S. Jaugos žodžiais, toks ūgis dekoratyvinėms saulėgrąžoms nebūdingas: įprasta, kad užauga aukštos, ranka pasiekiamos nuskinti žiedus, tačiau ne milžinės. Ir jo sodyboje vienos augo ir nužydėjo, o kelių stiebai ypač išstypo.
„Manau, taip yra dėl ypatingo komposto, kurį sukroviau prie Zuikiakalnio“, – atviravo S. Jauga. Jis pasakojo, kad įsikūręs sodyboje, pirmiausiai išsikasęs nemažą, maždaug 10 arų, tvenkinį ir jį apsodinęs vandens augalu – gležnalape nertimi. Šio parsivežęs iš Platelių ežero, kuriame mėgsta panardyti.
Per 3–4 metus šis augalas taip sužėlė, kad užskėtė visą tvenkinį, todėl teko į jį įleisti amūrus, kad šie nugraužtų šaknis ir stiebus. Apgraužta žolė iškyla į paviršių, šeimininkas ją nugraibęs sudėdavo į vieną krūvą palei Zuikiakalnį. Taip susiformavo kompostas, į kurį pavasarį ir įsmeigė saulėgrąžų sėklų. „Sėklos – niekuo neypatingos, vokiškos, pirkau parduotuvėje. Bet tokio vaizdo nesitikėjau, tikrai įspūdinga“, – kalbėjo tautodailininkas, nuotraukomis su bendraminčiais pirmiausiai pasidalijęs viename socialinių tinklų.
Saulėgrąžoms, jis mano, tikusi ir vieta palei kalną – užuovėja ir saulėkaita. Nei specialiai per vasarą jas laistė, nei kitaip rūpinosi. Tiesiog paliko pačioms savimi pasirūpinti, nes matė, kad joms ten patiko. S. Jauga juokavo, kad saulėgrąžos – tarsi Zuikiakalnio pokštas, nes šį kalną pats supylęs, kai kasė tvenkinį. Kalną supylė specialiai, laukdamas būsimų anūkų.
„Kai sūnus vedė, pradėjau laukti anūkų. Jų norėjau daug, galvojom dūkti ant to kalno lyg zuikiai vasarą, žiemą nuo jo ridentis ar čiuožinėti. Dėl to ir pavadinau Zuikiakalniu. Bet anūkų laukti teko gana ilgai, kalnas apaugo krūmais. Kol pagaliau sulaukiau anūkų dvynių – mūsiškiams šiemet jau treji su puse“, – pašėlusio ir išradingo senelio džiaugsmais pasidalino tautodailininkas, mugėse, beje, taip pat stebinantis praeivius ne tik savitais drožtais šaukštais, bet ir pasipuošęs jais nukabinėta skrybėle.
