Vienkiemyje gyvenanti Teresė meta akmenį į savo kilmę norinčius nuslėpti žmones: nesuprantu, kodėl negalite pasakyti, kad esate iš kaimo?

Gyvename tokiais laikais, kai vis daugiau žmonių iš kaimų keliasi gyventi į miestus, o kaimuose gyventojų skaičius sparčiai mažėja. Nors susidariusi situacija nulemia visuomenės diskusijas apie tai, ar Lietuvos kaimai dar gyvi, ar juose dar gyvena jaunimo, atsiranda tokių žmonių, kurie, regis, be kaimiškosios kultūros savęs nė neįsivaizduoja. Užuolaidas kiek praskleidžia ir akį į kaimo gyvenimą užmesti leidžia dvidešimt dvejų Teresė Pučinskaitė.

– Terese, papasakok apie savo namus – kokie jie?

– Esu iš Skersabalių kaimo, tik niekas nesupranta, ar jis pirmas, ar antras. Kai tėvams ateina kvietimai balsuoti, tai vienas kvietimas siunčiamas į pirmą kaimą, kitas – į antrą, o abu susitinka toj pačioj stuboj.

Gyvename rimtame vienkiemyje – nuo pagrindinės gyvenvietės iki mūsų reikia važiuoti apie kilometrą, artimiausi kaimynai, einant sparčiu žingsniu, gyvena už 12 minučių kelio. Kartais atstumus matuojame ir dainomis – sakome, padainuok tris dainas ir nueisi.

Namie gyvename ūkiškai, turime daug gyvulių: karvių, kiaulių, vištų, avių. Turime ir penkis arklius, ir tai žmones nustebina labiausiai. Tačiau mes juos laikome ne dėl grožio, o dėl darbo.

Kad mano tėviškė yra autentiška ir mūsų gyvenimas yra kitoks negu kitų žmonių, aš supratau tik tada, kai išvažiavau studijuoti į Vilnių. Iki tol man atrodė, kad visi taip gyvena, visi taip šneka.