Atkurtas tipiško Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vidaus vandenų laivas sėkmingai nuleistas naujojoje prieplaukoje gegužės 24 dieną. Prie jo kasdien buriuojasi vaikai ir suaugusieji.

Vardą Kėdainių vytinei sugalvojo laivadirbys Darius Petkevičius, o dailiai ant laivo šono jį užrašė ir šriftą parinko kėdainietis, Dailės mokyklos absolventas Gytis Baranauskas.

Laivą statyti Dariui padėjo kėdainiečiai Arnas Ribikauskas ir Jonas Simokaitis. Laivui bures pasiuvo Lena Rucinovič. Šeštadienį jos bus iškeltos. Taip pat dar bus ant stiebo pritvirtinta Dariaus padaryta ir Gyčio smagiai nutapyta vėtrungė su Kėdainių senamiesčio namukais.

Iki šiol tikėtasi, kad bus įmanoma laivu iš karto pasiplaukioti, tačiau kol kas tai bus traukos gyventojams ir turistams objektas senamiestyje, primenantis šlovingą Kėdainių laivybos istoriją.

Jau pats laivas yra edukacija – tai senoviško XV−VVIII amžiais Lietuvos vidaus vandenyse plaukiojusio, burlaivio kopija.

Foto: Kėdainių r.sav.nuotr.

Kėdainių vytinė yra antrasis laivas, pastatytas pagal atkurtą vadinamąjį Merkinės radinį – XVIII a senąjį lietuvišką laivą. Panemunių muziejuje yra saugomas seniausio Lietuvoje atrasto Merkinės laivo dugnas.

Pirmoji senosios vytinės kopija „Vytautas Didysis“ dalyvavo „Nacionalinėje ekspedicijoje“. Su laivadirbiu Dariumi Petkevičiumi brėžiniais pasidalino Rusnės laivadirbys ir kapitonas Simas Knapkis.

Apie nacionalinius burlaivius yra likusios labai šykščios istorinės žinios. Pasak S. Knapkio, laivams atkurti tėra viena nuotrauka, graviūra ir paveikslas. Laivadirbiys S. Knapkis su komanda studijavo laivą, paruošė jo brėžinius. Pagal juos ir buvo statomas laivas „Vytautas Didysis“.

Kad miestiečiai ir svečiai galėtų plaukioti vytine, reikia atlikti dar daug procedūrų. Svarbiausia iš jų vietinės reikšmės vandens kelio atidarymas, kurio šiuo metu toje vietoje nėra ir dėl to laivyba savaeigėmis priemonėmis draudžiama. Dėl to jau yra kreiptasi į LR susisiekimo ministeriją. Tik po jų atsakymo bus galima planuoti įsigyti laivui variklį.

Nacionalinio lietuviško burlaivio sumažintos kopijos Kėdainių vytinės „Vėtra“ ilgis − 12,70 metrų, plotis − 2,85 metrų. Senovėje Nevėžiu plaukiojo vidutinio dydžio − 23,5 metrų ilgio, 5,8 metrų pločio, 2,5 m borto aukštumo ir 1 metro grimzlės vytinės.

Naujajam laivui buvo sunaudota beveik 10 kubų pušų medienos. Pušis naudojama dėl to, kad tai lengva mediena. Net 40 litrų pušies deguto – dervos iš Suomijos – buvo sunaudota impregnuoti medinėms laivo lentoms. Kadangi degutas yra tirštas kaip medus, jį reikia skiesti. Tam buvo naudojama dar beveik tiek pat litrų linų aliejaus. Derva ir linų aliejus nuo seno naudojamos medžiagos laivų statyboje. Pakulos, kurių vytinei prireikė 10 kilogramų, naudojamos kaip sandariklis. Dar buvo sunaudota apie 60 kg didžiųjų vinių.

Remdamiesi šaltiniais, Kėdainių krašto istorikai teigia, kad XVII amžiuje Kėdainių gyventojai galėjo turėti apie 20 burinių laivų, kurie buvo 120 ir daugiau statinių (1 statinė – 400 litrų) talpos. Dauguma jų priklausė protestantams.

Į didžiausius Kėdainių prekybos partnerius Karaliaučių ir Dancigą vytinės plaukdavo kelias savaites: pasiekdavo Nemuną ir juo – Kuršmares, iš jų sukdavo į Deimenos upę, plaukdavo į Karaliaučių pro Labguvą ir Vėluvą, iš Karaliaučiaus Priegliaus upe patekdavo į Aistmares, iš jų Vyslos upe pro Elbingą plaukdavo į Dancigą.

Sunkiai pakrautomis vytinėmis pasroviui buvo gabenama mediena, javai, linai, kanapių pluoštas, derva, vaškas, pelenai. Atgal jomis buvo pargabenamos prabangos prekės – druska, silkė, geležis, prieskoniai, cukrus, vynas ir egzotiški vaisiai.

Kėdainiuose vytinės švartavosi uosto medinėje prieplaukoje, kuri buvo 130 metrų ilgio. 1581 m. uostas miesto savininko Jono Kiškos valia buvo įsteigtas pietrytiniame miesto pakraštyje, vadinamajame Skongalyje.

Į šiaurę nuo uosto vytinės neplaukdavo. Joms plaukti trukdė Nevėžio sala ir prie jos, maždaug dabartinės M. Daukšos viešosios bibliotekos vietoje, stovėjęs malūnas.

Vytinė – tik Lietuvai būdingas plokščiadugnių upinių burinių prekinių laivų tipas. Vytinės naudotos nuo XV iki XIX a. pabaigos. Laivai buvo įvairių dydžių. Statomos iš pušies ir ąžuolo medienos – lentų, sijų, ramsčių, tašų, stiebų. Geležis naudota sąvaroms, sankaboms, vinims, velkėms. Lentoms įtepti naudota medžių derva ir degutas.

Vytinės nebuvo ilgaamžiškos. Dažniausia jos tarnaudavo apie 6 metus.

Įdomu tai, kad vytinės buvo ir vienkartinės. Toks laivas buvo statomas iš žalio medžio medienos vienam plaukimui pasroviui. Galutiniame uoste toks laivas būdavo parduodamas malkoms arba medienai.

Vytinės valdytos irklu. Įgulai, kurią sudarė vytininkai, vadovavo vairininkas. Vytinės būdavo ir traukiamos nuo kranto virvėmis. Laivui plaukti padėdavo viena tiesi burė. Teigiama, kad vytinėje laivininkai turėjo net duonkepį pečių.