„Esame didelė šeima – keturios seserys ir du broliai – tad ir šventės, įprasta, didelės: vestuvės, jubiliejai, minėjimai… Ir visas šventes dekoruodavome pačios. Per ilgus metus tėvų sodyboje prisikaupė daug visokių papuošimų, drabužių, šventinių atributų, rankdarbių. Vyresnioji mano sesuo Elona ėmėsi iniciatyvos juos visus parodyti, iš tos palėpės ištraukti, – veiklos įkūrimo istoriją pasakoja Almina. – Iš pradžių bene visa šeima gana abejingai į tą mintį žiūrėjo. Bet Elona drąsiai, argumentuotai gynė savo nuomonę ir štai jau kiek daugiau nei metus užsukti kviečia „Sesių palėpė“.
Aukštaitija po vienu stogu
„Sesių palėpė“ – tai tarsi tautinis projektas, kuris savyje talpina ir menininkus, ir meno mėgėjus, ir tik menui prijaučiančius, kulinarus, žolininkus, siuvėjus, molio meistrus, muzikantus, fotografus ir visus, kurie savo šventei ieško jaukaus kampelio. Žengę žingsnį į autentika ir tradicijomis alsuojančio pastato vidų pirmiausia atsidursite parduotuvėlėje.
„Tokia pagrindinė idėja ir buvo, kad įvairūs žmonės, nesiekiantys labai pasipelnyti, bet kuriantys gražius dalykus, turėtų vietą, kur galėtų parduoti savo kūrinius. Daugiausia parduotuvėje puikuojasi Panevėžio apylinkėse gyvenančių žmonių gaminiai: policininkės gaminti atvirukai, Marijos Malickaitės papjė-mašė angelai, močiutės megztos vilnonės kojinės, ekologiški produktai „Mėta“… Štai šiuos krepšelius visus vienu kartu sesuo nupirko iš Panevėžio mašinų turguje jais prekiavusio senuko, dabar jie laukia naujų šeimininkų“, – pasakoja A. Morkūnienė ir pristato lentynose sau laikinai vietą atradusius rankdarbius.
Buvusios mokyklos patalpos didelės, todėl parduotuvė užima tik dalį erdvės. Kitame įsikūrusi nedidelė renginių salė, kurioje trečiadieniais žmonės už simbolinį mokestį buriasi dainuoti sutartinių, kitomis dienomis vyksta edukaciniai užsiėmimai ar improvizuota fotostudija, savaitgaliais salė nuomojama asmenines šventes švenčiantiems žmonėms.
„Viskas „Sesių palėpėje“ alsuoja idėja. Sutartinių vakarus veda Lina Vilienė, kartais su savo programa užsuka folkloro ansamblis „Raskila“, aš kulinarines edukacijas vedu. O lankytojai ateina ir atranda. Atranda ir nustemba, kad čia tokia vieta. Po kiek laiko grįžta, draugą už rankos atsiveda. Ne tik į parduotuvę, bet ir į mūsų renginius, tampa nuolatiniais lankytojais. Atrodo, kad žmonės pasiilgo prasmės“, – pastebi sesės idėją prižiūrinti Almina.
Tradicijoms neabejinga šeima
Paklausta, iš kur tokia didelė meilė tradicijoms ir lietuviškiems papročiams, pašnekovė atsako, kad tai vis tėvų dėka. Šeši jų šeimos vaikai užaugo sodyboje Skaistgiriuose, Panevėžio rajone. Keturias dukteris ir du sūnus užaugino mama, nė vienas niekada į darželį nėjo.
„Mes buvome nuolatinė futbolo komanda. Užaugome apsupti gamtos, nardydavome rugiuose, niekada niekas nevertė eiti miegoti pietų miego, bet auklėdama mama buvo griežta. Pati ji karininko dukra, tad krikščioniškas, lietuviškas tradicijas skiepijo ir mums. Jei mokėmės – tai tik gerai ir ne tik mokykloje. Po pamokų kas dailės, kas muzikos, kas karatė būrelį lankėme. Gal dėl to ir esame šiek tiek kitokie“, – prisiminimais dalijasi Almina.
Net ir išvykę gyventi svetur, jų šeimos nariai savo šaknų nepamiršta. Jauniausioji sesuo Kanuose, Prancūzijoje, bando vystyti lietuviško lino drabužių verslą, kita sesuo neseniai iš Anglijos grįžo gyventi į įsigytą vienkiemį Panevėžio rajone, Elona gegužės pabaigoje iš Norvegijos grįš į Skaistgiriuose jau įkurtą ekologinį ūkį ir „Sesių palėpę“. Almina ir du broliai savo gyvenimus kuria Panevėžyje.
O ir „Sesių palėpės“ įkūrimas, anot pašnekovės, yra savotiškas bendruomenės puoselėjimas, aplinkinių šeimų vienijimas.
„Vasarą vaikus ir suaugusiuosius kviečiame kieme ant batuto šokinėti, natūralius ledus skanauti, žolelių arbata vaišintis. Čia vietos kiekvienas atranda. O ir menininkai mums jau tokie savi tapo. Jie patys gal kartais ir neįvertina, nepamato, nedrįsta parduoti savo darbų, bet štai kitam jo kūrinys būtų būtent tai, ko reikia. Mes „Sesių palėpėje“ jį į dienos šviesą ištraukiame ir padedame atrasti pirkėją“, – šypsosi A. Morkūnienė.
Tai, ko neįvertiname
Almina Morkūnienė pasakoja, kad jos sesuo Elona, prieš įkurdama „Sesių palėpę“, išmaišė bene visą Europą, dirbo ir Kanadoje, dabar apsistojo Norvegijoje. Keliaudama ji suprato tai, ką mes patys dažnai užmirštame. Čia, Lietuvoje, turime keturis metų laikus, turime švarų vandenį, galime maudytis ežere ir negauti baudos, galime rinkti uogas bei grybus ir negauti baudos… Turime natūralumą, tikrumą, ne tik miškuose, bet ir tradicijose.
„Dėl to ir verta palaikyti lietuviškumą. Kad ir ta pati Valentino diena: turime puikų atitikmenį – Meilės, Mildos dieną. Jei patys nepuoselėsime, jei neperduosime kitiems – tai kuo tapsime? Vaikai manęs klausia, kodėl mes nešvenčiame Helovino. Jiems atsakau, kad tradicijos mūsų kitokios, turime Vėlines. Jei perimsime kitų šalių kultūrą, papročius, susirinksime po trupinėlį iš kitų tautų, kuo patys tada tapsime?“ – apsvarstymų vertą klausimą pokalbio pabaigoje uždavė Almina.
