„Benamės katės yra didelė ir opi problema ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Kasmet į gatves išmetama daugybė mažų ir senų, ligotų ir apleistų kačių. Prieglaudos nebegali sutalpinti ir išmaitinti visų žmonių suneštų ir suvežtų katinukų, pavieniai gyventojai sunkiai imasi šių gyvūnų globos. Vienintelė tokių vargšų gyvūnų viltis – savivaldybės sugalvotos kačių šėryklos.
Martynas – vienuolikos metų mokinys, jau ne vienerius metus kartu su tėvais keliaujantis po Lietuvą ir suradęs benames kates bei jų šėrimo vietas nuoširdžiai su pareiga pasirūpinantis jomis. Berniuko svajonė – kad jos visos turėtų namus. Jei tik galėtų, visas katytes parsineštų namo.
Taip pat dalyvauja tarptautinėse parodose, domisi kačių veislėmis, priežiūros priemonėmis, anatomija. Surinkęs pinigus, perka maistą. Tėvai nelabai patenkinti, jog visas rūsys pilnas kačių konservų.
Yra tokių žmonių, kurie šia veikla nepatenkinti iš rimtųjų. Kartą bešeriant kates Gričiupyje prisikabino viena moteris, sako, „kodėl šeriate mano kates?“, nors jos priklauso savivaldybei. Ši moteris iš tų kačių išsityčiojo joms sugalvodama vardus: Sugyventinė, Balvonas ir t. t. Ji prisistatinėja, o gal ir prisidengia esanti atsakinga už kates, bet jas turi teisę šerti visi…
Būna, kai pasitaiko šiurkščių nusikaltimų. Pas Martyno močiutę Antaniną, gyvenančią Babtuose, irgi glaudžiasi kačiukai, bet šalia gyvena agresyvus, žiauriai besielgiantis kaimynas, kurį vietiniai vadina bebru. Jis smurtauja prieš kačiukus spardydamas juos batais, jau daug vargšiukų užmušė, bet žmonės nieko padaryti negali…
Išvada – bet koks gyvūnas nėra žaislas, jei atsibosta, tu jo neišmesi. Mūsų šūkis: „Ei, tu, pamaitink benamę katytę!“ – laiške ragina katėms neabejingi kauniečiai.
