. Projektuotojai planuoja, kad per dieną į SEMC užsuktų bent 427 lankytojai. Skaičiuojama, kad modernaus, maždaug 3000 kv. m pastato, iškilsiančio vietoje dabar apie 2000 kv. m užimančio „Garso“, šildymas per metus atsieis beveik 12 tūkst. eurų mažiau, nei dabar šildyti kino centrą.
Kovos, kad išsaugotų
Savivaldybei dėliojant grandiozinį amžiaus planą dėl SEMC ir jau turint pradinį kapitalą, sujudo šiam projektui prieštaraujančių panevėžiečių grupė. Kad Panevėžyje išliktų esamas „Garsas“, jo gynėjai rengiasi piketui.
„1969 metais pastatytas „Garsas“ buvo pagrindinis nepriklausomo ir laisvo žodžio bei gyvenimo būdo skleidėjas. Jame buvo parodyti tokie kultiniai filmai kaip „Smėlio karjerų generolai“, „ O laimės kūdiki“. Visas tuometis pasaulio pažinimas buvo susijęs su kinu. Televizija buvo menka ir grynai propagandinė, kaip ir spauda. Dramos teatras buvo garsus visoje Sovietų Sąjungoje, todėl vietiniams gyventojams sunkiai prieinamas. Dabartinis kino teatras „Garsas“ pastatytas kito kino teatro, kuris veikė jau nuo 1928 metų, vietoje. Jis skleidė laisvą žodį jau nuo tarpukario laikų. Jausdama jo įtaką išaugo ne viena panevėžiečių karta. Todėl „Garsas“ negali būti nugriautas ar paverstas meno galerija“, – socialiniuose tinkluose į panevėžiečius kreipėsi piketo sumanytojas, projektuotojas-konstruktorius Raimundas Pilkauskas.
Kino centro pastatą visuomenininkas siūlo paskelbti paveldo objektu, suremontuoti ir naudoti kaip kino ir koncertų salę.
„Vilnius savo legendinį kino teatrą jau nugriovė. Jo vietą užėmė klaikus savo išvaizda prekybos centras“, – pabrėžė R. Pilkauskas.
Ruošia plakatus
R. Pilkauskas vaikystę praleido šalia „Garso“, augo jo kaimynystėje buvusiame kooperatininkų name. Buvo pats pirmasis žiūrovas, kai kino centras 1969 m. atvėrė duris naujame, dabartiniame, pastate.
„Mačiau paties pirmojo spektaklio „Gulbių ežeras“ premjerą“, – prisimena R. Pilkauskas.
Mintis pasipriešinti Savivaldybės planams dėl kino centro pastato pokyčių, pasak piketo iniciatoriaus, kirbėjo jau seniai. Dėl to esą piktinasi daug jo draugų ir pažįstamų, bet nė vienas jų nesiėmė panašios iniciatyvos.
„Jau ruošiame plakatus ir kitą piketui reikalingą atributiką“, – kalbėjo R. Pilkauskas.
Paklaustas, ar ne per vėlu mojuoti kumščiais, kai SEMC projektas įsibėgėjęs ir jam net skirta europinė parama, panevėžietis teigė, kad jei nieko nedarys, taip liks, kaip suplanuota.
R. Pilkauskas jau kreipėsi ir į paveldosaugininkus, ketindamas sužinoti, ko reikia, kad sovietmečio vidury statytas „Garso“ pastatas būtų pripažintas istoriniu paveldu.
Vis dėlto kino centro pastatą skelbti paveldu Panevėžio nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba nematė reikalo. Jos ekspertai įvertino, kad šis septinto dešimtmečio pabaigoje iškilęs statinys nėra jokia saugotina vertybė, nėra vertingas nei architektūriniu, nei urbanistiniu aspektu, o nostalgija nėra argumentas suteikti pastatui teisinę apsaugą.
Kad išsaugoti atsiminimą apie esamą pastatą, projektuotojai siūlo hole, pakeliui į žiūrovinę salę, eksponuoti išsaugotas dabartines ant pastato fasado esančias pavadinimo raides „Garsas“.
