Miestu tapo tik XX a.

Tardamas Žaliakalnio vardą retas kaunietis pagalvoja, iš kur kilęs jo pavadinimas, iš tiesų tai yra labai paprasta – Žalias kalnas. Mat senovėje šiuo metu itin tankiai apgyvendintoje Žaliakalnio teritorijoje augo mišrių lapuočių giria, o pati gyvenvietė kūrėsi žemupyje dviejų upių santakoje – ten virė to meto žmonių gyvenimas.

Pirmieji žmonės prie palei kairįjį Neries, tiksliau Vilijos, upės krantą ėjusį kelią iš Kauno į Jonavą – kalno papėdėje ir šlaituose ėmė kurtis tik XVII a., vėliau iškirtus lapuočių mišką, gyventojų Žaliakalnio teritorijoje daugėjo, bet tai tikrai nebuvo panašu į miestą.

Prie Kauno miesto pradžioje prijungta vakarinė Žaliakalnio dalis (1871 m.), kiek vėliau ir didesnė jo dalis. Tačiau galutinai Žaliakalnis, kaip miesto rajonas, susiformavo tik po Pirmojo pasaulinio karo, o šioje vietoje kurtis itin pamėgo to meto Kauno inteligentai. Šių žmonių gyvenimo būdo, pasistatytų namų bei iškilusių architektūros ir visuomeninių kultūros paminklų paliktas neišdildomas įspaudas šiam rajonui iki šių dienų išlaikė prestižo ir kaunietiško savitumo statusą.

Funikulierius ir laiptai

Kadangi rajonas pirmiausiai pradėjo augti ir plėstis ant kalno šlaitų, o populiariausias tuo metu susisiekimas su miesto centru buvo pėsčiomis, vienas didžiausių šios dalies savitumų – daugybė laiptų, vedančių nuo atokiausių šlaitų į naujamiestį, Laisvės alėją ir senamiestį.

Kaip skelbia Kauno apskrities viešoji biblioteka (KAVB), viso Kaune yra net 62 laiptai, mat slėnyje įsikūrusiame mieste be laiptų neišsiversi. Nemažai jų priskaičiuosime ir Žaliakalnyje, o tarp gražiausių ir verčiausių aplankyti – neseniai rekonstruoti Kauko laiptai, gerokai apleisti ir apgriuvę Vytauto parko laiptai, taip pat Fryko, Aušros, Kudoko, Šilelio, Dzūkų… Ir tai tikrai dar ne visi išvardintieji.

Plečiantis miesto gatvėms, atsiradus viešajam transportui, daugėjant automobilių, Žaliakalnio laiptų prasmė ir naudojimas gerokai nublanko, tačiau ir šiomis dienomis juose galima sutikti tiek gyventojus, tiek pasivaikščioti išsiruošusius kauniečius, o visų 62-jų laiptų suradimas gali tapti ir puikia pramoga.

Kaip ir pasivažinėjimas 1931 metais pradėjusiu veikti Žaliakalnio funikulieriumi, kuris anksčiau buvo išties reikšminga susisiekimo priemonė, o šiomis dienomis teliko smagia pramoga turistams ir patiems miestiečiams.

Bendrovei „Kauno liftai“ priklausantis funikulierius 2018 metų birželį dar ir atkreipė į save visos Lietuvos dėmesį, kuomet prižiūrimas neblaivaus mašinisto patyrė avariją – tą kartą vagonas kartu su į ekskursiją į Kauną iš Šiaulių atvykusiais moksleiviais nudardėjo žemyn. Dauguma vaikų patyrė nemažai išgąsčio, o vienai mergaitei prireikė ir ilgesnio gydymo ligoninėje. Po beveik metus trukusio remonto, funikulierius vėl buvo atidarytas 2019 metų gegužę, tačiau dėl COVID-19 pandemijos šiomis dienomis ši priemonė ir vėl neveikia.

Brazilka ir Argentinka

Nors Žaliakalnis dažniausiai asocijuojamas su prestižiniais čia visais lakais gyvenusių iškilių ir pasiturinčių kauniečių būstais, tai nėra absoliutu, nes šiame rajone galima rasti ir buvusių visai skurdžių vietų. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą šiaurinėje Žaliakalnio dalyje, šlaite virš dabartinės Jonavos gatvės, kūrėsi darbininkų varguomenės lūšnų kvartalai, gavę Brazilkos ir Argentinkos pavadinimus.

Apie čia vis dar išlikusią lūšnynų dvasią galima paskaityti anksčiau parengtoje portalo publikacijoje, kurioje kalbama apie tai, kad buvusi atmosfera jau gerokai pakitusi, nes senieji gyventojai miršta, o jaunesni perstato namus arba parduoda sklypus, kuriuose vietoje suklupusių medinukų kuriasi pasiturintys modernių namų savininkai. Tiesa, dauguma sklypų šlaite – labai nepatogūs, turintys komplikuotą privažiavimą, todėl net ir nusprendus tokį parduoti, gali būti sudėtinga rasti pirkėją.

Dar viena problema – Kauno lūšnynais kartais vadinamose miesto teritorijose iki šių dienų gali ir nebūti anei vandentiekio, anei kanalizacijos, o gyvenimas čia išties dažnai primena praėjusio amžiaus pradžią – su visais to laikmečio įstatymais, papročiais ir tvarkomis. Sako, yra vietų ir laiptų Brazilkoje, kuriuos vakarais pavieniams vaikščiotojams vis dar rekomenduojama aplenkti.

Didžiausias Europos ąžuolynas mieste

Kauno ąžuolyno parkas yra didžiausias Europos mieste esantis ąžuolynas. KAVB duomenimis, kadaise ši gausiai ąžuolais apaugusi miškinga teritorija jungėsi su Varluvos, Karmėlavos, Rumšiškių bei Kaišiadorių miškais. XIX a. pabaigoje prasidėjus Kauno tvirtovės statyboms, Žaliakalnio ir Aukštųjų Šančių ąžuolynus atskyrė tvirtovės plentas bei VI fortas – šiuo metu čia driekiasi Tunelio ir K. Baršausko gatvės.

XX a. 3 deš. prasidėjo intensyvus Žaliakalnio urbanizavimas, ėmė kurtis sodybinių namų kvartalai Vydūno alėjoje, Perkūno alėjoje, Radvilėnų plente, K. Petrausko gatvėje ir kitose. 1924 m. buvusio ąžuolyno teritorijoje pastatytas Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos stadionas, o 1938 m. dalis Girstupio slėnio atiduota kuriamam Zoologijos sodui, vėliau pavadintam garsaus tarpukario gamtininko Tado Ivanausko vardu.

Tačiau iki šių dienų išlikęs Kauno ąžuolyno parkas yra miestiečių pasididžiavimo vieta – prestižinis parkas, kuriame auga daugiau, kaip 700 virš 300 ir daugiau metų skaičiuojantys galiūnai ąžuolai. Dėl itin retų vabzdžių populiacijos, kai kauniečių ąžuoluose buvo aptiktas gyvenantis niūriaspalvis auksavabalis, Kauno ąžuolynas priskirtas Europos gamtai svarbių teritorijų tinklui „Natura 2000″, o 2006 m. Kauno ąžuolyno parkas įtrauktas ir į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

Vytauto parkas

Daugumai žmonių Vytauto parko vardas visų pirma siejasi su sovietmečio atrakcionais, nes čia ilgą laiką veikė kauniečių pamėgtas atrakcionų parkas, kurio tiek techniškai, tiek morališkai pasenusius įrenginius miesto valdžia privačius asmenis privertė išsivežti tik 2019 metų vasarą, tuomet parke atlikti tvarkybos darbai, nutiesti nauji takeliai, įrengtas apšvietimas, atnaujinti suoliukai.

Verta paminėti, kad šis Ąžuolyno vakarinėje dalyje įkurtas pramogoms ir pasivaikščiojimams skirtas parkas Kaune atsirado tik XIX amžiuje. 1872 metais vykusio caro Petro I-ojo gimimo 200 metų minėjimo proga čia buvo pastatytas medinis paviljonas, estrada, teniso aikštelės, sūpuoklės. Netrukus vieta praminta Petrovka, Petrovskaja gora. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, 1930 metais parkas pavadintas Vytauto vardu.

Sugrąžinti į teritoriją džiugesį nuspręsta ir sovietmečiu. 1964 m. čia pastatyti legendiniai atrakcionai – apžvalgos ratas, žmonių pramintas „Velnio ratu“, sūpynės „Laiveliai“, vėlesniais laikais atsirado ir modernesnių įrenginių, pavyzdžiui sūpuoklės „Orbita“. 1970 metais parke įrengta lauko estrada, kurioje vykdavo įvairūs pasirodymai ir net šokiai.

Lietuvos zoologijos sodas

„Sumanymas įsteigti Kaune zoologijos sodą jau labai seniai užgimė mano galvoje. Buvo tai anais laikais, kai per savo išvykas į Kauną pradėjau pažinti vaizdingas miesto apylinkes. Buvau susižavėjęs Girstupio slėniu, Marvelės upelio pakraščiais, Vytauto ąžuolynu. Prisiminiau, kad ir Adomas Mickevičius buvo susižavėjęs šiomis Kauno grožybėmis, ir ėmiau svajoti, kad šios vietos būtų mūsų visuomenei ir naudingos“, – savo prisiminimuose 1935 metais rašė žinomiausias to meto Lietuvos gamtininkas prof. Tadas Ivanauskas.

Kauno Zoologijos sodas oficialiai atidarytas 1938 metais liepos 1 dieną, o atidarymo metu sode laikomą gyvūnų kolekciją sudarė 40 eksponatų: 5 lapės, 1 taurusis elnias, 3 briedžiai, šernas, baltasis gandras, pilkasis garnys, keli ereliai, pelėdos, danieliai, 2 vilkai, meškėnai, baltieji šeškai, grifai, asilas ir anglų parko galvijas. Tai buvo paties prof. T. Ivanausko bei kitų zoologijos sodų jam padovanoti gyvūnai. Per metus zoologijos sodas pasipildė iki 150 eksponatų.

Žaliakalnis
Foto: Kas vyksta Kaune

Labiausiai zoologijos sodas buvo plečiamas sovietmečiu – nuo 1958 iki 1985 metų čia įrengti nauji voljerai bei statomi paviljonai, gyvūnų kolekcija kasmet gausėjo. Šiuo metu Lietuvos zoologijos sode priskaičiuojama apie 2000 vienetų gyvūnų.

Šią kolekciją sudaro per 250 rūšių, iš kurių nemažai yra įtrauktos į Lietuvos ir Tarptautinę raudonąsias knygas, tačiau pats sodas jau ne vienerius metus laukia rekonstrukcijos bei nuolat patenka į gyvūnų priežiūros institucijų akiratį, kaip vieta, kurioje nepakankamai užtikrinama gyvūnų gerovė. 2013 metais dėl prastos būklės Europos zoologijos sodų ir akvariumų asociacija panaikino Kauno zoologijos sodo, kaip pilnateisio nario, statusą ir pakeitė jį į kandidato.

Pernai metų balandį skelbta, kad praeitas sezonas buvo paskutinis, kurio metu galima aplankyti kauniečių šeimų pamėgtą poilsio vietą, nes sodas bus užveriamas rekonstrukcijai.

Kauno apskrities viešoji biblioteka

Pastebėtina, kad Kauno apskrities bibliotekai priklauso du pastatai – vienas jų įsikūręs K. Donelaičio gatvėje, tačiau sovietmečiu stipriai išplėtus biblioteką, Mažajame ąžuolyne Žaliakalnio Parodos kalne buvo atidaryti bibliotekos naujieji rūmai (Radastų g. 2), kurie 9-ojo dešimtmečio pabaigoje gal ir simbolizavo kažkokią sovietmečio didybę, tačiau šiomis dienomis vis labiau tampa dar vienu Kauno vaiduokliu.

Tenka pripažinti, kad šis objektas – ne mažesnis šašas Žaliakalnyje, nei prieš tai aptartas T. Ivanausko įkurtas Zoologijos sodas. Ir kol miestas visu smarkumu investuoja į naujų sporto objektų mieste statybą, itin reikšmingas žmonių švietimui objektas tebelieka smarkiai apleistas tiek išore, tiek vidumi. Užėjus į viešosios bibliotekos patalpas galima pasijausti, lyg laiko mašinoje ir drąsiai filmuoti sovietmečio „pakilimo“ laikotarpio serialus. Sovietiniai baldai, šviestuvai, patalpų apdaila, akivaizdu, čia mažai pakito nuo pat atidarymo 1987 metų rugsėjo 3 dieną.

Pernai balandį paskelbta, kad Kauno apskrities viešoji biblioteka visgi bus rekonstruojama, o planuojama darbų pradžia – šių metų pradžioje.

Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilika

Ši didinga šventovė „šviečia“ lyg Prisikėlimo simbolis iš daugelio vietų Žaliakalnyje, o Lietuvos religinėje simbolikoje neretai patenka į eilę tarp iškiliausių valstybės šventovių. Drauge tai yra ir didžiausia monumentalios architektūros bazilikinė bažnyčia Baltijos šalyse bei vienas iš vertingiausių Kauno modernizmo architektūros objektų. Tarpukariu statomai bažnyčiai buvo pranašaujama XX a. architektūros paminklo ateitis.

Tačiau sovietmetis iš esmės pakoregavo šventovės likimą ir nebaigti statyti maldos namai 1952 m. Stalino potvarkiu paversti radijo gamykla, visame pastato tūryje įrengtos perdangos, tad bažnyčia tapo daugiaaukščiu pastatu.

Žaliakalnis
Foto: Kas vyksta Kaune

Prasidėjus Atgimimui visuomenėje kilo iniciatyva atstatyti simbolinės reikšmės šventovę. Darbus stabdė atkurtosios Nepriklausomybės laikotarpio ekonominiai sunkumai, tačiau vis dėlto žmonių aukų dėka 1997 metais dar pastoliais apramstytoje šventovėje aukotos pirmosios šv. Mišios. Šventovė iškilmingai pašventinta 2004 m. gruodžio 26 d., o 2015 metais Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčiai popiežius Pranciškus suteikė bazilikos (Basilica minor) titulą ir garbę.

Pelėdų kalnas

Ne, tai ne populiaraus vaidybinio filmo pavadinimas. Tai visiems žinoma kalva Žaliakalnyje, apjuosta Vinco Grybo projektuota tvora, ant kurios kiekvieno stulpo sėdi po pelėdos skulptūrą. Ši tvora iki šių dienų saugo 1922 m. čia pradėtos statyti Kauno meno mokyklos (dabar Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakulteto) teritoriją, kuri dėl šių skulptūrų įgavo ir Pelėdų kalno pavadinimą, kuris anksčiau vadintas Ąžuolų kalnu.

Ant šio kalno kadaise stovėjo didieji karvedžiai, tokie kaip Napoleonas ir rusų kariuomenės vadai, bei stebėjo miestą – mat nuo čia puikiai matosi Šančių mikrorajono pusė, Aleksotas, Senamiestis, Šilainiai. Bėgant metams, ant kalno pastatyti namai uždengė dalį matymo zonų, tačiau anuomet nuo kalno visas miestas matėsi kaip ant delno. Pelėdų kalne iki šiol išlikę fortų įtvirtinimai po žeme, o dabar toje vietoje stūkso apžvalgai palankus kalnas, nuo kurio ir atsiveria miesto panorama, o valstybės šimtmečio išvakarių proga čia virš miesto iškilo Lietuvos trispalvė.

Pelėdų kalno prieigose gyvenantis vienas iš trispalvės iškėlimo idėjos sumanytojų, Kauno ceremonmeisteris Kęstutis Ignatavičius sako, kad čia, aukščiausioje miesto vietoje vėliava plevėsavo ir prieš šimtą metų. Pasak jo, simboliška, kad istoriškai reikšmingų šimtmečių sandūroje valstybės vėliava virš Kauno iškelta būtent į 100 metrų aukštį virš jūros lygio ir yra simbolis, kad Kaunas visada bus Lietuvos širdis.

Žaliakalnio restoranai

Kaunas visada garsėjo savo restoranais ir naktiniu gyvenimu, o Žaliakalnis – ne išimtis. Tiesa, intensyvesnis visuomeninio maitinimo ir pasilinksminimo vietų gyvenimas čia virė sovietmečiu. Itin Kauną išgarsino legendinis restoranas „Žalias kalnas“, kuriame vyko įspūdingos koncertinės programos, kurių pasižiūrėti atvykdavo ne tik svečiai iš kitų Lietuvos miestų, bet ir iš plačiosios Sovietų Sąjungos. Šiame restorane savo karjerą pradėjo ne viena populiariosios Lietuvos estrados žvaigždė: čia šoko Jūratė ir Česlovas Norvaišos, Algirdas Stravinskas, dainavo Janina Miščiukaitė, Birutė Petrikytė, čia savo karjerą pradėjo Rytis Cicinas, Egidijus Sipavičius ir kiti.

Garsiausią Žaliakalnio restoraną „Žalias kalnas“ 1969-aisiais suprojektavo architektas Ramūnas Kamaitis. Restorano interjero autorius – Vytautas Krasauskas, sukūręs ir kito garsaus Kauno restorano „Kaukas“ interjerą. Deja, nei „Žalias kalno“, nei restoranas „Kaukas“ iki šių dienų neišliko. Po nepriklausomybės atkūrimo bankrutavęs „Žalias kalnas“ ilgą laiką buvo apleistas, o rekonstravus pastatą tapo prekybos tinklo „IKI“ parduotuve su stikliniu fasadu.

Dar liūdnesnis „Kauko“, kuris nepriklausomybės pradžioje buvo laikomas vienu prestižiškiausių Kauno restoranų likimas. Pabrėžtina, kad ši pasilinksminimo vieta sovietmečiu atverta rekonstravus vieną įspūdingiausių tarpukario pastatų, vadinamąją Vizbaro pilaitę. Ją tarpukario Kauno inžinierius architektas Feliksas Vizbaras sau gyvenimui pasistatė 1923 m. ant aukšto skardžio virš Kauko alėjos, nuo kurio atsivėrė nuostabus vaizdas į Kauno panoramą. Pastato architektūra kėlė daug diskusijų, nes tai buvo tikra balta neobarokinė pilis su į akis krentančiu bokštu.

Deja, bankrutavus minėtam restoranui, pastatas ilgą laiką buvo konservuojamas, pamažu griuvo, o galiausiai – ir visai nugriautas. Tiesą sakant, tai 2016 metais įvyko visiškai tyliai, nors kultūrinė vertė pastato – net nelygintina su skandalingai pagarsėjusia Perkūno alėjos „Art Deco“ vila, kurios griovimas nors ir laikinai sustabdytas, bet iki šiol kaitina miestiečių emocijas.

Žaliakalnis

Tarp jau nepriklausomybės laikotarpiu Žaliakalnį garsinančių restoranų galima būtų paminėti viešbutį – restoraną „Sfinksas“, jau nebeveikiantį restoraną „Nakties magija“, pastaruosius buvo itin pamėgę vadinamieji Kauno berniukai – įvairių nusikalstamų grupuočių vadeivos ir eiliniai nariai. Dar viena Žaliakalnio „pažiba“ – šiauriniame Pelėdų kalno šlaite stūksantis restoranas „Gralis“, garsėjantis įmantria virtuve ir dar įmantresniu, sako itin kauniečių skoniui pritinkančiu interjeru.

Žaliakalnio turgus ir senbernarė Bitė

Ankstesniais metais Kauną garsino ir Žaliakalnio turgus, kurio veikla šiame amžiuje gerokai sumenko, o didesnį prekybos aktyvumą čia galima pajausti nebent prieš didžiąsias metų šventes – šv. Velykas ar Kalėdas, kai turgaus pagrindiniuose priėjimuose išsirikiuoja kelios dešimtys prekybininkų, siūlančių įsigyti šviežiai pjautų ančių, žąsų ir kiaušinių, o vasarą savo gėrybes iš daržų atvyksta parduoti pavieniai Kauno apylinkių ūkininkai. Tiesa, jiems mieste šiomis dienomis konkurencijos netrūksta – itin išpopuliarėję ūkininkų turgeliai prie didžiųjų prekybos tinklų jau senokai išviliojo pardavėjus į didesnius pirkėjų srautus siūlančias prekybos vietas.

Tad turgaus prieigose sutikti prekeivai liūdni ir nekalbūs – įvairiausiais niekniekiais čia pat ant grindinio prekiaujantys apskurę žmonės sako, kad parduoti nelabai kažką pavyksta, bet tai tapo jų pramoga ir vieninteliu užsiėmimu, padedančiu prisidurti prie skurdžios bedarbio pašalpos ar pensijos. Sutiksite čia ir aplinkinių namų močiutėlių, suskynusių sezoninių gėlių puokštelę ar rankų darbo krepšius pinantį amatininką. Visus juos kiekvieną rytą pasveikina legendinės senbernarės Bitės skulptūra, kuri ir džiugina, ir kelia nostalgiją laikams, kai šioje Žaliakalnio vietoje gyvenimas buvo mažiau sustingęs.

Žaliakalnis
Foto: Kas vyksta Kaune

Dauguma Žaliakalnyje gyvenančių žmonių sutinka, kad gyvenimas šioje miesto vietoje keičiasi, tačiau drauge tų pokyčių niekas nenori. Jaukūs, sutvarkyti sodybinio užstatymo gyvenamųjų namų kvartalai – tai drauge ir miesto šurmulys, ir kaimo ramybė. Kai civilizacija – ranka pasiekiama, bet rytais šviežiai žoliapjovės nupjautos pievelės kvapas – teikiantis ramybės ir kauniečių tokio trokštamo stabilumo pojūtį.