Gausu sutapimų

Sakoma, kad dvynius sieja nepaprastas dvasinis ryšys. Kai kurie dvyniai panašūs vienas į kitą, o kiti – ne. Tačiau net panašiausi iš jų turi vos pastebimų skirtumų. Kartą pažinę dvynius kaip unikalias asmenybes, imsite juos skirti. Tėvai kone visada atskiria dvynius ir jų nepainioja. Tačiau netgi artimiausi žmonės gali suklysti. O ką jau kalbėti apie draugus, poilsiautojus ar kaimynus. Vyresnioji sesuo Eugenija išvydo šį pasaulį dviem su puse valandos anksčiau nei jaunėlė Regina. Galbūt todėl ji yra drąsesnė, linkusi atviriau pasakoti apie savo gyvenimą, yra tikra lyderė, vedlė.

Poniai Reginai svarbiausia mokėjimas klausyti, kantrybė.

„Mokykloje mums liepdavo skirtingus „kalnierukus“ nešioti, kad mokytojai mudvi atskirtų“, – juokavo seserys.

Pašnekovės su meile prisiminė ir močiutės namus, jos auklėjimo būdą bei šiltą kvietimą – „Katra esate Regina ateikite“.

Abi seserys baigė Palangos vidurinę mokyklą, vėliau „krimto“ aukštus mokslus. Jos pasirinko gana sudėtingas profesijas: vyresnioji sesuo Eugenija daug metų vadovavo Kauno alaus daryklai, o štai Regina – hidrotechnikos inžinierė. Profesijos pasirinkimą, galimai nulėmė dar vaikystėje išgirstas senelės pajuokavimas neva moterys tinka tik gandams ir paskaloms skleisti. O ir a.a. dvynukių tėvelis statybininku buvęs.

Dvynės niekada nesistengė vienodai rengtis, rinkdavosi skirtingus apdarus, tačiau nepaprastas ryšys, išliko iki šių dienų. Nejučia jos susapnuoja vienodus sapnus, o susiskambinus paaiškėja, jog niūniuoja vieną ir tą pačią dainos melodiją. Abi rašo eiles, o ir vaikų bei anūkų gimtadienių datos, atrodytų, lyg ir atsitiktinai, sutampa.

Į jūrą nuo Palangos tilto

Ošianti jūra, vėjas ir bangos, glostančios smėlio krantus, pajūryje gimusioms ir augusioms seserims, visuomet labai brangi. Abi palangiškės labai anksti išmoko plaukti, o vasaromis, jau nuo keturiolikos metų, dar būdamos moksleivėmis, dirbo gelbėtojomis Palangos moterų paplūdimyje, kuris anuomet buvo prie Palangos tilto. Kaip pasakojo pašnekovės, tapti gelbėtojomis nebuvo lengva, teko atlikti atranką. Nepaisant to, kad moterų pliaže negalėjo dirbti vyrai, prieš pradedant gelbėtojų karjerą, teko atlikti ir bandomąją užduotį – „kareivėliu“ nuo Palangos tilto į jūrą nušokti, su kuria abi sportiškos, anuomet tinklinį žaidusios merginos, puikiai įvykdė.

Gelbėtojų įranga tuomet nebuvo labai įmantri – tik sunkus gelbėjimosi ratas ir paprasta irklinė valtis. Jaunosios gelbėtojos prasimanydavo ir pramogų, atrakcijų, nes vandens seserys nebijojo. Jos susikviesdavo nemokančias plaukioti savo drauges, susisodindavo ant gelbėjimosi rato ir stumdavo jas į jūrą. Šią atrakciją anuomet jos vadinusios „Turistiniu žygiu į jūrą“.

Seserys puikiai suprato, jog teisės tam neturėjo, bet visa tai būdavo labai smagu. Darbuotis gelbėjant žmones teko jaunoms merginoms net keturias vasaras, iki tol, kol sulaukė pilnametystės ir išvyko iš Palangos į studijas. Keistas atsitiktinumas, dvynukių seserų namai, anuomet dirbusių gelbėtojomis, šiuo metu visai netoli Palangos gelbėjimo stoties.

„Kai statėme namus, čia dar nebuvo gelbėjimosi stoties, juolab, kad mes dirbome buvusiame moterų pliaže, prie Palangos tilto, visai kitoje vietoje. Tai, kad mūsų namai Palangoje, netoli gelbėjimo stoties – tik keistas sutapimas – atviravo moterys.

Pagalba ir studijų metu

Nelengvas gyvenimas laukė seserų, kilusių iš penkių vaikų šeimos. Visą gyvenimą teko daug mokytis, sunkiai dirbti. Tačiau ir studijų metu dvynių ryšys neišblėso. Kaip pasakojo ponia Eugenija, kartą ji labai susirgusi, tad sesers prašiusi, jog padėtų išlaikyti chemijos mokslus, kurių ji nelabai mėgusi. Kadangi dvynės labai panašios, dėstytojas jų neatskyręs. Tačiau chemija, fermentaciją baigusiai moteriai, labai pravertė ir gyvenime. Regina ir Eugenija liepą visada kartu švenčia ir savo gimtadienius, į kuriuos noriai renkasi šeimos: vaikai, anūkai – visi artimieji. „Gyvenime svarbiausia geras žodis, buvimas kartu, o ne gimtadienio dovanos“, – atviravo ponia Regina, kuriai be galo svarbu šeimos vienybė.

O štai poetinį žodį ir nuostabų savo kūrybos eilėraštį apie laimę, mylimą Palangą mums padeklamavo vyresnėlė Eugenija. Ji atvirai pasakojo, jog lyg vijurkas sukasi įvairių veiklų sūkuryje, nors nutekėjo ir įsikūrė Kaune, bet vasaromis nepamiršta savo gimtosios Palangos. Vasarą, reikia ne tik pačiai pailsėti, bet ir poilsiautojus sutikti. O štai rudenį prasideda studijos. Ypač domina teologija, muzika, turizmas. Mokintis, judėti į priekį ir tobulėti padeda dalyvavimas Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ veiklose.

„Palanga neatsilieka“

Kol ponia Eugenija smagiai pasakojo apie savo veiklas, jos dvynė sesuo ponia Regina klausėsi, tylėjo.

„Palanga neatsilieka“, – išklausiusi sesers pasakojimą apie įvairias laisvalaikio veiklas Kaune, tarė ponia Regina Ji pasakojo, jog aktyviai dalyvauja Palangos Trečiojo amžiaus universiteto veiklose, yra draugijos Lietuvai pagražinti Palangos skyriaus narė. Dažnai dalyvaujanti medelių sodinimo talkose, o vasaromis paplūdimio valymo talkose. Ji taip pat Lietuvos moterų draugijos narė. Vienas iš jos laisvalaikio užsiėmimų, pomėgių yra kelionės. Aplankyta Amerika, ji taip pat ir I-osios Lietuvių delegacijos „Indija – Ceilonas – Singapūras“ dalyvė. Išvykti į tokią tolimą kelionę anuomet reikėjo daug drąsos.

„Kad ir kur nuvyktum, bet Palangoje mums geriausia. Šis kurortas nuolat gražėja, puošnėja. Tai yra labai aristokratiškas miestas, pasaulinio lygio kurortas“, – atviravo ponia Regina. Dvynės atviravo, jog net ir šiomis dienomis identiškos dvynės nevengia papokštauti. Ypač moterys juokiasi, kuomet jų namuose apsilankantys poilsiautojai pradeda jas kalbinti kitais vardais, jos bando patikinti, kad ne toks esąs jos vardas, tačiau svečiai jomis patiki tik tuomet, kai pamato ir antrąją identišką dvynę.

Dvynės nuo bangos

Liaudies išmintis daug amžių diegė, kad kuklumas puošia. Tokios nuostatos laikosi vengdama daugžodžiauti ir kalbėti apie savo pasiekimus ponia Regina.

„Jei visi kuklūs bus, kas vadovaus? Kažkas juk turi sprendimus priimti“, – su subtiliu humoru oponavo savo seseriai Eugenija. Nors abi iš išorės labai panašios, bet visiškai skirtingos vidumi, seserys dvynės vieningai sutarė – „Jūra didžiausia mūsų meilė, juk prie jos mes stovime tokie tyri, basomis kojomis brendame į jos bangas, o kartais grįžtame smėlėta gatve namo. Palangoje prabėgo mūsų vaikystė, čia ne kartą sulaukta tekančios saulės, klausytasi vėjo, jūros ošimo. Juk nėra nieko gražiau, kai bangos glosto smėlio krantus, tyliai leidžiasi saulė, ar praskrenda klykianti žuvėdra“, – kalbėjo gražius žodžius seserys. Jos prisiminė, kad tikriausiai dėl begalinės meilės pajūrio kraštui dar besimokančias institute jas bendraamžiai vadino „dvynėmis nuo bangos“.

Dalijosi neblėstančiu optimizmu

Abi jos neįsivaizduoja savo gyvenimo be gamtos, mėgsta uogauti, stebėti obelų žydėjimą, kvėpuoti pušų skleidžiamu aromatu. Atsisveikindamos jos visiems linkėjo laimės, dalijosi neišblėstančiu optimizmu, pasitelkusios numerologijos žinias ir neapsakomą seserų dvynių vienybės galią bandė išskaičiuoti laimingiausius mūsų gyvenimo momentus pagal gimimo datą.

„Dabar kiti laikai, žmonės tapo truputėlį uždaresniais. Tačiau jiems linkėtume mylėti savo artimą, nepamiršti aplinkui supančių žmonių ir kuo daugiau gyvo bendravimo“, – išlydėdamos žurnalistus kalbėjo seserys. Jos patvirtino, kad visą gyvenimą siejo kažkoks ypatingas, neišblėstantis identiškų dvynių ryšys, šeimos vienybės jausmas.

Šaltinis
Temos
http://www.palangostiltas.lt/
Palangostiltas.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (19)