Sovietmečiu turtinga Vyžių parapija buvo sunaikinta: dauguma pastatų sulyginti su žeme, o bažnyčia pavirto grūdų sandėliu. Maldos namai nyko ir nyko iki XX a. pabaigos.
Šiuo metu be galo jauki ir šviesi bažnytėlė prisikelia naujam tikslui. Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios Konsistorijos narys, kunigas Valdas Miliauskas, kuris šiuo metu yra Vyžių evangelikų liuteronų parapijos klebonas tiki, kad čia savo gydymo kelią pradės nuo priklausomybės ligų kenčiantys žmonės bei jų artimieji, vyktų blaivybę skatinantys ir palaikantys užsiėmimai.
Vyžių parapija klestėjo
Vieta, kurioje šiandien stovi bažnyčia, prieš pusantro amžiaus buvo Vyžių kaimo, o taip pat ir parapijos vidurys. Netoliese dar išlikęs klebonijos ir ūkinis pastatai, antrapus kelio – buvusi mokykla. Teritorijoje išsidėsčiusios ir trys Vyžių parapijai priklausiusios evangelikų liuteronų kapinaitės, vienos jų – prie pat bažnyčios.
Parapija įkurta 1857 m. Iš Karklės atkeltas kunigas J. E. Riedelsbergeris darbą pradėjo visiškai tuščioje vietoje. Jis nekartojo įprastos Mažojoje Lietuvoje naujų bendruomenių organizavimo tvarkos pirmiausia pasistatyti sau namą (kleboniją), paskui statyti bažnyčią ir parapijos mokyklą.
Pradžioje jis įkūrė maldos namus, šiam tikslui pritaikydamas erdvesnę daržinę. Sau ir savo šeimai gyventi nupirko kaimišką trobą. Bažnyčiai statyti parūpino garsaus Berlyno architekto A. Štulerio brėžinius. Per porą darbo metų dešinėje Šilokarčemos – Tilžės plento pusėje iškilo vienabokštė bažnyčia.
Kunigas V. Miliauskas pasakojo, kad bažnyčia pradėta statyti 1865 m. gegužės 21 d. , o 1866 metų lapkričio 7 dieną bažnyčia buvo pastatyta ir pašventinta. Sprendimas statyti 1100 vietų bažnyčią (800 sėdimų ir 300 stovimų vietų) buvo priimtas pagal to meto poreikį nes šioje Mažosios Lietuvoje teritorijoje tuo metu vyravo evangelikų liuteronų tikėjimas.
Vyžių parapijos klestėjimo laikais, XIX ir XX amžių sandūroje čia gyveno 6 300 žmonių, didesnioji jų dalis buvo lietuvininkai, kurie čia gyveno, dirbo ir kūrė šitą kraštą bei jo infrastruktūrą.
Veikė ir karo ligoninė, ir grūdų sandėlis
„Jei ne karas, tai Šilutės kraštas būtų visai kitoks“, – atsidūsta kunigas Valdas. Būtent karo metais bažnyčia, o ir visa Vyžių parapija patyrė didžiausią nuosmukį.
1944 m. rudenį parapija ištuštėjo, bažnyčioje buvo įrengta Raudonosios armijos lauko ligoninė. Frontui pasitraukus tolyn į vakarus, maldos namai liko apgadinti, subjauroti. Kurį laiką čia buvo apsistoję kareiviai. Tremties metais iš aplinkinių rajono miestelių į Vyžių bažnyčią buvo vežami žmonės, pasmerkti iškeliauti į Sibirą.
„Kiek man yra žinoma, Šilutėje tremiamuosius laikė traukinių stotyje, o Vyžiai buvo antra vieta, kur žmones laikydavo. Saugodavo juos čia 5 – 6 dienas, kol galų gale ateidavo jiems laikas keliauti į Sibirą. Daug jų iš čia išvažiavo, tarp jų ir mano giminės, jie man tai papasakojo. Visi tremtiniai buvo išsilavinę, raštingi žmonės“, – pasakoja kunigas.
Kai prasidėjo sovietizacija, bažnyčia su visa parapija buvo nacionalizuota. Parapija buvo turtinga, turėjo daug žemės, tačiau visai tai teliko tik gerų laikų prisiminimai. Sovietmečiu trobos neliko nei vienos, o bažnyčia buvo paversta grūdų sandėliu.
Tuščioje parapijoje įkūrė „Gabrielių“
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, bažnyčia, klebonija ir ūkiniai pastatai gražinti evangelikų liuteronų parapijai.
Tuomet buvęs Juknaičių tarybinio ūkio pirmininkas, ilgametis gyvenvietės puoselėtojas Zigmantas Dokšas, Juknaičiuose pastačius naujus sandėlius rūpinosi, kad bažnyčia, kuri buvo paversta grūdų sandėliu, būtų sutvarkyta. Nuvargusiai bažnytėlei buvo uždėtas čerpių stogas, atstatytas bokštas. Bažnyčią perėmus, parapijos nebuvo. Buvo likę keli juknaitiškiai, kurie tikėjimo reikalais važiuodavo į Šilutę. Ir nors bažnyčia buvo sutvarkyta, ji buvo tuščia, toliau nyko.
2007 – 2008 m. gimė mintis atgaivinti išnykusią parapiją. Juk bažnyčios pastatas šalia kelio, pro šalį pravažiuoja nemažai keliautojų, tai tarsi reprezentacinė vieta.
Taip Vyžių parapijoje, klebonijos name buvo įsteigtas reabilitacijos centras nuo priklausomybių kenčiantiems žmonėms „Gabrielius“. Tuomet net įvažiuoti į kiemą buvo neįmanoma, aplink vien pelkės ir krūmynai, pastatai apgriuvę.
Šiuo metu, ilgo ir sunkaus darbo dėka vaizdas visai kitoks.
Bažnyčia įgaus kitą prasmę
Bekalbėdami užeiname į bažnyčios vidų. Čia yra altorius, suolai, bet jie ne autentiški, bažnyčios altorius su kryžiumi, sakykla, krikšto suolelis, vargonai, suolai per tiek metų buvo sugadinti, pavogti arba sunyko. Valdas pasakoja, kad prieš tris metus buvo pakeista bažnyčios stogo konstrukcija, nenukeliant čerpių žiemos metu. Taip pat atstatytos kolonos, arkos, kurios buvo supuvusios, nukritusios. Jei ne šie darbai, stogas greičiausiai būtų įgriuvęs į vidų. Viduje jauku ir šilta.
Kunigas pasakoja tolimesnę viziją – bažnyčią suskirstyti į tam tikras erdves. Joje atsirastų keli kambariai priklausomiems žmonėms, jų artimiesiems. Jiems tai būtų tarsi postūmis sunkiu etapu, galbūt jie pabuvę bažnyčioje apsispręstų gydytis toliau.
Likusi bažnyčios erdvė būtų skirta konferencijoms, kultūriniams renginiams, čia vyktų ir pamaldos.
Prasmė būtų suteikta ir balkonams. Ant vieno jų atsirastų sąrašas, o galbūt daiktai, inicialai žmonių, pražuvusių nuo priklausomybės. Kitoje pusėje esančiame balkone galėtų įsiamžinti išsigelbėjusieji nuo priklausomybės. Bažnyčios gale esantis balkonas primintų tuos, kurie iš čia buvo ištremti į Sibirą.
