Eltai šios gimnazijos direktorius Tomas Kivaras teigė, kad pagrindinė idėja surengti tokią šalies pedagogams skirtą konferenciją kilo atsižvelgiant į šiuo metu visuomenėje vyraujančias negatyvias tendencijas, kurios dažnai pasireiškia kalbant apie švietimą.
„Apie švietimą žmonės kalba iš tikrųjų daug, dažniausiai – iš neigiamos pusės. Manytume, kad reikia daugiau pozityvumo ir žvelgti į ateitį. Pastaruoju metu Lietuvos švietimą gaubia niūrių ir pesimistinių prognozių šešėlis, neigiamai veikiantis švietimo darbuotojų savivertę, motyvaciją bei ugdymo kokybę šiandienos mokyklose. Mes KTU gimnazijoje turime kitokią ateities viziją. Todėl surengėme motyvacinę Lietuvos švietimo bendruomenei skirtą įkvepiančių idėjų konferenciją „Švietimas 5.0“, apimančią platų temų spektrą, – nuo vizionieriškų švietimo ateities įžvalgų iki realių taikomųjų pavyzdžių.
Manyčiau, mokytojavimas – tai daugiau nei atlyginimas, ir tikrai ne dėl atlyginimų einama į mokytojus. Mūsų konferencijos tikslas – sutelkti švietimo profesionalus ir kitose srityse dirbančius švietimo entuziastus bei suformuluoti prielaidas, laiduojančias sėkmingą švietimo ateitį Lietuvoje, priminti, kad ateitis prasideda jau dabar. Todėl konferencijai ir ieškojome pranešėjų, kurie rečiau yra kalbinami žurnalistų ar politikų, tačiau iš tikrųjų jie turi ką pasakyti apie švietimo aktualijas bei problemas“, - sakė Eltai KTU gimnazijos vadovas.
Ši gimnazija dabar turi 350 mokinių. Kai ji kūrėsi, buvo joje sustiprintas matematikos, fizikos mokymas, dabar yra ir sustiprinta (nuo 11-os klasės) IT (informacinių technologijų) klasė. Baigę mokyklą, mokiniai gauna sertifikatą ir 15 kreditų, tad vėliau studijuojant jiems nebereikia laikyti (atsiskaityti) kai kurių egzaminų ar įskaitų. Anglų kalba čia taip pat mokoma aukštesniu lygiu nei įprastinėje mokykloje ir šios užsienio kalbos žinių šioje gimnazijoje įgyjama daugiau nei reikia valstybiniam brandos egzaminui išlaikyti.
Gimnazijos steigėjas – Kauno technologijos universitetas, tačiau joje mokoma pagal bendrą visos Lietuvos švietimo įstaigoms nustatytą programą. Pasak KTU gimnazijos vadovo, joje dirbama laikantis visų švietimo tinklui šalyje privalomų normų, „bet ir jų ribose veikiant, galima būti pakankamai laisvam“. „Gal čia toks palikimas, tekęs švietimo žmonėms – galvoti, kad kažko negali daryti? Bet juk nuo mūsų pačių priklauso ir pokyčiai, ir iššūkių įveikimas“, - įsitikinęs gimnazijos direktorius T. Kivaras.
Konferencijoje „Švietimas 5.0“ dalinamasi vertingomis idėjomis apie dabarties/ateities švietimo tendencijas ir naujas kryptis, profesinius iššūkius, galimus jų įveikimo būdus.
Anot Vilniaus politikos analizės instituto medijų analizės programos vadovo Donato Puslio, kai kalbama apie būtinybę keistis, pradedama iš labai toli. Maždaug taip: pirma pakeisiu Lietuvą, o paskui pradėsiu keistis aš. Bet pradėti reikėtų nuo savęs, pirmiausia sau užduodant klausimą: o ką aš galėčiau padaryti?
„Kas iš jūsų norėtų būti mokytojas? Dažnoje klasėje uždavus tokį klausimą, mokinių rankos nepakyla. Paklausus, kodėl nėra norinčiųjų, girdisi atsakymai: „mokytojo darbas labai sunkus, mokytojų atlygis už darbą labai mažas.“ Kai kurie vaikai, sužinoję, kiek mokytojas gauna už mėnesį darbo, prisipažino, jog tai, jų manymu, – savaitės atlygis. Ir visuomenėje vyrauja platus požiūris, kad mokytojo profesija visai neprestižinė. Netgi vienoje apklausoje pirma iš tų, neprestižinių, buvo nurodyta valytojo, antra – mokytojo profesija. O kai baigiau studijas, mano buvusi mokytoja, sužinojusi, kad aš tapau mokytoju, pasakė: „o aš galvojau, kad jis gali daugiau pasiekti...“ Taigi, pirmiausia patys mokytojai turėtų kelti savivertę. Niekas nepavers mokytojo profesijos prestižine, išskyrus jį patį“, – sakė konferencijoje D. Puslys.
Kalbėdamas apie ateities mokytoją, grupės „Kalba“ įkūrėjas, konsultantas karjeros ir vidurinio mokslo klausimais Rytis Jurkėnas pabrėžė, kad mokytojui, vienam iš kertinių stulpų, ant kurių laikosi visuomenė, reikia suprasti mokinių prigimtis ir intelektus.
„Sakoma, kad situacija Lietuvoje kelia nerimą, – ketvirtadalis Lietuvos moksleivių nepasiekia bazinio žinių lygio. Lietuva, sakyčiau, pralaimi, kai tik 15 procentų jaunimo vėliau dirba pagal įgytą specialybę, o gal 30 proc. norėtų ateityje pagal ją dirbti. Beje, 60 proc. pasirinkimų nulėmė ne mokytojai ar mokiniai, bet jų tėvai“, – aiškino profesorius.
Paklaustas, gal per anksti priversti rinktis profesiją moksleiviai vėliau nusivilia savo pasirinkimu ir dirba ne tai, ką pasirinko, dr. R. Jurkėnas atsakė, kad pagal daugelio tyrimų rezultatus, 15 metų amžiaus žmonės jau geba pajusti savo potencialą ir pasirinkti. Tad mokytojų pareiga bei tikslas yra pamatyti, padėti pačiam mokiniui tą potencialą pajusti.
Vakarop konferencijoje vyksiančios diskusijos dalyviai, tarp kurių yra ir verslo, akademinės bendruomenės atstovų, perteiks sukauptą patirtį bei bandys atsakyti į švietimui ir visuomenei aktualų klausimą: „O kas toliau?“
