Pasak pastato šeimininkų, UAB „Antante“ direktorės Sandros Urnikienės, vyksta vidaus patalpų valymo darbai, o ateityje šiame name planuojama įrengti viešbutį.

„Patys suprantame, kad šis objektas yra istoriškai labai svarbus miestui, susijęs su Sausio 15-osios sukilimu, todėl vystome idėją jame įkurti ir tam tikrą ekspoziciją. Kol kas nuo detalesnių komentarų susilaikome“, - „Vakarų ekspresui“ sakė ji.

Specialistų priežiūra

Kiekvienas miestas turi tam tikrus simbolinius objektus, kurie yra tarsi tos vietovės istoriniai vėliavnešiai. Uostamiestyje bene garsiausia yra Danės g. stūksanti rotušė: šiame name karo su Napoleonu metu 1807-1808 m. gyveno ir rezidavo Prūsijos karalius Friedrichas Vilhelmas III su karaliene Luize.

Tačiau ne mažiau svarbus yra ir XIX a. vid. statytas, neorenesansinių stilistinių bruožų turintis namas Sukilėlių g. 12. Jį 1923 m. sausio 15-ąją šturmavo Mažosios Lietuvos ir Lietuvos savanorių pajėgos, kurios užėmė šiame pastate rezidavusią prancūzų prefektūrą. Klaipėdos kraštas po sukilimo tapo Lietuvos dalimi (apie šį istorinį įvykį byloja ir pastato šiauriniame kampe įmontuota atminimo lenta).

Išskirtinis objektas dešimtis metų buvo nenaudojamas ir apleistas, tačiau pastarosiomis dienomis galima išvysti statybininkus.

„Dar pernai, vasario mėnesį, buvo išduotas statybos leidimas paveldo tvarkybos darbams ir rekonstravimui. Buvo pakeista administracinė pastato paskirtis į viešbučio“, - „Vakarų ekspresą“ informavo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Statybos leidimų ir statinių priežiūros skyriaus vedėjas Gediminas Pocius.

Kadangi objektas įrašytas į kultūros vertybių registrą, jo tvarkybos priežiūra rūpinasi kitoje gatvės pusėje įsikūrusio Kultūros paveldo departamento (KPD) Klaipėdos skyriaus specialistai. Pasak paveldosaugininko Laisvūno Kavaliausko, noras atgaivinti pastatą bei jį pritaikyti šiuolaikinėms reikmėms yra sveikintinas.

„Tai - vienas reikšmingiausių Klaipėdos objektų, tiesiogiai susijusių su Mažosios Lietuvos istorija, krašto prijungimu prie Didžiosios Lietuvos. Net ir XXI amžiuje sausio 15-ąją savanoriai, šauliai pagerbia šią datą inscenizuotu buvusios prancūzų prefektūros šturmu. Namas tuščias prastovėjo apie 20 metų. Dabartiniai savininkai ėmė domėtis jo restauravimo galimybėmis, tad, panašu, dabar prasidėjo pirmieji darbai. Jų priežiūra tikrai bus skrupulinga. Rūsyje buvo sudėti autentiški kiemo grindinio akmenys, kurie po statybos darbų turės būti grąžinti į kiemą. Verta pamąstyti ir apie buvusio, autentiško išėjimo Teatro aikštės pusėje atkūrimą“, - „Vakarų ekspresui“ pasakojo KPD Klaipėdos skyriaus vyriausiasis specialistas L. Kavaliauskas.

Deniso Nikitenkos nuotr.
Foto: Vakarų ekspresas

Istorinis šleifas

1923 m. sausio 15-ąją įvykusi karinė operacija laikoma vienu paslaptingiausių įvykių šiuolaikinėje mūsų šalies istorijoje. Uostamiestis tik per plauką neatiteko Lenkijai, kuri agresyviai bruko Klaipėdos laisvosios valstybės (vok. Freistaat) idėją. Drąsūs vyrai (skirtingais duomenimis, nuo 1 100 iki 1 500 kovotojų) per vieną dieną nuvertė nuo 1920 m. kraštą administravusią vietinę prancūzų valdžią. Žuvo 12 lietuvių sukilėlių, 4 civiliai (tarp jų - 13 metų mergaitė, kuriai rikošetu atšokusi kulka smigo į krūtinę, smalsus bankininkas, išlindęs pro langą pažiūrėti, kas vyksta ir kt. atsitiktinės aukos), 2 prancūzai ir 1 vokietis.

Apie buvusios prefektūros šturmą buvo rašoma ir tarpukario spaudoje. 1933 m. „Lietuvos aido“ numeryje savo prisiminimais dalijosi Sausio 15-osios operacijos dalyvis, vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto narys Jonas Vanagaitis (1864-1946 m.).

„Vos prašvitus parbėgo keletas policininkų ir prancūzų kareivių. Aš tuojau bėgau pasitikti sukilėlių ir įvesti į miestą. Sutikau juos bežygiuojančius stačiai Griovių gatve į prefektūrą. Čia eiti, sakau, negalima. Ten už aikštelės stovi sustatyti kulkosvaidžiai, gali visus išskinti. Einam dešine, sutinkame antrą grupę. Visi susijungiame Kūlių Vartų gatvėje. Mūsų tikslas - užimti vyriausią valdžios vietą - prefektūrą, iki jos apie ½ kilometro“, - dabartinio Sukilėlių g. 12 namo užėmimo svarbą pabrėžė jis.

J. Vanagaitis atskleidė ir dramatiškas aplinkybes.

„Vaidas Bajoras siunčia prefektūrai užimti vieną grupės vadą ir apie 20 grenadierių. Slenkame siaurutėmis pašalinėmis gatvėmis. Vedu į prefektūrą siauručiu uždaru taku. Nuo kokio 100 metrų jau apšaudome prefektūrą. Iš ten taip pat atsišaudo. Dešinėje aukšta lentų tvora, o už jos kiemas, iš kurio galima stačiai patekti į vieną namą prieš pat prefektūrą. Sakau, išlaužkime tvorą ir per kiemą nueisime į namą prieš pat prefektūrą ir iš ten patogiai apšaudysim prefektūros namą. „Nereikia, kam daryti nuostolių“, - sako grupės vadas, „Grenadieriai, pirmyn“, - jis, sukomandavęs, pasileido su keliais vyrais bėgti į prefektūrą atvira gatve. Prefektūros name išstatyti kulkosvaidžiai paleido ugnį“, - 1933 m. sausio 14-osios „Lietuvos aido“ straipsnyje cituojamas sukilėlis.

Anot jo, kulkos pataikė į vidurį gatvės bėgusį vadą ir jis negyvas krito žemėn, kiti vyrai bėgę namų pasieniais buvo laimingesni. Bet tuo tarpu sukilėlių granatos pasiekė prefektūrą: išdaužė langus, suplaišino sienas.

„Žiūrime, prancūzai jau kelia baltą vėliavą. Sukilėliai veržėsi pirmyn ir apstatė prefektūros namą. Sukilėlių vadas Bajoras ir aš įbėgome į prefektūrą. Kareiviai ir policininkai buvo tuojau nuginkluoti. Nuėję į vyriausiojo komisaro Petisné kabinetą radome jį labai išsigandusį. Tuojau mes pareiškėme sukilėlių norus, kurie jam buvo jau anksčiau pranešti per sukilėlių parlamentarus. Vienkart pareiškėme, kad sukilėliai dabar paima valdžią į savo rankas. Tai buvo apie 11 ½ val. sausio 15 d.“, - rašoma straipsnyje.