Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Suvalkų Kalvarija vadintas miestas kelis kartus ėjo iš rankų į rankas. Tokioje situacijoje, kada mieste nepajėgė ilgam įsitvirtinti nei viena kariuomenė, pradėjo siautėti kriminaliniai nusikaltėliai. Gydytojo Kazimiero Jokanto galvoje sukosi neramios mintys. Svarstė ar bėgti kartu su iš miesto vėl atsitraukiančią rusų kariuomene ar likti kartu su ligoniais:
„Karo pradžioje buvau vedęs. Žmona buvo pasiėmusi auginti našlaitę. Man kilo klausimas. Jeigu aš lieku Kalvarijoje, ką daryti su žmona ir jos augintine? Juk visi likę gyventojai laukė sugrįžtančių vokiečių keršto. Deginimo, plėšimų ir žudynių. Viską apgalvojęs žmoną su auklėtine išsiunčiau į Rusiją, o pats likau Kalvarijoje.
Likau vienas niūriame ligoninės rūme. Ateitis atrodė tamsi, kaip naktis. Iš vakaro prieš naktį visi, kas galėjo išbėgiojo iš miesto rytų link. Palčiabalių kaime girdėjosi pavieniai šautuvų šūviai.
Su ištikimais ligoninėje likusiais darbuotojais buvau pasislėpęs maisto produktų. Turėjau visus virtuvės indus. Tarnaitė buvo sena, patyrusi ir nemėgstanti su niekuo leisti į kalbas. Tai buvo labai svarbu, kad niekam neišpasakotų „paslapčių“. Didžiausia gi paslaptis buvo kas kiek ir ko turi, ir ką valgo. Kai reikėdavo valgyti, slėpdavomės ligoninės koridoriuje.
Kai vokiečiai vėl užėmė Kalvariją, rusai dar nebuvo labai toli pasitraukę. Kautynės vyko apie Liudvinavą, Simną ir kitas Suvalkų krašto vietas. Vėliau frontas nusistovėjo ties Kalvarija-Marijampole. Pietuose – ties Kalvarija-Suvalkai plentu. Rusų apkasai buvo vos už dviejų kilometrų nuo miesto.
Prieš 1915 m. Velykas Kalvarijoje buvo padegtos abejos kareivinės – pietų ir šiaurės miesto pusėje. Buvo sudeginti ir didžiuliai kalėjimo mūrai, kurie buvo pastatyti XIX a. pradžioje. Per kelis kartus buvo deginamas ir pats miestas.
Buvo liudininkų, kaip vokiečių kareiviai tepė medinių namų sienas derva ir paskui uždegdavo. Kareiviai turėjo Kalvarijoje žydaičių simpatijų, todėl kai kurias perspėdavo, kad išsineštų savo daiktus. Rytinė miesto dalis buvo visiškai sunaikinta ugnies. Kokia ironija buvo, kada po Kalvariją platino vokiškus atvirukus su miesto griuvėsių fotografijomis.
Deginamos Kalvarijos vaizdas tikrai buvo baisus. Žmonės prie ligoninės buvusiame darže krovė į skudurus surištus savo daiktus. Visa miesto rytinė dalis buvo visiškai sunaikinta.
1916 m. ankstyvą pavasarį pasirodė dar viena nelaimė – dėmėtoji šiltinė. Kalvarijoje kovą su ja buvo pavesta atlikti man. Vienas nesudegintas kareivinių pastatas buvo skirtas šiltine apsikrėtusiems ligoniams. Namas buvo nedidelis, nekūrenamas ir drėgnas. Tačiau reikia paminėti vokiečių garbei, kad šis barakas buvo labai greit sutvarkytas.
Kova su dėmėta šiltine susirūpino ir vokiečiai. Bijodami, kad neužsikrėstų kareiviai, pradėjo „išblusinėti“ kalvarijiečius. Pirtyje buvo įrengti tam tikri punktai. Ant drabužių šokinėjančias blusas naikindavo karštu oru. Kalvarijos gyventojai niekaip nesuprasdavo, kam tokios procedūros buvo daromos. Žiūrėjo į tai, kaip į naują būdą kankinti miestiečius. Prieš karą apie dėmėtąją šiltinę jie nieko nebuvo girdėję.
Prieš karą suvalkiečiai labai pasitikėjo vokiečių gydytojais. Mažiausias abejojimas, žiūrėk, pacientas jau atsidūrė Karaliaučiuje ar Berlyne. Užėjus vokiečiams iš pradžių gyventojai su dideliu pasitikėjimu kreipdavosi į karo medikus įvairiausiais klausimais. Tačiau vokiečių gydytojai į svetimtaučių problemas žiūrėjo labai atmestinai. Žmonės juokaudavo, kad nuo tamsuolių lietuvių vokiečiai bijo apsikrėsti kokia liga.
Žydai karo pradžioje su neslepiamu džiaugsmu sutikę vokiečius, po pirmųjų okupacijos metų smarkiai nusivylė. Tad ėmė ilgėtis gerų prieškarinių laikų. Vokiečiai užėmė Vilnių ir Kalvarijoje ėmė steigti vokiškas mokyklas. Jas lankė išimtinai tik žydukai. Gyvendamas Kalvarijoje aš jau buvau apsipratęs su žydų kalba. Labai nustebau, kai žydų vaikai karo metu kalbėdavosi tarpusavyje vokiškai.“
Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, Kazimieras Jokantas skiriamas dirbti Rygiškių Jono gimnazijos direktoriumi. Tuo metu „Žiburio“ švietimo įstaigos vardu vadinamoje gimnazijoje vokiečiai turėjo lemiamą žodį. Ir direktoriumi sutiko skirti lietuvį tik dėl to, kad prisiminimų autorius puikiai kalbėjo vokiškai. Vokiečiai iš Lietuvos pasitraukė tik 1919 m. Lietuviai savo šalyje pagaliau pradėjo jaustis šeimininkai.
