1818 m. pradėta ieškoti naujos vietos kapinėms užmiestyje, nes senosios kapinės buvo perpildytos ir iš visų pusių apsuptos gyvenamųjų namų.
Daugelyje Europos miestų XVIII a. antrojoje pusėje kapines jau steigė ne prie bažnyčių, bet už miesto ribų dėl daugelio priežasčių. Trūko vietos laidojimams, kilo sanitarinių problemų, be to, Švietimo epocha pagimdė daug laisvamanių, kurie atskilo nuo bažnyčios. Todėl laidojimo apeigų klausimą reikėjo spręsti visuotiniu būdu.
Klaipėdos miesto magistrato nutarimu naujos savivaldybei priklausančios kapinės įkurtos 1820 m. rytinėje Naujamiesčio pusėje - Rosgartene. Tuomet ten buvo miestiečių ganyklos ir pievos. O XVIII a. pradžios planuose aptinkamas įrašas „Kapinės ant smėlio kalvų„, liudijantis apie čia jau buvusius palaidojimus žmonių, kurie mirė nuo užkrečiamųjų ligų, ypač šiltinės.
1820 m. sausio 7 d. naująsias Klaipėdos kapines pašventino reformatų pamokslininkas Augustas Eduardas Lambertas. Kapinės buvo skirtos laidoti visiems miestiečiams. Teritorija buvo padalinta į keturis kvartalus: trys evangelikų liuteronų tikėjimą išpažinusiems, o šiaurinė kapinių dalis - katalikams.
Kapinės turėjo dvejus vartus - pietinėje ir vakarinėje pusėse. Per Klaipėdos iždo ūkio teritoriją nuo vakarinės pusės ėjo takas vadinamas Mirusiųjų alėja.
Kapinių žemė - iš laivų
Miesto valdžia kreipėsi į žmones, prašydami „čionykštę gerbiamą publiką - tuos, kurie turi atliekamų medžių, krūmų, gėlių: levandų, saulučių, buksmedžių“ paskirti šiuos augalus kapinėms apsodinti. Bėgant laikui kapinės tapo ramia vieta pasivaikščiojimui ir meditacijai.
1856 m. minima, kad sklypas buvo beveik užlaidotas. Vyriausybė leido panaudoti senąją vietą laidojimui antrąkart - piltos žemės, atgabentos laivais į Klaipėdą kaip balastas. Kadangi senieji kapinių takai liko kaip buvę, kvartalų kraštus teko sutvirtinti atraminėmis sienutėmis, o kai kur sumūryti laiptukus.
Mėgstama vieta
Laidojimo vietą miestiečiai paprastai išsipirkdavo 30 metų. Jei, praėjus šiam laikui, artimieji nepratęsdavo sklypo nuosavybės teisės, magistratas antkapinius paminklus demontuodavo. Daugelis paminklų buvo vietinių meistrų darbas.
XIX a. viduryje išpopuliarėjo kaltiniai (geležies) ir lietiniai (ketaus) kryžiai ir tvorelės, juosiančios kapavietes. Klaipėdiškiai kalviai buvo pripažinti meistrai, jų pagamintų kryžių ir tvorelių galima aptikti daugelyje Klaipėdos krašto kapinių.
Kruopščiai prižiūrimos kapinės miestiečiams teikė pasididžiavimo jausmą. J. Zembrickis rašė, kad miestiečių pastangomis devyniolikto amžiaus pabaigoje Klaipėdos miesto kapinės buvo tapusios „rimtimi dvelkiančia, poetiška, pavėsinga, pavasarį lakštingalų, gegučių ir kitų giesmininkų mėgstama vieta. Tai buvo Klaipėdos pasididžiavimas, kurio galėjo pavydėti daug didesni miestai“.
Palaikai liko
Mirusiųjų sąrašai, išguldyti storose rudų lapų knygose, vargu ar kada bus atrasti. Greičiausiai knygos dingo Antrojo pasaulinio karo liepsnose. O Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje yra saugomos dvi 1948-1959 m. palaidojimų registracijos knygos. Įrašas apie paskutinį palaidojimą šiose knygose darytas 1959 m. sausio 24 dieną.
Remiantis Olgos Vičiulytės-Gedgaudienės pasakojimu, paskutinis žinomas palaidojimas senosiose Klaipėdos kapinėse fiksuojamas 1964 m. Per 144 metus nuo kapinių įšventinimo iki pastarosios datos, skaičiuojama, kad čia buvo palaidota apie 40 000 žmonių.
XX a. II pusėje kapinės buvo sunaikintos. Dalis palaikų perkelti į Joniškės kapines ar išvežti į kitus miestelius, tačiau didžioji dalis miestiečių taip ir liko šioje vietoje.
Atminties ir pagarbos vakaras
Dėl kapinių sunaikinimo fakto Skulptūrų parkas daug metų buvo visuomenės susipriešinimo vieta. Šiandien laiko atstumas mums leidžia pažvelgti į praeitį istoriniu ir bendražmogišku žvilgsniu.
Kapinių buvimo faktas šioje vietoje pasakoja apie didelę galeriją čia palaidotų iškilių Klaipėdos asmenybių ir, kita vertus, skatina mintis apie atminties formas, kurios kalbėtų šiuolaikinei visuomenei.
Mažosios Lietuvos istorijos muziejus drauge su Klaipėdos miesto liuteronų evangelikų parapija, lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“, Klaipėdos vokiečių bendrija, Klaipėdos m. tautinių kultūrų centru, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga kviečia miestiečius paminėti Klaipėdos m. kapinių įkūrimo (įšventinimo) 200 metų sukaktį Skulptūrų parke sausio 7 dieną, tikėdamiesi, kad miestiečių susitikimas yra viena iš kultūrinės atminties formų.
Parengė Sondra Simanaitienė pagal Zitos Genienės straipsnį „Klaipėdos kapinės“ knygoje „Skulptūrų parkas ir jo tapatumų iššūkiai“
Atminties ir pagarbos vakaro Skulptūrų parke programa
Sausio 7 d. 17 val. Klaipėdos bažnyčių varpų skambėjimas.
17.05 val. istorinių aplinkybių apžvalga.
17.35 val. liuteroniškos giesmės.
17.40 val. bendruomenės ratas per parką. Senųjų miesto kapinių vaizdai ant elektros transformatorinės sienos. Instaliacija „Sustojęs laikas“ iš miestiečių suneštų laikrodžių centrinėje aikštelėje.
Ypatingas apšvietimas Juliaus Liudviko Vynerio, Marie ir Hermanno Gerlachų paminklų, 1923 m. sukilėlių kapo, 2-ų kryžių Lietuvos kariams, memelenderių akmens visiems čia palaidotiems iki 1944 m. rudens.
Vaišinimasis arbata.
PRAŠYMAS
Centrinėje parko aikštelėje kuriama instaliacija „Sustojęs laikas“ iš miestiečių suneštų laikrodžių. Instaliacijai reikia 200 laikrodžių. Mažosios Lietuvos istorijos muziejus labai prašo klaipėdiečių padovanoti sustojusus ir nenaudojamus laikrodukus. Juos reikia atnešti sausio 2-3 d. į Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus kasas (Didžioji Vandens g. 2).
