Tokijuje, Japonijoje, stovi ištikimiausiam pasaulyje šuniui Hačiko skirta skulptūra. Tai vienas labiausiai lankomų objektų šiame mieste, tūkstančiai turistų kiekvieną dieną, milijonai aplankančiųjų per metus.
Tačiau ne daug kas Lietuvoje girdėjo, kad ir pas mus, Kaune, šią vasarą atsirado paminklas neeiliniam keturkojui. Jeigu reiktų paskelbti konkretų titulą, galėtume rinktis iš šių: draugiškiausias pasaulyje šuo, mylimiausias pasaulyje šuo arba pavadinti kaip nors itin originaliai, „šuo, kuris dantyse nešiojo gėlių krepšelį“, na ir dar vienas dramatiškas, bet labai tikslus siūlymas: „senbernarė, kuri gelbėjo gyvybes“.
Juk gerai skamba ir tikrai vilioja pasidomėti šia ypatinga istorija. Skaitykite toliau ir skleiskite tai, ką perskaitysite, kuo plačiau. Didžiuokimės ne tik savo sportininkais, dainininkais, gydytojais, bet ir keturkojais. Ypač, kai tikrai yra dėl ko.
Tai naujienų portalo DELFI ir greitai paruošiamų, sveikų košių „Activus“ projektas „Atrask Lietuvą“. Jo metu aš, DELFI Kelionių ambasadorius Orijus Gasanovas, klajoju po mūsų šalį ir pasakoju apie daugelio dar neatrastas vietas, kurias būtina aplankyti ir pamatyti. Grožybės ir įdomybės yra visai šalia mūsų, tačiau ne visi tai žinome. „Atrask Lietuvą“ tikslas populiarinti naujas vietas ir kelionėms išjudinti net didžiausius namisėdas. Juk kada vėliau, jeigu ne dabar – pats geriausias laikas pradėti aktyvesnį gyvenimą.
Kaune, rekonstruotoje Zanavykų gatvėje, prie įėjimo į Žaliakalnio turgavietę (liaudis vadina „Zanavykų turgumi“), neoficialiai veikia prekybininkų alėja. Tai tokie pavieniai žmonės, kurie tiesiai ant šaligatvio pasitiesia savo prekystalius – senus laikraščius, kartono gabalus ar tiesiog juostą polietileno.
Ant pačių keisčiausių paviršių parduoda labai keistas prekes, rasite tikrai visko: nuo senų kasečių, indų, puodų iki apdulkėjusių knygų, pageltusių užuolaidų ir t. t. Sakytumėte: keista, kad kažkas visą tai parduoda. Sakyčiau ir aš. Bet dar keisčiau, kad kažkas visą tai perka. Žinoma, už nedidelius pinigus, bet prekyba vyksta. Savo akimis mačiau.
Ten, tarp tų prekybininkų, gerai pasidairykite, kartais jų būna tiek daug, kad tikrai sunkiai kas nors aplinkui matosi. Bet jeigu nepatingėsite – rasite. Tiksliai toje vietoje nuo šių metų birželio stovi statula Žaliakalnio žvaigždei – Bitei. Kiekvienas ten prekiaujantis jums galėtų papasakoti savo istoriją apie šį šuniuką, bet garantuoju, visi tie pasakojimai laimingi ir su gražia pabaiga. Senbernarė vienijo visus prekeivius, džiugino juos. Todėl amžiams paliko pėdsaką visų širdyse. „Pats geriausias šuo“, – visi kartoja kaip susitarę ir vadina Bitę superheroje.
Tame pačiame Žaliakalnio rajone gyvena toks Algimantas Bakas, vienišas vyras, kurio asmeninė biografija nėra labai linksma. Daug išgyvenimų, problemų, vienatvės, bet tai jau atskira istorija, ją tegu pats Algimantas pasakojasi.
Būtent jam ir priklausė ypatingoji senbernarė Bitė, kurią 2004-ais metais nusipirko be dokumentų, tuo metu už penkis šimtus litų. Įdomiausia, kad šuns pats net nenorėjo, tai turėjo būti atsidėkojimo dovana vienai gydytojai. Kad dramos būtų dar daugiau, privalau paminėti ir tai, kad tą dieną, kai Algimantas nusipirko šunį – jo giminės ir draugai juokėsi ir net smerkė jį.
Visiems atrodė, kad išleisti pusę tūkstančio litų už keturkojį yra visiška nesąmonė, ypač tada, kai pačiam pirkėjui tų pinigų dažnai pritrūksta.
Bet toliau viskas dar įdomiau. Kai Algimantas senbernarę padovanojo gydytojai, jos šeimoje kilo drama. Mažylis šunelis buvo labai judrus ir pasiutęs – grauždavo viską, ką matė aplink, buvo sunku su ja susitvarkyti, todėl Bitė labai greitai buvo grąžinta Algimantui. Jis auginti šuns tada dar neketino, tad ieškojo kitų gerų namų. Galiausiai Bitė buvo atiduota vienai kauniečių šeimai, kur ir vėl įvyko nesusipratimas. Ten šunytė parodė savo neeilinį charakterį – į namus neįleido išgėrusio, triukšmingo ir gal net kiek agresyvaus vyro. Kuo visa tai baigėsi? Šeima atsisakė auginti šunį, kuris namuose veda savo griežtą tvarką. Ji buvo išprašyta atgal pas Algimantą.
Niekam nereikalinga senbernarė – taip skambiai galėtų vadintis pirma holivudinės istorijos apie Bitę dalis. Blaškoma iš vienų namų į kitus.
„Jeigu niekas nepriima, teks man auginti“, – tada pagalvojo Algimantas. Kai galiausiai senbernarė apsigyveno jo namuose – ėmė skleistis tikras Bitės veidas, labai greitai ji tapo ne tik šeimininko, bet ir visų kaimynų Žaliakalnio rajone numylėtine.
Šis šuo gerai orientavosi miesto gatvėse, nieko neimdavo neleista ir net apgindavo kitus, mažesnius gyvūnus nuo pavojaus. Jos mėgstamiausių draugų sąraše buvo amžinos šunų priešės katės, triušiai, paukščiai, ir ypatingai – arkliai. Pro šiuos Bitė negalėdavo ramiai praeiti.
Visuomenėje garsiau nuskambėjo keli Bitės herojiški žygdarbiai. Būdama vos metukų amžiaus, 2005-ais metais ji išgelbėjo tvenkinyje skęstantį vaiką. Išgirdusi, kad šis šaukiasi pagalbos – puolė į vandenį ir išvilko nelaimėlį į krantą. Kita istorija nutiko Ąžuolyno parke Kaune, pamačiusi, kaip vyras lazda auklėja vaiką, kalytė puolė smurtautoją ir perkando jam kojos nervą. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo vaiko patėvis ir taip jis bandė paauklėti berniuką.
Bitė yra atlikusi ne vieną herojišką žygį ir gyvūnų pasaulyje. Algimantas pasakoja, kad kartą ji, išgirdusi lauke medyje kniaukiantį kačiuką, mėgino per balkoną įlipti į medį ir jį išgelbėti. Tačiau kalytė krito ir stipriai susižalojo. Pas veterinarus paaiškėjo, kad ji serga gimdos uždegimu, todėl jai buvo atlikta operacija, po kurios Bitė nebegalėjo turėti šuniukų.
Galbūt todėl ji ėmė globoti svetimus „vaikus“ – kačiukus. Jų užaugino daugiau nei dešimt. Algimantas juokiasi, kad jie buvo šuniško charakterio: gindavo šeimininką, laikydavosi šalia, kaip ir juos užauginusi „mama“. Kačiukus Bitė rasdavo vienišus ir neprižiūrėtus, parsitempdavo namo, išlaižydavo jų žaizdas ir augindavo tol, kol atstatydavo ant kojų. Tik tada paleisdavo į gyvenimą. Dažniausiai Algimantas kačiukus atiduodavo geriems žmonėms.
Šeimininkas išleisdavo Bitę į lauką be priežiūros, vieną pačią pasivaikščioti ar net pasivažinėti. Kai mes, žmonės, kartais įsėdame ne į tą autobusą, nuvažiuojame ne į tą pusę, Bitei tokių problemų nekildavo. Ji galėjo tinkamoje stotelėje įsėsti į troleibusą, pasiekti turgų, išlipti ir rasti savo kelionės tikslą. Pavyzdžiui, mėgdavo keliauti į Nemuno salą, pabūti su ten žaidžiančiais vaikais.
Nors kauniečiai Bitę priėmė ir sutikdavo maloniai, visada atsirasdavo tokių, kurie rasdavo, prie ko prisikabinti. Buvo nepatenkintų tuo, kad toks didelis šuo gatvėmis vaikšto ne tik be pavadėlio, bet ir be antsnukio. Tuomet Algimantas sugalvojo, kaip užtildyti kritikus: jai į dantis įdėjo nedidelį pintą krepšelį, kurį ji visada nešiojosi įsikandusi.
Labai greitai tas krepšelis tapo išskirtine Bitės savybe. Jame dažniausiai būdavo pirkiniai iš Žaliakalnio turgaus, kur apsipirkti Bitė eidavo su šeimininku arba viena. Ji ateidavo su sąrašu ir su pintine, apeidavo prekybininkus, pasidžiaugdavo fanų vaišėmis, ir viską parnešdavo namo. Veiksmas kaip iš kokio šeimai skirto savaitgalio filmo, kuriuos rodo mūsų televizijos.
Ilgainiui žmonės įprato į Bitės krepšelį dėti gėlių ir net pinigines aukas. Tų pinigų Algimantas nedrįso savintis, todėl skirdavo geriems tikslams, pavyzdžiui, vaikų globos namas arba karo Ukrainoje aukoms.
Keisčiausia, kad Bitės šeimininkas niekada nedresavo, visko, ką darė, ji išmoko pati, tiesiog iš nuojautos, iš didelės širdies. Aplinkiniams buvo neįtikėtina, kad nedresuotas šuo ne tik apsipirkdavo turguje, bet ir išnešdavo šiukšles bei parūpindavo šeimininkui malkų. Per raudoną šviesą Bitės į gatvę nebūtų išvaręs niekas. Kaip ji tai išmoko – irgi visiška mistika.
2010 metais Algimantas buvo apdovanotas konkurse „Metų draugiškiausias žmogaus poelgis su šunimi“. Jame buvo vertinami žmonės, rodantys pavyzdį, kaip elgtis su augintiniais, kaip juos mylėti.
Jei Algimantas Bitės būtų taip nemylėjęs, Lietuvoje jos galėjo ir nelikti. Šuneliu domėjosi ir įsigyti jį norėjo Rusijos ir Lenkijos cirkai.
Deja, visi herojai turi savo pabaigą. Bitė mirė 2016 metų gegužę nuo širdies ligos. Jai buvo 12 metų. Paprastai senbernarų veislės šunys taip ilgai negyvena, tad tai – tik dar vienas Bitės stebuklas.
Senbernarė palaidota netoli KTU studentų miestelio esančiame sodelyje.
Po kalytės mirties Žaliakalnio žmonės patys panoro kaip nors įamžinti neeilinį keturkojį. Taip gimė idėja pastatyti Bitės statulą. Pats Algimantas Bakas ir didelė dalis kauniečių manė, kad paminklo vieta turėtų būti daugiausia lankytojų sulaukianti Laisvės alėja, tačiau miesto valdžiai ir skulptoriui taip neatrodė. Jų manymu, Bitė turėjo atsirasti prie Žaliakalnio turgaus – būtent tos vietos, kur senbernarė lankydavosi dažniausiai ir turėjo daugiausiai draugų. Be to, nuspręsta, kad čia paminklas nepaskęs tarp kitų Laisvės alėjos meno kūrinių.
Skulptūrą finansuoti sutiko Kauno savivaldybė. Ji skyrė 26 tūkstančius 500 eurų. Paminklo autorius – Lukas Šiupšinskas.
Dabar kiekvieną dieną prie Bitės ateina vaikai, ateina ir ją pažinoję suaugusieji. Kartais šuneliui padeda gėlių, kartais apriša galvą kaspinėliu. Daug kas ją glosto ir glostydami galvoja norus. Prie turgaus prekyba užsiimantys sako, kad dažniausi lankytojai yra Žaliakalnio gyventojai. O jeigu atvažiuoja ne vietiniai – jie visada klausia, kas čia per statula ir kuo tas šuo buvo toks ypatingas.
Savaitgaliais savo augintinės statulą aplanko ir pats Algimantas. Užsuka pasisveikinti su senbernarę mylėjusiais vietos pardavėjais, aplanko Bitę ne kartą gydžiusią, turguje savo kliniką turinčią veterinarę Henrietą Romanovą. Ji ir Algimantas tikriausiai yra daugiausiai istorijų apie neeilinę senbernarę žinantys žmonės. Būdami prie statulos šią medikę galite aplankyti ir jūs.
Turbūt ne vienam skaitančiam dabar kyla klausimas, kaip apie Bitę dar nėra filmo? Kodėl ji – ne pasaulinė žvaigždė? Ir iš tiesų, šis klausimas logiškas, pažiūrėjus, kokie šunys tapo pasauliniais herojais. Bitė jiems nė kiek nenusileidžia. Todėl jeigu mes netylėsime, jeigu visiems pasakosime apie Žaliakalnio senbernarę, kas žino, galbūt Bitės atminimas nuskambės plačiau, gal net pradės byrėti didelės sumos pinigų, kurias mūsų šalis galės skirti beglobiams gyvūnėliams, juk jiems taip trūksta paramos.
Pasaulyje nuskambėjo ne viena ypatingo šuns istorija. Kai lankiausi Tokijuje, ten visi kalbėjo apie Hačiko, gyvenusį 1923 – 1935 metais Japonijoje. Jis buvo toks ištikimas savo šeimininkui Hidesaburō Ueno, kad tapo tiesiog nacionaline vertybe. Hačiko kasdien laukdavo Ueno traukinių stotyje, kur jis sugrįždavo iš darbo Tokijo Imperatoriškame Universitete. Vieną dieną, būnant darbe, profesorius netikėtai mirė. Vis dėlto, Hačiko dar devynerius metus ateidavo į stotį ir laukdavo savo šeimininko.
Apie Hačiko parašyta ne viena knyga ir sukurtas ne vienas filmas.
Hačiko buvo palaidotas šalia šeimininko. Kaip ir Bitei, šiam šuneliui pastatytas monumentas būtent toje vietoje, kur jis praleisdavo daugiausia laiko – traukinių stotyje. Kasmet kovo 8 dieną vyksta Hačiko pagerbimo ceremonija. Tačiau didžioji dalis pasaulio apie Hačiko istoriją sužinojo iš 2009 metų filmo „Hačiko: šuns istorija“ su Ričardu Gyru.
Kitas šuo, prie kurio galėtų rikiuotis Bitė, yra Swansea Jack, irgi turėjęs didžiulį noro gelbėti silpnuosius instinktą. Jis gyveno Velse su šeimininku William Thomas. Šalia esančioje Tawe upėje Swansea Jack išgelbėjo net 27 skęstančius žmones.
Prie ypatingųjų šunelių privalau paminėti ir savo ypatinga nuovoka išgarsėjusį seržantą Stubby, kuris savo titulą užsidirbo sunkiu darbu. Per Pirmąjį Pasaulinį karą buvęs benamis šuo perspėdavo kareivius, kada užuosdavo pavojingų dujų atakas ir padėjo išgelbėti šimtus sužeistų kareivių karo zonose.
