Prieš keletą metų Baltijos pakrantėse po stipresnio vėjo vienu metu galima buvo sutikti kelias dešimtis vadinamųjų gintarautojų, o dabar jų gretos - žymiai mažesnės.

Patyrę gintaro žvejai „Vakarų ekspresui“ teigė, kad tokias tendencijas lėmė keletas veiksnių: įvykusi savotiška natūrali atranka, sumažėjęs išmetamo gintaro kiekis bei stipriai kritusi šios žaliavos kaina rinkoje.

„Kai gintaro kaina buvo aukšta, į pajūrį suvažiuodavo kur kas daugiau gintarautojų, nei dabar susirenka po didesnio vėjo. Daug žmonių tiesiog norėdavo užsidirbti ir Baltijos auksą gaudydavo vien dėl pinigų. Kai prieš keletą metų krito gintaro kaina, tie žmonės pamatė, kad tiesiog nebeapsimoka šalti, šlapti, vaikščioti po kelis kilometrus ir nieko gero nepagauti. Todėl tikrai dabar tų nuolatinių gintaro žvejų yra gerokai sumažėję“, - pasakojo profesionalus gintaro gaudytojas klaipėdietis Igoris Osnačius.

Finansiniai motyvai

Apsiginklavę ilgakočiais, tvirtais graibštais, apsimovę bridkelnes, neperšlampamus viršutinius drabužius, jie stovi bangose ir gaudo jūros šiukšles. Tada velka pilną tinklą į krantą, iškrato ir tikisi rasti gintaro gabaliukų.

Dar prieš dvejetą trejetą metų toks vaizdas buvo įprastas pajūryje, nes gintaro žvejų netrūkdavo bet kurioje jo atkarpoje. Po didesnės audros atvykdavo žmonės net iš Vilniaus. Tačiau dabar paplūdimiais mėgstantys pasivaikščioti keliautojai gūžčioja pečiais: sutiksi vos vieną kitą gintarautoją.

Ilgametis gintaro žvejys I. Osnačius „Vakarų ekspresui“ pasakojo taip pat matantis tokią tendenciją ir pateikė savo įžvalgas, kodėl sumažėjo kolegų.

„Siečiau tai su gintaro žaliavos kainos kritimu. Kai ji buvo aukšta, nemažai žmonių, kurie anksčiau niekada negaudė gintaro, sugalvojo, kad tokiu būdu galima užsidirbti. Pasigamino graibštus, įsigijo specialius rūbus ir atvykdavo prie jūros vien dėl uždarbio. Tačiau žaliavos kaina smukti pradėjo jau prieš keletą metų. Šiemet dar ir turizmas patyrė sąstingį dėl pandemijos. Nebėra turistų, nebėra ir poreikio pirkti žaliavą bei gaminti papuošalus“, - teigė jis.

I. Osnačius gintarauja nuolat, nes, anot jo, tai yra mielas širdžiai hobis, laiko praleidimas nesivaikant finansinės naudos.

„Tad dingo iš pajūrio būtent tie gintarautojai, kuriems pirmiausia galvoje buvo pinigai“, - svarstė jis.

Nidiškis, taip pat profesionalus gintaro žvejys Audrius Lukauskas „Vakarų ekspresui“ sakė, jog pajūryje žinąs vos vieną žmogų, kuris tik iš gintaro žaliavos pardavimo gyvena.

„Jei pats darai iš sugauto gintaro papuošalus - kitas dalykas. Tačiau vien gintaraujant ir pardavinėjant neapdirbtą Baltijos auksą pragyventi neįmanoma. Verčiasi geriau tik tie, kurie patys kuria dirbinius, važinėja po parodas, parduoda papuošalus galerijoms“, - tikino nidiškis.

Jo duomenimis, piko metu 10-20 g frakcijos gintaro gramas kainavo apie 2 eurus, 20-50 g frakcijos - net 4 eurus. Dabar vietoje 2 eurų gali gauti 1,3 euro. Kad neapdorotos jūrinio gintaro žaliavos kaina yra kritusi kone perpus ar dar daugiau, galima buvo įsitikinti ir šiųmetės Jūros šventės metu: už 16 g kokybiško gintaro plokštelę pardavėjai prašė vos 13 eurų.

Esą mėgėjai neberizikuoja bristi į bangas ir dėl baimės peršalti, susirgti, nes padidėja tikimybė būti „nokautuotam“ koronaviruso, kuris labiausiai ir puola nusilpusį organizmą.

Vis dėlto gintarautojai prognozavo, kad užtektų didesnės audros ir pajūris vėl būtų nusėtas žmonių su bridkelnėmis ir ilgakočiais graibštais.

Mažiau gintaro

Svarbus motyvas bandant paaiškinti, kur dingo gintarautojų kariauna, yra gamtos reiškiniai ir žmogaus ūkinė veikla.

„Nebėra metimo. Užsivedę pradedantieji, būdavo, atvyksta, pagauna, džiaugiasi. Bet taip buvo prieš keletą metų. Dabar jie nusivilia, kai kelias valandas prabraidę šaltose bangose grįžta kone tuščiomis. Ir nebesugrįžta į pajūrį. Šiemet ir vėl gaudžiau smulkius gintaro gabaliukus, tik vieną kitą didesnį sužvejojo kolegos Karklėje, Melnragėje, prie Olando Kepurės. Pučia pietryčių vėjas, kuris mums netinka. Anksčiau rudenį, žiemą, kai šėldavo vakarų, pietvakarių vėjai, gaudydavom iki Kūčių. Per pastaruosius penketą šešetą metų daug kas pasikeitė“, - „Vakarų ekspresui“ pasakojo per 30 metų gintarus bangose žvejojantis karkliškis Pranas Zubė.

Jo bendražygis I. Osnačius įvardijo keletą priežasčių, kodėl taip smarkiai sumažėjo išmetamo gintaro mūsų krantuose.

„Uostą gilina ir Kuršmarių žemes su gintaru išpila apie 20 kilometrų nuo kranto, jūroje ties Juodkrante. Ir išpila tą marių gintaringąją žemę gilioje vietoje. Tad tam, kad iš ten gintaras pasiektų mūsų krantus, reikia stiprių uraganų. Tokių kaip Ervinas, Feliksas, Ksaveras. Jų nebėra. Todėl gintaras iš jūros labai lėtai iki mūsų keliauja, ir tai tik smulkus.

Kai siaučia uraganai, jie išjudina jūros dugną, gintaro grynuoliai dugnu ridenasi, veikiami srovių artėja link mūsų krantų.

Kyla kokia mažesnė audra, ir grynuoliai dar arčiau kranto atsiduria, tada bangos juos išplauna, o mes gaudome. Deja, pastaruoju metu nieko panašaus nebevyksta“, - pasakojo I. Osnačius.

Jam antrino ir A. Lukauskas, kuris pastebėjo, jog ir Baltija ties mūsų krantais dabar neįprastai smarkiai nusekusi.

„Gali bristi ir bristi tolyn. Nėra uraganų, nėra didelio bangavimo, tad ir gintaras slūgso kažkur jūros gilumoje, o bangai nėra kaip jo permesti arčiau kranto. Oro sąlygos apskritai pastaraisiais metais nėra palankios gintaro gaudytojams. Nebeturime normalių žiemų. Mums reikia šalto vandens, su ledukais, tada gintaro gabaliukai plūduriuoja, šaltas vanduo kelia gintarą ir šis metamas krantan.

Po tokių uraganų kaip Feliksas gali dar 2-3 metus sėkmingai gintarauti. O dabar - visiškas štilis.

Vos vienas kitas žmogus šiemet sužvejojo 50-100 g gintaro grynuolius. Vienam pasisekė net 180 g svorio pagauti. Bet čia - tikrai labai reti atvejai, kurių anksčiau būdavę daugiau“, - teigė nidiškis.

Tai, jog smarkiai sumažėjo gintarautojų, pastebėjo ir Pajūrio regioninio parko ekologas Erlandas Paplauskis.

„Dažnai tenka pajūriu vaikščioti. Anksčiau gintaro žvejų būdavo spiečiai, žvejodavo didesnėmis grupėmis. Dabar to nebematau. Kiek žinau, per metus vos kelis kartus būna tų geresnių metimų. Profesionalai niekur nedingo, o mėgėjai, matyt, atsitraukė, nes nebeapsimoka važiuoti, bristi į jūrą. O ir gintaro išmetamo sumažėjo. Tai, matyt, susiję su uosto gilinimo darbais“, - svarstė gamtininkas.

Prekyba sustojo

Vienas didžiausių Lietuvoje gintaro kolekcininkų, trijų galerijų Nidoje ir Vilniuje savininkas Kazimieras Mizgiris atskleidė, kad naujų gaminių net nebeperka.

„Nebeužsakinėjam, nes turime. Žmonės dabar suvaržyti, neigiamos įtakos turi ir viruso pandemija. Uždarytos visos mūsų galerijos. Ką daryti su tais gaminiais? Kaupti? Nėra kam jų pirkti. Tad ir žaliavos supirkimas yra sustojęs. Tie, kurie gaudydavo gintarą dėl finansinių sumetimų, to nebedaro, nes nebus kur dėti laimikio. Vis dėlto tikiuosi, kad ši tendencija - laikina“, - „Vakarų ekspresui“ sakė jis.

Paklaustas, ar dėl gintarautojų sumažėjimo nepradės stigti žaliavos ir ar dėl to nebrangs dirbiniai, K. Mizgiris pateikė savo versiją.

„Bent keletą metų tikrai nepristigs tų gaminių, nes prekeiviai yra sukaupę jų nemažai, tad pardavinės tai, ką turi. O vėliau išties gali pasijusti trūkumas“, - teigė jis.

Seniau bausdavo

Dabar Baltijos pajūryje galima laisvai vaikščioti ir rinkti gintarą, jį gaudyti graibštais bangose, tačiau taip buvę ne visuomet.

Gintaro žvejyba – vienas archajiškiausių amatų pajūryje
Foto: Vakarų ekspresas

Viduramžiais dabartines Lietuvos, buvusias baltų genčių, žemes užvaldžius kryžiuočiams, gintarą pajūryje rinkti buvo uždrausta. Atėjūnai buvo monopolizavę beveik visą Baltijos aukso apdorojimo ir pardavimo verslą.

Pajūryje buvo įvesta gintaro regalija, pagal kurią visas surinktas gintaras turėjo būti pristatomas valdžiai. Jį rinkti galėję tik duoklę mokėję pakrančių gyventojai.

XV a. pr. už žaliavą mokėdavo druska: kokio dydžio gintaro gabalas, tokio dydžio gabalą druskos gaudavo.

Gintaro rinkėjus akylai sekdavo raiti ir pėsti žvalgai.

Veikė net vadinamieji gintaro teismai, kurie žiauriai bausdavo už gintaro pasisavinimą. Už 2 svarus (apie 700 gramų) nelegaliai surinkto gintaro buvo baudžiama išplakant ar mirties bausme pakariant, o už didesnio jo kiekio surinkimą - pačiu baisiausiu viduramžių kankinimo būdu: gyvo sulaužymu ant rato. Sklinda legendos, jog net XIX amžiuje budeliai kai kuriuose didesniuose pajūrio miestuose vykdė mirties bausmes už savavališką gintaro rinkimą.

Vienu metu buvo net uždrausta vaikščioti pajūriu: pagautas praeivis, net ir neturėjęs gintaro, buvo baudžiamas. Iki pat XIX a. pradžios gintarą galėjo rinkti tik samdiniai arba prievolininkai, baudžiaunininkai, kurie pasižadėdavo nė vieno gabaliuko neparsinešti ir skųsti tai padariusius. Geriems skundikams dovanodavo atleidimą nuo privalomosios karo tarnybos, o vagis siųsdavo į kovų įkarštį kaip rekrūtus.

Ir tik nuo 1867 metų mūsų pajūryje vėl buvo leidžiama visiems rinkti gintarą, jį žvejoti, bet kurį laiką parduoti jį buvo galima tik valdžiai.