Bėgo lapė per mišką, laisva ir nepriklausoma, galėjo sukti į visas puses, kur tik panorėjusi. Bėgo per visą Birutės parką Palangoje, bet galiausiai sustojo. Tvora jai trukdė bėgti toliau. Nusiminė lapė, kad nebegali tęsti savo kelionės, o juk jai būtų taip įdomu visą parką apibėgti.
Važiavo Marytė dviračiu per tą patį parką, važiavo linksmai su daina. Buvo saulėta diena, kaitino kaip niekada. Todėl Marytė džiaugėsi, kad minti pedalus gali ne kur nors ant plento, bet pasislėpusi po medžiais parke. Jau galvojo, kad numins iki Nemirsetos ar net iki Karklės. Bet staiga ėmė stabdyti Marytė. Žiūri – tvora, trukdo jai minti toliau. Kartu, šalia tos lapės sustojo ir susimąstė. O kas už tos tvoros? Kodėl toliau važiuoti negalima?
Bet ir lapei, ir Marytei viskas galima, ir jums mieli skaitytojai galima. Tvora gal ir trukdo, bet ją nesunku apeiti ir pamatyti, kas ten – toje saugomoje teritorijoje.
Įėjimas pėstute arba įvažiavimas dviračiais ar paspirtukais – iš Vytauto gatvės pusės. Ten pamatysite vartus, kurie kartais būna užverti, kartais atverti. Bet spauskite mygtuką, nebijokite, pasakykite, kad norite patekti į vidų, ir jums vartai atsivers.
Tik jeigu su automobiliu atvykote, teks jį pasistatyti kur nors šalia vartų. Tokios jau taisyklės. Pageidautina, kad ten – toje aptvertoje teritorijoje – būtų kuo mažiau mašinų.
Pirmas dalykas, ką pamatysite – tai apsaugos postas, tiesiai prie vartų. Gal ir atrodo grėsmingai, galima pagalvoti, tuoj ateis koks kareivukas tikrinti dokumentų. Bet nieko panašaus – poste jau daug metų niekas nesėdi ir nekontroliuoja. Pamojuokite, arba galite ir to nedaryti, tiesiog eikite pirmyn.
Visa legendinės, prezidentams skirtos vilos „Auska“ teritorija dabar priklauso visai šaliai, kiekvienam jos piliečiui ir turistams, jeigu tik šie to nori. Tai, kas daug metų buvo uždaryta nuo visuomenės akių, tai, kuo mėgavosi tik aukščiausio lygio politikai – dabar vieša. Tik ne visi tą žino, todėl bijo artintis. Pabandysiu jums papasakoti visą istoriją ir, žinoma, pakviesiu viską pamatyti savo akimis.
Tai naujas naujienų portalo DELFI ir greitai paruošiamų, sveikų košių „Activus“ projektas „Atrask Lietuvą“. Jo metu aš, DELFI Kelionių ambasadorius Orijus Gasanovas, klajoju po mūsų šalį ir pasakoju apie daugelio dar neatrastas vietas, kurias būtina aplankyti ir pamatyti. Grožybės ir įdomybės yra visai šalia mūsų, tačiau ne visi tai žinome. „Atrask Lietuvą“ tikslas – populiarinti naujas vietas ir kelionėms išjudinti net didžiausius namisėdas. Juk kada vėliau, jeigu ne dabar, pats geriausias laikas pradėti aktyvesnį gyvenimą.
1979 metais pačiame Palangos pakraštyje, aptvertoje, spygliais ir vielomis apsaugotoje 22 hektarų miško teritorijoje išdygo aniems laikams ypatingai prabangi vila „Auska“. Nuo pat pradžių ji turėjo du pavadinimus, liaudis šį projektą iškart praminė „Brežnevo vila“. Ir ne be reikalo. Šis statinys turėjo tapti tuometinio Sovietų sąjungos lyderio Leonido Brežnevo poilsio vieta, tiksliau, visa poilsio rezidencija. Vis dėlto, bent jau pagal oficialius šaltinius, jis taip čia niekada ir neįsikūrė pailsėti.
Anuomet architektas Juozapas Šipalis čia sudėjo viską, kas buvo progresyviausia. Lempa pirtyje, kuriai nereikia elektros, užtenka tik saulės energijos – to laikmečio žmonėms atrodė kaip stebuklas. Besikilnojantys langai terasoje – irgi buvo lyg nematyta magija.
Natūrali mediena, granitas ir marmuras – viskas, kas geriausia, buvo suvežta iš Maskvos. Statant vilą milžiniškas dėmesys buvo skiriamas saugumui. Milicija lydėjo kruopščiai atrinktas ir kelis kartus patikrintas medžiagas, apsauga prižiūrėjo statybas ir ypatingai – statybininkus. Niekas nepraslysdavo pro jų akis. Sakoma, kad „Auskoje“ net būdavo blokuojami visi įmanomi ryšiai, mat valdžia paniškai bijojo pasiklausymų.
Sovietų sąjungos laikais tai buvo išskirtinai tik aukščiausių komunistų partijos vadovų vieta. Maskvoje būdavo paskiriamas laikas, kada vienas ar kitas valdininkas galės pasidžiaugti prabanga ir komfortu „Auskoje“.
1989–1990 metais šalyje vyko daug pokyčių, keitėsi politinė santvarka, todėl ir vilos likimas buvo pakibęs ant plauko. Pastatas buvo niokojamas, sakoma, kad daug kas iš jo išgrobstyta, tačiau galiausiai viskas grįžo į vėžes ir čia vėl ėmė šeimininkauti politinis elitas. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, vila „Auska“ tapo mūsų šalies prezidentų poilsio vieta. Kitaip sakant – 3,5 tūkstančių kvadratinių metrų ploto prezidentinis vasarnamis.
Visas pastatas, visi jame įrengti patogumai ir visas aplink esantis parkas, bei gi žinoma – atskiras priėjimas prie Baltijos jūros – elitinis pliažas buvo tik prezidentams.
Kas tikrai čia leisdavo daug laiko, tai prezidentas Algirdas Brazauskas. Ir ilsėdavosi, ir puotaudavo, ir svečius priimdavo. Sakoma, kad iki šiol viloje dirba ne vienas darbuotojas, prikaupęs istorijų apie buvusį Lietuvos vadovą.
Iki pat 2012-ųjų paprasti mirtingieji į šią teritoriją patekti negalėjo. Tada įvyko pertvarka ir prezidentinė vila tapo keturių žvaigždučių viešbučiu. Pro vartus buvo įleidžiami tik tie, kurie turėjo išankstinę rezervaciją. Buvo privaloma ją pateikti apsaugos darbuotojams. Viešai skelbiama, kad nakvynė „Auskoje“ kainuoja nuo 99 eurų nakčiai už standartinį kambarį, o štai Prezidentinis numeris su trimis miegamaisiais, vaizdu į jūrą, trimis vonios kambariais ir kitais prabangumais atsies nuo 599 eurų.
Čia šiuo metu yra 28 nuomai skirti numeriai, o „prezidentiniais“ laikais jų buvo vos 8. Praeityje prie kiekvieno apartamento buvo po kambarį pagalbiniam personalui, pavyzdžiui, asmens sargybiniams, ir po masažo kambarį, išpuoštą vitražais. Dabar jie paversti numeriais.
Iki šiol vila „Auska“ priklauso valstybei, kuri nuomoja patalpas viešbučio valdytojams. Pastatas buvo minimaliai renovuotas, tačiau iki dabar palikta tikra ano laikmečio dvasia, baldai, interjero detalės.
Prabanga ir turtuoliams skirti malonumai vienus džiugina, kitus gi atvirkščiai – pykdo. Vila sulaukė nemažai pasipiktinimo visuomenėje dėl to, kad toks didelis plotas miško yra aptvertas didžiule metaline tvora ir nėra prieinamas eiliniams poilsiautojams. Negana to, sakoma, toji tvora kenkia ir gyvūnų migracijai.
2017 metais portalas DELFI atliko tyrimą, kurio metu buvo išsiaiškinta, kad tvora, turėjusi saugoti valdininkų privatumą, pažeidžia miškų įstatymą ir lankymosi miške taisykles. Mat jie nurodo, kad visuomenei turi būti suteikta galimybė patekti į valstybės teritorijoje esančius miškus. Vis dėlto, tyrimo metu žmonės užeiti į „Auskos“ teritoriją, o juo labiau – į ten esantį pliažą negalėjo.
Tuomet sukruto atsakingos institucijos, net premjeras teigė, kad tvoros aplink „Auską“ turi nelikti. Pasipiktinę gyventojai ir turistai taip pat reikalavo savo teisių į mišką. Ponios ir ponai, kas reikalauja – tas ir gauna.
Jeigu prie „Auskos“ nuvyksite dabar, pamatysite, jog tvora liko, tačiau jums panorėjus – vartai prie įvažiavimo į teritoriją bet kuriuo metu privalo atsidaryti. Visos gamtos grožybės ir gėrybės priklauso kiekvienam iš mūsų. Beje, atsivėrė ir metaliniai varteliai į pliažą. Norite – žengiate pirmyn ir maudotės tame elitiniame pliaže kiek tik lenda. Iš viso „Auskai“ priklausė pusė kilometro privataus paplūdimio, kuriam jau metų metus suteikiama „mėlyna vėliava“, reiškianti atitikimą aukščiausiems švaros ir kokybės reikalavimams. Prabangią vilą ir jūros pakrantę jungia lieptelis ant kurio patenkama per antrą pastato aukštą. Galima eiti per viešbučio vidų arba yra atskiri laiptai per vidinį kiemą.
Patikrinau: pliažas nors jau nebe privatus, vis dar tuščias ir ramus. Jeigu džiugina geras oras – jame ilsisi vos keletas viešbutyje apsistojusių šeimų. Jeigu oras prastesnis – du gultai, pastatyti ant smėliuko, būna tušti. Arba juose pasnausti įsitaiso koks nors seneliukas, pėdinęs pro šalį. Kaip tik tokį atvejį pats mačiau ir nuotraukoje įamžinau.
Patekę į „Auskos“ teritoriją, nepatingėkite pasidairyti visur aplink. Nesunkiai surasite lauko teniso kortus, krepšinio aikštelę, dviračių takus ir pušynėlį, kuriame galima pramankštinti kojas ar pabėgioti. Parke, tarp medžių, taip pat pakabinti hamakai. Juose įsitaisę galite romantiškai skaityti knygas.
Aptvertoje miško teritorijoje galima pamatyti iki šiol stovinčių, bet jau tuščių apsaugos postų, taip pat kitokių apleistų statinių, kurių buvusi paskirtis neaiški.
Internete rašoma, kad tai – arčiausiai jūros esanti vila Lietuvoje. Aš gi galėčiau ginčytis, man atrodo – prabangus namas Karklėje, kuriame gyvena buvusi krepšininko Gintaro Einikio šeima, yra ženkliai arčiau. Sakykime, „Auska“ stovi kopose, o štai Einikių namas, galima sakyti, pačiame pliaže. Tik, žinoma, garsi šeima turi kur kas mažiau ploto, o ir marmuro jų koridoriuose tikriausiai nerastume.
Viešbučio administratorės paklausiau, ar smalsuoliai gali pasidairyti ir po „Auskos“ pastatą. Bet ji paaiškino, kad norint išlaikyti svečių privatumą ir ramybę – tokie pasivaikščiojimai yra nepageidaujami. Tiesa, paaiškino, kas gali užeiti į vidų.
Tai kavinės-restorano lankytojai. Jeigu atvykę į teritoriją staiga užsinorėjote atsigerti arba pavalgyti. Beje, ir aš rekomenduoju bent jau stiklinei vandens užsukti. Sakoma, kad restorano aplinka nepasikeitė nuo Brazausko laikų. Praėjusį savaitgalį ten „kavinosi“ garsi žurnalistė ir laidų vedėja Lavija Šurnaitė.
Kita priežastis patekti į vidų, jeigu nesate užsisakę kambario – galite susimokėti už vidaus baseiną. Jo kaina 8 eurai žmogui, o viduje praleistas laikas yra neribojamas. Norite – būkite valandą, norite – visą dieną. Kaip jau išeina, taip.
Baseinas, beje, yra vienas didžiausių vilos pasididžiavimų. Tai vienintelis pasaulyje Lietuvos formos (mūsų šalies žemėlapio kontūrų) baseinas su šildomu vandeniu, kuris per ilgą vamzdį atiteka tiesiai iš Baltijos jūros. Sakoma, kad ši vieta buvo itin pamėgta prezidento Valdo Adamkaus. Dabar baseiną supą aukšti langai, tačiau anuomet pirma eilė buvo užtamsinta – niekam nebuvo lemta matyti, kas vyksta „Auskos“ viduje.
Viešbutyje yra renginiams skirta konferencijų salė, kuri, sakoma, matė ne tik Lietuvos, bet galbūt net ir visos Sovietų sąjungos įtakingųjų posėdžius, kur buvo priimtas ne vienas šalies gyvenimą nulėmęs sprendimas. Baltijos šalių sprendimas stoti į Europos sąjungą taip pat buvo priimtas čia.
Dairydamiesi po pastatą pamatysite įdomių formų baldų, keistų ornamentų ant židinių, originalių paveikslų, spintų ir spintelių. Daug kam įspūdį palieka milžiniški šviestuvai, kabantys palubėse.
Vaikščiojau po „Auską“ ir ją juosiančią teritoriją, bandžiau įsivaizduoti, kaip šiose vietose poilsiavo garsūs politikai, ką jie čia veikė. Mano galva, vizitas čia – jauniems lankytojams bus kaip istorijos pamoka, o vyresniems – tarsi sugrįžimas trisdešimt, gal ir visus keturiasdešimt, metų atgal. Bet garantuoju, vėliau tikrai bus ką aptarti.
