Vakarų baltų palikti pėdsakai

Daugiau žinių turime apie ankstyvajame ir senajame geležies amžiuose čia gyvenusią vakarų baltų bendruomenę, kurią mena pilkapynas ir kapinynai, išlikę Šventosios slėnio kalvelėse.

Pilkapyną sudaro 5 skirtingo dydžio – nuo 4,2 iki 9 m skersmens – pilkapiai, supilti III–I a. pr. Kristų. Juose rasti 26 sudegintų mirusiųjų kapai, kuriuose smulkiai sutrupinti kauliukai buvę užkasti duobutėse arba supilti į nedideles lipdyto molio urnas. Dalis urnų stovėjo ant plokščių akmenų ir buvo uždengtos akmens plokštėmis. Kai kuriuos kapus supo nedideli akmenų vainikėliai.

Pilkapyną apleidus, I a. po Kr. didžiojo pilkapio sampile dar buvusi palaidota nesudeginta moteris, prie kurios rasta gintaro ir mėlyno stiklo karolių. Kiti mirusieji nuo I a. laidoti 360 m į pietvakarius nuo pilkapyno, arčiau Šventosios esančiame Vaidavingyje. Čia rasta I–IV a. Vakarų Lietuvos pajūrio kapinynams būdingų akmenų vainikų, 2 suardyti degintiniai kapai ir geležinis įmovinis ietigalis.

Kaimas Darbėnų apylinkių 1914 m. topografiniame žemėlapyje.
Foto: Pajūrio naujienos

Apie V a. šis kapinynas taip pat buvo apleistas, o mirusiuosius gentainiai vėl ėmėsi laidoti ankstesnėje vietoje, aplink pilkapyną. Tyrimų metu čia aptikti 23 kapai su akmenų vainikais, datuojami V a.–VI a. pirmąja puse. Mirusieji laidoti nesudeginti, skobtiniuose karstuose, su negausiomis įkapėmis: gintaro karoliais, žalvarinėmis apyrankėmis, smeigtukais, segėmis, smiltainio verpstukais, miniatiūriniais lipdyto molio puodeliais ir kt. Įdomu tai, kad dalis kapų buvę pažymėti: ties 9 kapais virš žemės kyšojo akmenys, kurių dalis stovėjo ant grindinėlių, o prie vieno kapo buvęs pastatytas medinis stulpas, apjuostas 8 mažų akmenų vainikėliu.

Vėliau, VIII–XIII a. čia gyvenusių kuršių pėdsakų reikėtų ieškoti Degsnės miško pietiniame pakraštyje esančioje Maro kapelių kalvelėje. Kasant iš jos smėlį, buvo randama įvairių žalvarinių kryžminių smeigtukų ir kitų papuošalų, geležinių ietigalių bei kirvių.

Apeiginių akmenų paslaptys

Viena iš senovės gyvenviečių buvusi Kulšės žemupio dešiniajame krante, netoli tilto. Čia išliko smarkiai nustumdyta kalva, kurioje galėjo būti įtvirtinta gyvenvietė, t. y. piliakalnis. Į rytus nuo jos rasta pavienių archeologinių radinių: lipdytos keramikos šukė ir dalis žalvarinės apyrankės.

Apeiginis akmuo su plokščiadugniu dubeniu // Juliaus Kanarsko nuotr., 2012 m.
Foto: Pajūrio naujienos

Šalia gyvenvietės veikė senovės kulto vieta. Ją žymi Kulšės šlaite gulintys du apeiginiai akmenys. Vienas jų, vadinamas Aukuro akmeniu, aptašytas, apskritas, su plokščiadugniu dubeniu. Vieni pasakojimai mena, kad ant akmens buvo aukojamos aukos senovės baltų dievams. Kiti aiškina, kad ant akmens Laukžemės dvaro budelis nukirsdavo galvas neįgaliems baudžiauninkams. Treti tvirtina, kad akmuo yra ne kas kita, o nebaigta kalti malūno girnapusė. Greta guli kitas, netaisyklingo trikampio pavidalo, akmuo su beveik centre išgręžta duobute.

Prie Kulšės ir Daubalės santakos esančios aukštumos viršūnėje guli Pelėkių akmuo, vadinamas Velnio akmeniu. Jis beveik 6 m ilgio ir per 4 m pločio, plokščiu paviršiumi, ties kurio viduriu yra ryškus įdubimas, o pietrytinėje ir pietinėje dalyje gausu dubens pavidalo nedidelių duobučių (apie 90). Pasakojama, kad ant akmens naktimis žmonės matydavo šokančius velniukus ir pasirodančias šmėklas. Pasak kitų, senovėje ant jo vaidilutės kūrendavo šventąją ugnį ir aukodavo aukas dievams. Įdomu, kad seniau iš po akmens tryško šaltinis. Tokiems šaltiniams žmonės priskirdavo stebuklingą gydomąją galią, jų vandenį naudojo įvairioms ligoms ir žaizdoms gydyti.

Pilkapynas ir II kapinynas iš rytų pusės // Juliaus Kanarsko nuotr., 2013 m.
Foto: Pajūrio naujienos

Kuršių religinis centras

Manoma, kad X–XIII a. Sūdėnai priklausė kuršių Duvzarės žemei, kurios sostinė buvusi Impilties pilis. Pasakojama, kad tais laikais Sūdėnai, Žyneliai, Pelėkiai ir Laukžemė buvo svarbus kuršių religinis centras, kuriame saugota amžinoji ugnis, aukotos aukos dievams.

Sūdėnų kaimas susiformavo Valakų reformos metu, XVI a. antroje pusėje. Tai buvo tipinis valakinis kaimas, kurio visos sodybos stovėjo abipus pagrindinės gatvės, t. y. Laukžemės–Senosios Įpilties kelio. Į rytus nuo kelio plytėjo krūmais ir pavieniais medžiais apaugusios bendrosios ganyklos, o į vakarus driekėsi rėžiais žemdirbiams padalinta ariama žemė. Už jos, slėnyje iki pat Šventosios upės tęsėsi šienaujamos pievos. Kaimo žemė buvo Laukžemės dvaro nuosavybė, o ją dirbančių baudžiauninkų šeimų dvasiniu gyvenimu rūpinosi Laukžemės bažnyčios kunigai.

Kaimo kapinės, vadinamos Maro kapeliais. // Vlado Šaulio nuotr., 1956 m.
Foto: Pajūrio naujienos

Kaimas turėjo savo kapines, veikusias iki XVIII a. pab. bendrųjų ganyklų pietiniame pakraštyje stūksančioje kalvelėje. Pradėjus mirusiuosius vežti į Laukžemės parapijos kapines, senosiose iki XX a. pr. užkasdavo savižudžius, skenduolius, nekrikštytus kūdikius, užkrečiamųjų ligų aukas. Esą daug žmonių čia buvę palaidota 1710–1711 m., siaučiant Didžiajam marui. Dėl to kapines imta vadinti marų kapais (Markapiais, Maro kapeliais). Mirusiems atminti nuo seno jose stovėjo monumentalus kryžius.

Sūdėnuose XIX a. pirmoje pusėje buvo tik 10 sodybų, o prie Laukžemės kelio Kulšės slėnyje stovėjo karčema.

Pobaudžiavinės reformos metu buvo suformuoti 275 ariamos žemės rėžiai, už kuriuos 1870 m. baronui Medemui prievoles atlikinėjo 133 valstiečiai. XIX a. antroje pusėje kaimas pastebimai ūgtelėjo: 1895 m. jame buvo jau 22 sodybos, o 1902 m. gyveno 228 žmonės.

Įgyvendinant Stolypino reformą, Sūdėnai atsidūrė tarp nedaugelio šio Žemaitijos regiono kaimų, kurie 1913 m. buvo išskirstyti į vienkieminius ūkius. Tai dar labiau paskatino kaimo augimą ir per 1923 m. surašymą jame buvo 34 ūkiai bei 127 gyventojai. Ankstesnių žemės reformų metu valstiečiai tapo savo sodybų ir dirbamos žemės savininkais, tačiau bendro naudojimo žemė – pievos ir ganyklos – liko bendruomenine nuosavybe. Todėl, prasidėjus Lietuvos žemės reformai, bendro naudojimo žemė taip pat buvo išskirstyta ūkininkams.

Kodėl duobė – Kriaučinė ir kodėl – Kazinė

1929 m. gruodžio 31 d. kaime gimė kunigas, kanauninkas Bernardas Talaišis, sovietmečiu aktyviai prisidėjęs prie Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios statybos.

Sudarant Lietuvos žemės vardyną, kaimo vietovardžius 1935 m. surašė Laukžemės mokytojas Jonas Kungys. Jo duomenimis, rytinėje kaimo dalyje plytėjo Vyturiu vadinamos ganyklos, per kurias ėjo Ryvų kelias. Ganyklos buvo apaugusios pušelėmis ir šilais, o arčiau Žynelių beveik hektaro plote telkšojo net karščiausią vasarą neišdžiūstanti pelkė – Vyturio klanas. Nuo ganyklų Žynelių link driekėsi Staškėmis ir Šilo kalva vadinti ariamos žemės laukai. Šiaurinėje ganyklų dalyje buvęs Medeina vadinamas ariamas laukas, priklausęs Petrei Piekienei.

Pietinėje kaimo dalyje buvusi Ežių kalvele vadinama ganykla, žemės reformos metu atitekusi Vincui Rupšui, Dumblijomis vadinamas ariamas laukas bei Lieknos ir Skersosios pievos. Pietrytiniame žemių kampe, kur sueina Sūdėnų, Žynelių ir Pelėkių kaimų ribos, stūksojo senas žemių kauburys, vadinamas Ragavos kapčiumi. Prie kelio į Laukžemę šalia Kulšės upelio buvo Merijine vadinamas nedidelis ariamos žemės sklypas, seniau priklausęs karčemoje gyvenusiam žydui Merijui, o tarpukariu atitekęs Jurgiui Jockui.

Nuo gyvenvietės skersai ariamų laukų Šventosios slėnio link leidosi iki mūsų dienų išlikusi Kudlinės dauba, kuria tekėjo ir teka bevardis upelis. Vakarinėje kaimo dalyje, žemoje ir pelkėtoje vietoje, plytėjo Rūdijų pieva. O Šventosios slėnyje besidriekiančios pievos vadintos Sūdėnų lanka. Jomis vingiavo Večupaliu vadinama Šventosios senvagė. Sūdėnų lankoje prie Šventosios upės buvo kelios gilios duobės – Jėringė, Kriaučinė, Kazinė, Kriupinė ir Šiekštinė. Kriaučine duobė pavadinta todėl, kad joje kadaise nuskendęs kriaučius, t. y. siuvėjas. Kazinėje prigėręs pas ūkininką kaime tarnavęs bernas Kazys, o Šiekštinėje buvę gausybė privirtusių vandenyje mirkstančių šiekštų, t. y. kelmų ir stuobrių.

Sūdėnų lankoje plytėjo Vaidavingis, kuriame, pasak senolių, švedmečiu vykęs didelis mūšis tarp lietuvių ir švedų bei žuvęs vienos iš kariaujančių pusių vadas. Rytinėje Vaidavingio dalyje stūksančioje kalvelėje vietomis iš žemės kyšojo I–IV a. kapinyno akmenų vainikai, kuriuos žmonės palaikė pamatais ir ėmė pasakoti, kad čia stovėjusios švedų kareivinės, kuriose kariai užkasė apylinkėse prisiplėštus turtus. Dėl to kalvelę imta vadinti Švedų kazarmomis, o tarp akmenų vainikų lankoje galvijus ganę piemenys ir kiti lengvatikiai ieškojo švedų aukso. Deja, be surūdijusių ietigalių ir nuo laiko pažaliavusių žalvarinių radinių, jie nieko neradę.

Žmonių likimus daužė tremtys

Kaimo pietvakarinėje dalyje, Šventosios slėnio rytiniame pakraštyje išliko kūlgrinda, vadinama Velnio taku. Tai akmenimis grįstas apie 120 m ilgio ir 5–7 m pločio skersai slėnio vedantis kelias, kurio vakarinis galas išplatintas iki 15 m. Pasakojama, kad kūlgrinda buvusi nutiesta per klampų Šventosios slėnį karų su švedais laikais kaip slaptas kelias, vedęs kitame upės krante buvusių Likumo ir Perkono link. Vėliau šį kelią apleidus, beveik iki pat XX a. pab. valstiečiai kūlgrinda naudojosi šienui iš Šventosios slėnio pievų išsivežti.

Kaimą nuo nelaimių saugojo monumentalūs kryžiai ir koplytėlės. 1902 m. šalia kryžkelės kaimo vaikinai bendromis lėšomis pastatė karavyko kryžių, kurį darė darbėniškis stalius Čarskis, o skulptūras – grūšlaukiškis dievdirbys Juozapas Paulauskas. Prie kelio į Laukžemę stovėjo kryžius su aplinkui stiebą sumontuota koplytėle. Prie pagrindinės gatvės buvo pora koplytėlių, į storą liepą įkelta Vlado Petreikio XX a. pr. daryta koplytėlė su Rūpintojėlio skulptūra (meistras – J. Paulauskas) ir keletas kryžių sodybų kiemuose.

Sena kaimo sodyba // Juozo Mickevičiaus, 1970 m. nuotr.
Foto: Pajūrio naujienos

Pirmosios sovietų okupacijos metais iš kaimo į Vokietiją repatrijavo Jonas Štenbergas, valdęs 7,32 ha žemės, kurioje šeimininkauti liko Jonas Embrechtas. Antrosios sovietų okupacijos laikais į Sibirą buvo išvežti 26 kaimo gyventojai. Per pirmąjį masinį Lietuvos gyventojų trėmimą 1948 m. gegužės 22 d. į Irkutsko srities Sliudiankos rajoną ištremtos 2 šeimos: Vladas ir Monika Petreikiai su dukromis Emilija ir Ona bei jų sūnus Juozas Petreikis su žmona Valerija, vaikais Juozu ir Vaclovu. Per antrąjį trėmimą 1949 m. kovo 23–29 d. į Krasnojarsko krašto Irbeiskojės, Tasejevo ir Ust Abakano rajonus išvežti Vincas Narušis su žmona Zuzana ir dukra Petronėle, Vincentas Rupšas su žmona Barbora, vaikais Jonu, Vincu, Barbora, Petronėle ir Juozu, Agnė Skersienė, Petras Vaseris su žmona Ona, sūnumis Valerijonu ir Vladu.

Paskutinieji 1951 m. spalio 2 d. gimtinę palikti buvo priverstos Petronėlė Rupšienė (Albino Rupšo žmona) su dukromis Petre ir Genovaite, išvežtos į Krasnojarsko krašto Bogotolo rajoną. Tremtyje mirė Petras Vaseris, o visi kiti tremtiniai buvo paleisti 1955–1958 metais.

Simboliu tapo vėjo jėgainės

Kaip ir daugelis mūsų krašto kaimų, sovietmečiu Sūdėnai ėmė nykti. 1959 m. juose buvo 102 gyventojai, tai po dvidešimties metų gyveno 78, o dar po dešimtmečio – tik 49 žmonės. Šiandien Sūdėnams priklauso 472,99 ha žemės, kurioje 2015 m. buvo registruota 18 sodybų ir vėjo jėgainių parko transformatorinė, o 2011 m. gyveno 22 žmonės. Kaimas ribojasi su Benaičiais, Žyneliais, Pelėkiais, Laukžeme ir latvių Rucavos valsčiumi. Rytinę dalį apima senųjų ganyklų žemėje išaugęs Degsnės miškas, vakarinėje plyti Sūdėnų pievos, o likusioje dalyje – dirbami laukai.

Sūdėnų pievos – buveinių apsaugai svarbi teritorija, kurioje saugomi melvenynai, eutrofiniai aukštieji žolynai ir aliuvinės pievos. Visa ši teritorija, apimanti 110 ha, dar 1992 m. buvo paskelbta botaniniu-zoologiniu draustiniu, kuriame siekiama išsaugoti Šventosios pasienio ruožą, pasižymintį didele ekotopų įvairove su į Lietuvos raudonąją knygą įrašytomis augalų ir gyvūnų rūšimis.

Be gamtos objektų, kaime saugomi keli kultūros paveldo objektai: Sūdėnų I ir II kapinynai, Sūdėnų ir Pelėkių akmenys, senosios kaimo kapinės, XX a. pr. Naruišio statyta koplytėlė, kurioje seniau stovėjo garsiojo Žemaičių dievdirbio Juozapo Paulausko sukurta Marijos Maloningosios ir 2 angeliukų skulptūrinė grupė. Pelėkių akmuo paskelbtas dar ir geologiniu gamtos paminklu.

Šiandienos Sūdėnų pagrindiniu simboliu tapo iš tolo keleivius pasitinkantis 2009 m. atidarytas pirmasis skandinavų kapitalo bendrovės „4 Energia“ 14 megavatų galingumo vėjo jėgainių parkas, kurį nuo 2012 m. administruoja UAB „Sūdėnų vėjo elektra“.