Pirmoje Lietuvos Respublikoje Klaipėdos uoste tai buvo gana įprastas vaizdas. Svečiai, kurių kišenėse šlamėjo įvairiausia pasaulio valiuta, buvo ypatingai laukiami ir garbinami. Vakarais, kai gatvėje spausdavo šaltukas, o Baltijos jūra versdavo pašėlusias bangas į krantą, miesto uosto smuklėse gyvenimas virdavo dideliu tempu.

Naktimis kiekvienoje gatvelėje girdėjosi smaugiamo saksofono aidas, smuiko rauda, ar būgnų bumbsėjimas. Prie nedidelių staliukų ant jūrininkų kelių sėdėjo kompanionės. Dažniausiai tai buvo nuolatinės užeigų klientės arba po sunkios darbo dienos fabrike pramogaujančios darbininkės.

Arčiau uosto esančiose Malkų, Žvejų, Balasto gatvėse dažnai buvo galima išvysti svyruojančius jūrininkus. Populiariausi restoranai buvo „Zum Weissen Hirch“ ir garsusis „Neptūnas“. Čia ūždavo vyrai, kaip bitės avilyje. Nuolatiniai svečiai buvo estų, vokiečių, skandinavų, anglų jūreiviai. Visi jie už tam tikras sumas nusipirkdavo merginų šypsenas ir glamones. Pirmoje Lietuvos Respublikoje kavinės ir restoranai interjerą puošė lempučių apšviestais barais, bufetais ir rafinuotomis damomis.

Klaipėdoje lietuvių centras būrėsi apie garsųjį „Viktorijos viešbutį“. Erdviose salėse vyko susirinkimai, kultūriniai ir politiniai debatai, įvairių organizacijų pasitarimai. Pirmoje Lietuvos Respublikoje Viktorijos viešbutis mieste buvo numeris vienas. Turėjo daugiau nei šešiasdešimt puikiai įrengtų kambarių. Didžiausias viešbučio „bonusas“ buvo įvardinamas šiltas ir šaltas vanduo. Vakarais restorane šokio sūkuryje sukosi inteligentų poros.

Klaipėdos kino teatrai buvo vieninteliai šalyje, rodantys naujausius filmus. Bilietas į filmą buvo kur kas pigesnis nei Kaune. Geriausios vietos kaina siekdavo du litus. Rodomas seansas užtrukdavo iki trijų valandų.
Tomas Sušinskas

Klaipėdos stotį puošė pirmos klasės bufetas. Didelės marmurinės skulptūros, bronziniai bareljefai, įvairios graviūros ir porcelianas žavėjo lankytojus. Bufeto šeimininkas – inteligentiškos išvaizdos, nuolat su „amerikoniškais“ akiniais „pasirėdęs“ ponas Rapolas Gaidanis. Savąjį verslą pradėjo pirmojo pasaulinio karo metu Maskvoje. Sugrįžęs į Lietuvą kartu parsigabeno sukauptus meno kūrinius: paveikslus, baldus, porcelianą.

Antrą stoties aukštą puošė senosios dvarininkų kultūros paveldas: baldai, kilimai, krištolo ir sidabro dirbiniai. Sienos buvo nukabinėtos olandų, vokiečių, prancūzų dailininkų paveikslais. Interjerą dabino dirbiniai iš dramblio kaulo.

Klaipėdos kino teatrai buvo vieninteliai šalyje, rodantys naujausius filmus. Bilietas į filmą buvo kur kas pigesnis nei Kaune. Geriausios vietos kaina siekdavo du litus. Rodomas seansas užtrukdavo iki trijų valandų. Per vakarą tą patį filmą demonstruodavo du kartus. Kino teatrų drabužinės vadintos „garderobomis“. Drabužių saugojimą įskaičiuodavo į bilieto kainą.

Pagrindinis kino teatras turėjo savo kavinę. Ant staliukų gulėjo įvairių laikraščių ir žurnalų rinkiniai. Įėjimas į kavinukę kainavo vieną litą. Girtauti ir išlaidauti tokioje aplinkoje buvo suvokiama, kaip „nefasonas“. Per vakarą užsisakydavo geriausiu atveju alaus stiklą arba kavos puoduką. Dėl tokio klaipėdiečių kuklumo kelneriu vadintas padavėjas piktu žvilgsniu į lankytojus nespoksojo.

Jomarko pasididžiavimas buvo garsusis „bobturgis“. Šimtai Klaipėdos ir Žemaitijos krašto moterų demonstravo savo meną ir kūrybą. Stalus ir vežimus nuklodavo gražiausiais audiniais, nėriniais, ir siūlais. Plonos drobės, vingrių raštų rankšluosčiai, kaišytinės prijuostės, skaros ir pirštinės mirgėjo įvairiausiomis spalvomis. Daugybė gražių Kaziuko mugės vertų gaminių buvo visai neparduodami. Išdidžios kaimo moterys juos eksponuodavo, kaip vienetinius darbus.
Tomas Sušinskas

Tarpukariu į Klaipėdą plūsdavo šimtai vežimų iš visos Lietuvos. Į miestą sugužėdavo daugybė kaimiečių, inteligentų, savivaldybių tarnautojų. Nuo Kintų, Bajorų, Šilutės, Katyčių traukdavo valsčių pareigūnai, eiguliai, girininkai, muitininkai ir paštininkai. Vieni droždavo dviračiais, kiti traukiniais ir autobusais. Plentais dundėjo žemvaldžių eikliais žirgais pakinkyti fajetonai ir bričkos. Į uostą plaukdavo žvejų laivai iš Pervalkos, Preilos, Rusnės ir Juodkrantės. Kiekvienas krašto gyventojas laikė būtinybe aplankyti garsųjį pavasarinį Klaipėdos jomarką.

Foto: Autoriaus archyvas

Šventė, trunkanti visą savaitę, paprastai prasidėjo birželio mėnesį. Nuo pirmadienio iki šeštadienio besitęsiantis reginys buvo vadinamas didžiausiu Lietuvoje. Buvo pardavinėjami kalnai įvairių žemės ūkio produktų. Kiekvieną gatvę okupuodavo palapinės dydžio teatrai, fokusininkai, akrobatai, veidrodžių rūmai, fakyrai ir kiti tūkstančio ir vienos nakties stebuklai.

Jomarko pasididžiavimas buvo garsusis „bobturgis“. Šimtai Klaipėdos ir Žemaitijos krašto moterų demonstravo savo meną ir kūrybą. Stalus ir vežimus nuklodavo gražiausiais audiniais, nėriniais, ir siūlais. Plonos drobės, vingrių raštų rankšluosčiai, kaišytinės prijuostės, skaros ir pirštinės mirgėjo įvairiausiomis spalvomis. Daugybė gražių Kaziuko mugės vertų gaminių buvo visai neparduodami. Išdidžios kaimo moterys juos eksponuodavo, kaip vienetinius darbus.

Daiktai, pirkti jomarko metu, savininkui suteikdavo vertę. Todėl Klaipėdos prekybininkams tai buvo aukso kasyklos. Į Klaipėdos miesto biudžetą suplaukdavo milžiniškos sumos už surinktus mokesčius.

Šios praeities užmarštyje nuskendusios dienos klaipėdiškius savotiškai suartindavo. Džentelmenai kalbino gatvėje nepažįstamas paneles, berdavo joms į veidą konfeti. O drąsesnės gražuolės gnybdavo patinkančiam vyrui į šoną. Jomarko metu tai buvo įprastas dalykas. Vyrai, stebėdami besisukantį laimės ratą, švelniai spausdavo naujosios simpatijos pirštelius. O laiminga dama tyliai džiaugėsi atradusi savo laimę.