Mokytojo Jurgio Venciaus prisiminimuose Šunskų vardą radau pasakojime apie didįjį 1710 m. marą. Pasakodamas apie to amžiaus įvykius Vencius mini savo proseneles. Moterys, likusios vienui vienos, iš Paežerių ėjo į Šunskus ieškoti gyvųjų. Anot mokytojo, Šunskuose jos rado keletą namų, kuriuose nebuvo nei gyvos dvasios. Tik krūvos lavonų trobose. Prie bažnyčios radusios elgetą parsivedė į Šunskuose buvusį tuščią namą. Kartu su benamiu ten ir apsigyveno. Šių metų liepos mėn. Šunskai minėjo savo gimtadienį – šventė 310 m. sukaktį.
Pirmoji mūrinė šventovė į dangų iškilo 1865 metais. Sumūryta parapijiečių ir kunigo Simano Kudirkevičiaus iniciatyva. Šventosios Marijos Magdalenos titulu konsekruota bažnyčia išliko per abu pasaulinius karus, sovietmetį. Šunskų parapija priklauso Vilkaviškio vyskupijai, o Šv. Marijos Magdalenos sakralinei šventovei šįmet sukako 155 metai.
Spaudos draudimo laikais 1892 m. Šunskuose įsikūrė slaptos „Sietynas“ draugijos nariai. Patriotai aprūpino visą miestelį lietuviškomis knygomis ir raštais. Jų tarpe buvo ir šunskiečių. Tačiau greitai veikla buvo paralyžiuota. Caro žandarai išgaudė visus narius ir apie keturiasdešimt vyrų buvo ištremti į Sibirą.
1905 metais, revoliucijos prieš caro valdžią metu, šunskiečiai įsiveržė į vietinę mokyklą. Sudraskė ant sienos kabėjusį caro portretą, sudegino rusiškas knygas. Rengė viešus susirinkimus, kuriuose buvo renkamos aukos revoliucijai.
Po šių įvykių kunigo J. Totoraičio rūpesčiu Šunskuose įsikūrė kita slapta draugija. Tik šį kartą ją sudarė lietuvių kunigai. Tuo metu šunskiečiai pradėjo prenumeruoti lietuviškus laikraščius. Didžiavosi būdami lietuviais.
Pirmasis pasaulinis karas į šunskiečių gyvenimus įnešė baimės ir sumaišties atmosferą. Žmonių prisiminimai pasakoja, kad rugsėjo 1-2 dienomis vokiečiai traukėsi nuo rusų link Šunskų girios. Linijoje Šunskai-Marijampolė mūšis truko septynias valandas. Sudegė aštuoniolika gyventojų.
Vietiniai metė visus neužbaigtus lauko darbus. Mąstė, kad dirbti jau neverta, nes karas nei vieno nepasigailės. Kiti kasė duobes ir bunkerius, ten slėpė vertingiausius daiktus.
Pirmąją karo savaitę šunskiečiai kiekvieną dieną rinkosi bažnyčioje ir karštai meldėsi. Visi tapo dar labiau pamaldūs ir dievobaimingi. Paštas tapo visiškai paralyžiuotas, todėl per bažnytkaimį sklido nepatikimi gandai, kurie kėlė dar didesnę baimę ir nerimą.
Po pirmojo pasaulinio karo atsirado Šunskų valsčius. 1923 metais miestelyje gyveno beveik penki šimtai žmonių. Veikė įvairios įstaigos: mokykla, paštas, buvo valsčiaus savivaldybės rūmelis. Tvarką prižiūrėjo Šunskuose įsikūręs policijos punktas. Įvairiais produktais gyventojus aprūpino trys krautuvės.
Pirmoje Lietuvos Respublikoje (1918-1940) Šunskai buvo apibūdinami, kaip vietovė pasislėpusi už žalių girių. Todėl bažnytkaimis daugeliui buvo visai nepakeliui. Tačiau gyvenimas tuo metu virė, o vietiniai būrėsi į organizacijas. Šunskuose šurmulį kėlė tautininkai, šauliai, jaunalietuviai, pavasarininkai, ūkininkai. Visi turėjo savo patalpas ir vėliavas.
Tačiau inteligentų labai trūko. Protingos ir vadovaujančios galvos buvo du mokytojai ir du kunigai. Vienas iš jų buvo laikomas seniausiu kunigu visoje Lietuvoje. Žmonių švelniai Šunskų tėveliu vadintas kanauninkas Natkevičius artėjo prie šimtmečio jubiliejaus.
Ketvirtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Šunskų pašto skyriuje atsirado to laikmečio stebuklas – telefonas. Tai buvo bažnytkaimio ryšys su pasauliu.
Kiekvienais metais Liepos 28 dieną Šunskuose vykdavo Šv. Magdalenos atlaidai. Šią dieną vietiniai linksmindavosi gegužinėje. Nemurų pagiryje stebėdavo arklių lenktynes. Grodavo devinto pėstininkų pulko orkestras. Šaltiniuose teigiama, kad meile žirgams šunskiečiai užsikrėtę seniai.
Iš Šunskų apylinkių į nepriklausomybės kovas ant savo žirgų išjojo daugybė lietuvių. Todėl atlaidų metu Šunskų žirgų konkūruose ir lenktynėse dalyvaudavo daugiau kaip trisdešimt raitelių. Įvairių rungčių laimėtojams buvo įteikiami prizai: balnai, arklių kamanos, rankiniai laikrodžiai, ir netgi avys. Po lenktynių jaunimas šokdavo grojant karių pulko orkestrui, o ūkininkai lauke rengdavo vaišes.
1931 m. šios iškilmės buvo filmuojamos. Su kamera bažnytkaimyje lakstė Amerikos lietuvis Januškevičius. Atvykdavo svečių iš Vilkaviškio, Žaliosios, Gižų, Keturvalakių, Liudvinavo ir Marijampolės.
Šunskų kraštas Lietuvai išugdė nemažą būrį inteligentų: diplomatą ir rašytoją Vladą Natkevičių, kunigą Vincą Senkų-Senkauską, teisininką Liudą Ciplijauską. Lūginės kaime gimė legendinis vyskupas, palaimintasis Jurgis Matulevičius-Matulaitis.
