Dievų pasiuntinį pardavė už 15 litų

Kaip prieš devynerius metus, 2011-ųjų lapkritį, „Kauno dienoje“ rašė Aušra Garnienė, skulptūra „Gabija“ muzikinio teatro sodelio fontane įkurdinta 2006 m., o prieš tai, nuo 1996 m., čia ant vienos kojos grakščiai stovėjo Olimpo dievų pasiuntinys, perkeltas iš buvusio kino teatro „Santaka“ prieigų. Deja, 50 tūkst. litų vertės bronzinė „Hermio“ prigimtis patraukė bedievių akį ir šie 2006-ųjų vasarą metalo pjūklu užbaigė keleivių, pirklių ir vagių(!) globėjo epochą.

Anuomet žiniasklaida skelbė, kad skulptūros sodelyje pasigesta 2006 m. birželio 20 d. rytą. Fontane įmontuotas „Hermis“ buvo prisuktas antivandaliniais varžtais, tačiau tai ilgapirščių nesustabdė, o atlikdami savo juodą darbą antikos dievo figūrą jie dar ir apdaužė, nuskėlė apsiausto kampą.

Policijos duomenimis, greičiausiai vagys iš pradžių skulptūrą bandė parduoti metalo supirktuvėje, bet ten jos nepriėmė, kadangi metalas supirkinėjamas tik pjaustytas gabalais. Tuomet du vyrai „Hermį“ pasiūlė senienas supirkinėjančiam garbaus amžiaus kauniečiui, kuris neteisėtiems kūrinio savininkams už jį pasiūlė penkis litus, o po derybų buvo sutarta dėl 15 litų. Vis dėlto pažiūrėjęs žinias, žmogus suprato skulptūrą esant pavogtą ir apie tai informavo policiją – „Hermis“ atsirado kitą dieną po vagystės, vienas iš įtariamųjų sulaikytas po 10 dienų.

„Hermis“
Foto: Kauno aps. VPK

Visgi „Hermiui“ į muzikinio teatro sodelį nebuvo lemta sugrįžti – viešųjų Kauno erdvių menine įkrova susirūpinęs J. Ruzgas miestui padovanojo „Gabiją“, o miestas dovaną priėmė. Ironiškas ar pagarbus sprendimas Romo Kalantos susideginimo vietoje statyti paminklą ugnies valdovei, spręskite patys, tačiau visų įdomiausia, kad vandalai ramūs nepraėjo ir pro moteriškąjį dievybės įkūnijimą.

Kaip rašė A. Garnienė, 2008 m. „Gabija“ suskaldyta mėginus ją nuversti. Reikalas skulptūrą remontuoti, J. Ruzgo aiškinimu, sudarė prielaidas savivaldybei įsigyti jai iki tol nepriklausiusį kūrinį, už kurį miestas skulptoriui paklojo apvalią sumelę – 68 tūkst. litų., po to menininkas prašė dar 3700 litų už savavališkai patobulintą postamentą. Taip dovaną Kaunas be jokio viešo konkurso nupirko, šioje istorijoje figūravo ir ne vienas dvejotinus sprendimus dėl meno šviesos priėmęs politikas, kurių jau visi ir vardus pamiršo.

Radus pas svetimus, pametė savi

Pas sendaikčių supirkėją rastą „Hermį“ ketinta vėl pastatyti fontane, tačiau į garbingą vietą skulptūra taip ir negrįžo. Žiniasklaida prieš devynerius metus skelbė, kad nuo kūrinio suradimo jis guli savivaldybės sandėlyje – gal tai tebuvo skambus, bet nepatikrintas teiginys, o gal savivaldos logistika ir vidaus komunikacija veikia netobulai, tačiau „Kas vyksta Kaune“ užklausus, ar „Hermis“ tebėra miesto žinioje, savivaldybės atstovai tik gūžčiojo pečiais.

Miesto tvarkymo skyriaus vedėjas Aloyzas Pakalniškis portalui nurodė apie skulptūrą informacijos neturintis. Tuo metu archyvinius duomenis peržvelgusi Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Komunikacijos poskyrio vedėja Odeta Vaitkevičienė informavo, kad „Hermis“ 2006-ųjų birželį buvo grąžintas viešąsias miesto erdves tuo metu prižiūrėjusiai bendrovei „Irgita“.

„Kas vyksta Kaune“ susisiekus su minėtos įmonės direktoriumi Robertu Mačiuliu, šis pareiškė, kad „Hermio“ skulptūra „Irgitai“ niekada nebuvo perduota, nes nėra bendrovės nuosavybė ir jai negalėjo būti grąžinama.

„Skulptūra priklauso miestui, savivaldybei. Net ir teoriškai jos pas mus būti negalėjo, nes sandėliavimo paslaugų neteikiame. Mes tuo metu prižiūrėjome Kauno fontanus, tačiau nesame ir nebuvome tos infrastruktūros savininkai. Atsimenu, kad kūrinys buvo pavogtas, vyko tyrimas, apklausa, kurią valandą pastebėtas dingimas“, – į praeitį nusikėlė R. Mačiulis.

Apie kūrinio suradimą jis teigė girdėjęs tik iš žiniasklaidos, o po „Irgitos“, pašnekovo žiniomis, miesto erdvių priežiūrą perėmė „Kauno švara“: „Tai buvo labai seniai. Šiaip daugumą viešųjų erdvių įrangos, skulptūrų, mažosios architektūros elementų, greičiausiai, sandėliavo minėta savivaldybės bendrovė.“

Tuo metu pasidomėjus, kas laukia „Hermio“ įpėdinės, A. Pakalniškis nurodė, kad rengiant rekonstrukcijos projektą, nauja vieta fontane „Gabijai“ nenumatyta. Dabar ją saugo „Kauno švara“ – anot Miesto tvarkymo skyriaus vedėjo, kartu su kultūros paveldo specialistais, bendruomene bus svarstoma, kokia nauja vieta geriausiai tiktų ugnies deivei. Belieka tikėtis, kad prieš dvejus metus į dausas iškeliavusio J. Ruzgo kūriniu, nors ir supamu kotroversiškų atsiradimo detalių, neteks grožėtis tik „Kauno švaros“ sandėlio darbininkams.

Memorialinio krūvio deivė neatlaikė

Kaip pažymėjo muzikinio teatro sodelio atnaujinimo projektui vadovavusi architektė Asta Kiaunienė, „Gabija“ atsirado žymiai vėliau nei apie 1976 m. rengtas Laisvės alėjos rekonstrukcijos projektas, kurį įgyvendinant anuomet sutvarkyta ir prie teatro esanti erdvė. Skulptūra, teisingai pastebėjo pašnekovė, buvo pastatyta privačia iniciatyva, dar vėliau sodelyje įrengtas memorialas R. Kalantai (2002 m. atidengtas Roberto Antinio „Aukos laukas“ – „Kas vyksta Kaune“).

„Kai dabar rengtas naujas teritorijos sutvarkymo projektas ir ruošta rimta tvarkybos dalis, visapusiškai įvertinta šios vietos reikšmė. Istoriškai ten kažkada buvo kapinės, ir dabar randama palaikų. Prieš tą skulptūrą nieko neturime, labai gražus meno kūrinys, tačiau kadangi sodelis turi tam tikrą memorialinę prasmę, pagrindinė figūra yra R. Kalanta, prie Muzikinio teatro jau seniai stovi kompozitoriams skirti biustai, kurie vis papildomi naujais, nutarta, kad „Gabija“ šiame kontekste ne visai tinka, tai yra svetimkūnis“, – aiškino A. Kiaunienė.

„Gabija“ // E. Šostakaitės nuotr.

Jos teigimu, fontanas kaip architektūrinis elementas, kurtas ankstesnių architektų, turėjo kitą užmačią ir nebuvo planuota čia statyti skulptūrą. Iš esmės, rekonstruojant sodelį gryninama fontano idėja, jis irgi bus kiek kitokios formos nei prieš tai. Kadangi fontanas perdaromas, o vieta kiek sakrali, siūlyta skulptūros nebegrąžinti ten, kur ji buvo pastatyta šiek tiek atsitiktinai.

„Man to meno kūrinio graži ir idėja, ir forma, bet jai reikia ieškoti tinkamos vietos. Paprastai norint pasatyti skulptūrą arba tam parenkama vieta ir tuomet kuriama kompozicija, arba, jeigu daiktas jau yra, reikia ieškoti gražios lokacijos, kur kūrinys atsiskleistų. Šiam reikalui reikia suburti komisiją, kurioje būtų architektai, skulptoriai, kultūros paveldo atstovai. Kiekvienas daiktas turi turėti jam skirtą vietą. Būtų labai gaila, jei „Gabija“ pradingtų kokiuose nors sandėliuose. Tokiam tikram meno kūriniui vietą mieste tikrai galima rasti“, – svarstė architektė.

A. Pakalniškis detalizavo, kad rekonstruojant fontaną, baseino sienutės įrengiamos esamų vietose, kiek praplečiant baseino dydį. Bus atnaujinta techninė įranga, naujai sumontuota fontano siurblinė, projektuojama tamsiai pilko deginto paviršiaus granito apdaila. Beje, takų sistema esmingai nesikeis, o 2019-ųjų vasarą vykdytų archeologinių kasinėjimų metu sodelyje rastos XVII-XIX a. kapavietės, pasak Miesto tvarkymo skyriaus vedėjo, bus konservuojamos.

Dar viena populiarios erdvės transformacija

Kaip Kauno technologijos universiteto (KTU) Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro portale rašo Vaidas Petrulis, nedidelis parkas prie muzikinio teatro buvo suformuotas dar cariniu laikotarpiu. Anot architektūros istorijos tyrėjo, tarpukariu sodas tapo viena įdomiausių laikinosios sostinės viešųjų urbanistinių erdvių.

„Čia veikė vasaros teatras, vasaros restoranas, buvo demonstruojami kino filmai, žaidžiama kėgliais, vyko šokiai ir pan. (…) Projektų gausa rodo, kad „miesto sodas“ nusipelno gilesnės architektūrologinės studijos, kuri mus geriau supažindintų su lietuviškos urbanistinės gyvensenos tradicija“, – nurodo V. Petrulis, o su teritorijoje projektuotų laikinų statinių gausa susipažinti galima čia.

„Lietuvos aidas“, 1932 m. liepos 12 d.

Paskutinė tebevykstanti kapitalinė muzikinio teatro sodelio rekonstrukcija prasidėjo šių metų liepą, 3,5 mln. eurų vertės rangos sutartį Kauno savivaldybė pasirašė su mieste ne vieną projektą įgyvendinančia bendrove „Autokausta“. Kaip skelbta anksčiau, čia bus įrengta nauja lietaus nuotekų sistema, 8 tūkst. kv. m plote paklota granitinė danga, kurios raštas atkartos ligšiolinį, atnaujintas fontanas, įrengtas apšvietimas ir vaikų žaidimų aikštelė.

Tuo pačiu atnaujinamas teatro pastato fasadas – šie darbai, pagal liepos 15 d. Kauno valstybinio muzikinio teatro ir bendrovės „Infes“ sudarytą sutartį, atsieis beveik 2,8 mln. eurų ir turi būti atlikti per 240 dienų.

Skulptūriniai ženklai nusėję visą Lietuvą

Juozas Gerutis Ruzgas (1934 m. sausio 23 d. – 2018 birželio 21 d.) – kaunietis skulptorius, kurio aptakios kompozicijos tautosakos motyvais puošia įvairius šalies kampelius. Pasak „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“, menininkas 1960 m. baigė Lietuvos dailės institutą, 1958–1959 m. buvo Lietuvos televizijos dailininkas‑operatorius, o nuo 1962 m. dalyvavo tarptautinėse parodose ir simpoziumuose Lietuvoje, Prahoje, Paryžiuje, Berlyne, Maskvoje ir Švedijoje.

Dažniausiai skulptūras, reljefus ir mažąją plastiką J. Ruzgas kūrė iš bronzos, vario bei marmuro. Kompozicijoms būdingas dekoratyvumas, aptakios formos, monumentalumas, lyrizmas.

Kaune prie KTU Elektros ir elektronikos fakulteto rūmų žaibu graso J. Ruzgo „Perkūnas“ (1967 m.), buities namų „Juzė“ kieme rymo „Skalbėjėlė“ (1978 m.), Vytauto Didžiojo universiteto centrinių rūmų kieme tūno „Mergaitė su balandžiu“ (1985 m.), muzikinio teatro sodelio fontaną puošė praganytas „Hermis“ (1994 m.) ir, reikia viltis, nepraganysima „Gabija“ (2006 m.). Beje, vandalų dėmesio yra sulaukęs ir kitas J. Ruzgo kūrinys – „Skalbėjėlei“ 2018-ųjų lapkritį buvo įvykdyta egzekucija nukirsdinant. Praėjus kelioms dienoms, skulptūros galva rasta apleistame „Juzės“ pastate, tačiau apie niokotojų sulaikymą policija nepagarsino – neaišku, ar niekadėjai buvo nubausti.

Klaipėdoje ant šono jaukiai prigulusi J. Ruzgo „Jūros daina“ (1981 m.), Nidoje fontane sėdi „Svajojanti mergaitė“ (1963 m.), o centriniame skvere ant bangos keteros plaukia „Neringa“ (2013 m.). Skulptorius taip pat sukūrė fasado dekoratyvinių kompozicijų, emblemų, interjero dekoratyvinių elementų Kauno kavinėms, suko mėgėjiškus filmus.