Turėjo stovėti kitur

Pasak „Kaunas 2022 – Europos kultūros sostinė“ paveldo ir architektūros projekto „Modernizmas ateičiai“, kviečiančio kūrybiškai pažinti bei tyrinėti tarpukario architektūrą, įtraukiant vietos paveldo bendruomenę, koordinatoriaus Žilvino Rinkšelio, dažnai mes pastatus suvokiame kaip fizinius miesto objektus. Vis tik, tokių pastatų kaip Prekybos, pramonės ir amatų rūmų reikšmė – kur kas didesnė – jie pasakoja apie ne tik miesto, bet ir jaunos, besikuriančios valstybės istoriją.

„Visą nepriklausomybės laikotarpį Lietuvos valstybė siekė stiprinti ir kelti Lietuvos verslo, ir amatų pozicijas bei kultūrą. Ši valstybinė institucija tarpukariu atstovavo Lietuvai tarptautinėje ekonominėje bendrijoje, konsultavo Vyriausybę, saugojo vietinę rinką ir jos savivaldą, skatino vietinę pramonę, jos produkcijos konkurencingumą bei eksportą, ieškojo naujų pasaulinių rinkų. Tad, 1938 m. pastatyti rūmai turėjo simboliškai ir architektūriškai įkūnyti Lietuvos pramonės, ekonomikos bei amatų stiprybę, ekonominį savarankiškumą, galiausiai – visa tai reprezentuoti praeiviams. Kaip įprasta, tokios svarbos rūmams buvo ieškoma atitinkama arba „priderama“ vieta, kuri jiems suteiktų dar didesnio simboliškumo ir reprezentatyvumo“, – pasakoja pašnekovas.

G. Česonio nuotr.

Vieta pasirinkta tokia, kur pastato nepastebėti, yra tiesiog neįmanoma – K. Donelaičio g. pabaigoje arba pačioje Parodos g. kalno apačioje. Vis tik, dėl rūmų vietos būta dvejonių – iš pradžių planuota juos statyti šalia Lietuvos banko ir Karo muziejaus.

„K. Donelaičio gatvė, nuo pat Nepriklausomybės pradžios, ėmė formuotis kaip tam tikra valstybingumo arba valstybinių institucijų ašis – čia stovi ir dabartinė Kauno filharmonija, kurioje anuomet buvo įsikūrusi Teisingumo ministerija bei Seimas, čia buvo Lietuvos bankas ir Žemės bankas (šiandien – KTU centriniai rūmai), Vyriausybinės įstaigos, Vytauto Didžiojo muziejus ir pan. Todėl Prekybos, pramonės ir amatų rūmus norėta įkurdinti būtent čia. Vien tai, kad šiuos rūmus buvo planuojama statyti šalia Lietuvos banko ir Karo muziejaus – liudija atitinkamą jiems teiktą reikšmę. Tai nebūtų buvęs vientisas kompleksas, nes sklypai buvo atskiri. Bet simboliškai, tarsi ir galima sakyti, kad buvo kuriamas vientisas „valstybingumo ansamblis“, – apie pastato vietos pasirinkimą kalba Ž. Rinkšelis.

Vis tik, įgyvendinti vientiso valstybingumo ansamblio idėjos nepavyko dėl paprastos priežasties – kilo nesutarimų dėl sklypo. Tačiau ir dabartinė vieta turi savo privalumų – rūmai atsiveria visu grožiu, vos tik užsisuka K. Donelaičio gatvė.

G. Česonio nuotr.

Pastato rūsyje veikė baras

Nors Prekybos, pramonės ir amatų prie Vytauto Didžiojo Karo muziejaus taip ir neišdygo, jųarchitektūra išliko tokia pati, kokia buvo planuota – ryškiai matoma, kad buvo derintasi prie ankstesnio sklypo aplinkos.

„Nors šiandien šį spėjimą patvirtinti sunku – tai labiau interpretacija – bet galima sau leisti pasvarstyti: ar rūmų priekis neprimena Lietuvos banko sienas remiančių kolonų ritmo su šaligatvyje tvarkingai „pabirusiais“ akmeniniais rutuliais? Ar jo įėjimai neatkartoja Karo muziejaus arkados? Arba siauri langai – ar jie nepanašūs į Karo muziejaus ir Žemės banko pastato langus? Tokiu būdu architektas stengėsi ne kurti svetimkūnį ateivį, o sumaniai ir pagarbiai derintis prie jau susiklosčiusios aplinkos. Vietos pakeitimas taip pat lėmė pastato architektūros pokyčius – pakeitus vietą, buvo „apgręžtas“ ir pastato fasadas: iš pradžių pastato reprezentatyvusis kampas buvo planuojamas iš Karo muziejaus sodelio pastato dešinės pusės, o pasikeitus vietai, reprezentatyvusis tapo kairys kampas. Vietą pakeitė ir pagrindinis įėjimas su balkonėliu viršuje – iš dešinės pusės perkeltas į kairę“, – sako pašnekovas.

G. Česonio nuotr.

Statinio įrengimas buvo taikytas ir jo funkcijai – visą nepriklausomybės laikotarpį Lietuvos valstybė siekė stiprinti bei kelti šalies verslo, amatų pozicijas, kultūrą. Prekybos, pramonės ir amatų rūmai visą tarpukario laikotarpį Lietuvai atstovavo tarptautinėje ekonominėje bendrijoje, konsultavo Vyriausybę, saugojo vietinę rinką, jos savivaldą, skatino vietinę pramonę, jos produkcijos konkurencingumą, eksportą.

„1938 m. pastatyti rūmai turėjo simboliškai ir architektūriškai įkūnyti Lietuvos pramonės, ekonomikos ir amatų stiprybę, ekonominį savarankiškumą ir visa tai reprezentavo praeiviams. Rūmuose buvo įrengta didžiulė posėdžių salė, rūmų pirmininko ir įvairūs kiti kabinetai, erdvūs holai ir laiptinė, specialios patalpos Kauno biržai ir Ekonominei tarybai. Kadangi tuo metu Europoje jau buvo gyvos gresiančio karo nuotaikos, rūsyje įrengta slėptuvė, kuri taikos sąlygomis buvo naudojama kaip baras. Įdomu tai, kad jau tuo metu buvo suvokti neformalaus bendravimo privalumai“, – tikino Ž. Rinkšelis.

G. Česonio nuotr.

Kauno unikalumas tarptautiniame kontekste

Pastatą projektavo vienas žymiausių tarpukario architektų – Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, „atsakingas“ už nemažai monumentalių Kauno miesto šedevrų. Žilvinas Rinkšelis pažymi, kad modernistinė miesto architektūra išsiskiria pasaulyje, mat vos per 20 nepriklausomybės metų sukurta moderni ir europietiška sostinė su moderniais pastatais, infrastruktūra, kultūriniu gyvenimu. Be to, šis virsmas europiniu miestu paliko ryškų pėdsaką vėlesniame miesto fiziniame veide, įkvėpdamas vėlesnes architektų kartas ir suformuodamas savitas kultūrinio gyvenimo tradicijas.

„Kolegų tarpe mėgstame cituoti vieno žymiausių modernizmo pionierių, architekto A. Loos žodžius: „Ornamentas – tai nusikaltimas“. Tuo norėta pasakyti, kad modernizmo architektūra atsisako bet kokio dekoratyvumo ir bereikalingos puošybos. Mes mėgstame sakyti, kad tarpukario Kauno architektūroje dekoratyvumas nėra nusikaltimas, veikiau – atvirkščiai.

G. Česonio nuotr.

Tuo tarpu, kalbant apie Prekybos, pramonės ir amatų rūmų architektūrą, ją lėmė ir tam tikros naujos tendencijos. Šalia modernizmo idėjų tuo metu jau sklido ir menų bei architektūros sintezės idėjos, regionalizmas, skatinęs tautinio savitumo paieškas dailėje ir architektūroje. Prekybos, pramonės ir amatų rūmai – puikus to pavyzdys. Dėka žymių to meto architektų, skulptorių ir dailininkų, buvo sukurtas puikus menų bei architektūros sintezės pavyzdys. Juose atsispindėjo aktyviai besimodernizuojančios žemės ūkio valstybės pramoninis ir ekonominis potencialas“, – aiškina pašnekovas.

Tiesa, pasak jo, tarpukariu modernumas nebuvo suvokiamas vien per architektūrą – nors dekoratyvus bei puošnus, minimas pastatas buvo suvokiamas kaip modernus ir dėl naujoviško įrengimo – naujų statybos, interjero madų tendencijų, modernaus lifto. Pastate gausu langų, o jie visi išdėstyti taip, kad visos patalpos gautų kuo daugiau natūralios saulės šviesos.

G. Česonio nuotr.

„Pastatas žavus ir tuo, kaip jo funkcionalumas sumaniai susipina su tautiniu turiniu, pavyzdžiui, pagrindinės laiptinės erdvė atskirta lengva pjaustytos faneros sienute – tokios medžiagos anuomet interjere dar tik plito. Įdomu, kad vienu metu erdvė ir atskiriama, ir jungiama– ji nėra vientisa, per pjaustyto ornamento ertmes šviesa sklinda į mažiau apšviestą koridorių, taip pat iš jo galima matyti ir pačius laiptus. Be to, tokia funkcinė sienutė pjaustinėta liaudiškų motyvų – stilizuotų arba sugeometrintų gėlių ornamentu – taigi, ir funkcionalu, ir puošnu, ir dar tradicinis lietuviškas stilius reprezentuojamas“, – apie pastato išskirtinumą kalba Žilvinas Rinkšelis.

Tai – tik vienas iš projekto „Tarpukario architektūra“ objektų. Šis projektas kviečia leistis į kelionę laiku ir aplankyti įdomiausius tarpukario objektus Lietuvoje. Įvairius maršrutus ar idėjas, kur keliauti, rasite projekto puslapyje https://tarpukarioarchitektura.lt/ arba atsisiuntę mobiliąją programėlę (parsisiųsti galite iš „App Store“ ir „Google Play“). Keliaudami su telefonu rankose, objektus pažinsite interaktyviai – nuvykę į pasirinktą maršruto tašką, jame pamatysite, kaip vieta atrodė anksčiau. Taip pat galite parsisiųsti ir specialius žaidimus, kuriuos žaisdami „užtvirtinsite“ kelionių metu įgytas žinias – galėsite skaityti komiksus, atsakyti į klausimus apie žymius Lietuvos tarpukario pastatus ar nuspalvinti šį laikotarpį menančius miestus.