Jo žodžiais „Dešiniajame Jevonio upelio krante, kur tas upelis įteka į Šešupę, buvo mažas žuvininkų kaimelis – Starapolė. Tasai kaimelis priklausė Kvietiškio dvarui. Kvietiškis drauge su kitais dvarais ir kaimais tarp Šešupės ir Nemuno buvo Prienų seniūnijos ribose. O Prienų seniūnija egzistavo Kauno apskričiai priklausiusioje Trakų karvedijoje. Lietuva tada dar turėjo savo valdžią, ir vėliau rusų įvestų gubernijų tada dar nebuvo.
Starapolės kaimelis drauge su kitais kaimas iki Šešupės buvo dalis Prienų parapijos. Nei Igliaukos, nei Sasnavos tada dar nebuvo. Pašešupio gyventojams pasiekti Prienų parapiją dėl tolumo buvo gana sunku. Todėl Starapolėje, netoli Javonio upelio buvo pastatyta medinė koplyčia.
Pamaldų laikyti iš Kauno į čia tris kart per metus atvykdavo trys pranciškonai. Tarp Starapolės ir Kauno kelių dar nebuvo. Tame plote buvo girios ir pelkės. Pranciškonai vykdami į Starapolę irdavosi Nemunu, o vėliau persikeldavo į Šešupę.
Prienų seniūnė Pranciška Butlerienė mėgo gyventi Kvietiškio dvare. Jos iniciatyva pasirūpinta, kad čia būtų nuolatinis kunigas. Kunigų marijonų vyriausiąjį vadovą ji prašė, kad atsiųstų į Starapolę vieną kunigą vienuolį. 1750 metais vienas marijonas čia buvo atsiųstas. Grafienė Butlerienė (1693-1769) po to pastatė medinę bažnyčią ir medinį vienuolyną, kuriame galėtų gyventi bent keletas vienuolių.
Pasak istoriko Jono Totoraičio „Yra likę padavimų, kaip grafienė Butlerienė rinko vietą bažnyčiai. Eidama iš Kvietiškio dvaro kalbėjo rožančių. Kur pabaigė kalbėjusi, pasakė, kad čia bus bažnyčia. Kur ji ėjo, dabar yra Liudvinavo gatvė (tarpukaryje autor. pastaba) ir paskui Kvietiškio kelias. Prie to padavimo kiti prideda, kad kur ji beeidama pabaigė kalbėjusi dešimtį Sveika-Marija, ten buvo pasodinta liepa. Tas kelias ilgą laiką buvo vadinamas ražančkeliu.
Pastačiusi bažnyčią ir vienuolyną, Prienų seniūnė pakvietė dar daugiau marijonų. 1758 metais prieš švento Kryžiaus šventę 13 rugsėjo marijonai iškilmingai buvo įvesti į bažnyčią. Į tą iškilmę buvo atvykę su procesijomis klebonai iš Alvito, Pajevonio ir Pilviškių.
Po to grafienė Butlerienė užrašė marijonams žemės sklypą, buvusį tarp Jevonio upelio ir Šešupės. Davė jiems teisę statytis čia miestą. Marijonai išdalino tą žemę į daržus, ant kurių palengva įvairūs žmonės ėmė statytis trobas. Miestelis augo ir plėtėsi, o vienuoliai suteikė Marijampolės vardą.
Taip laikui bėgant, ėmė rastis čia du miesteliai: dešinėje Jevonio upelio pakraštyje Starapolė, o kairėje pusėje – Marijampolė. Visas miestelio judėjimas koncentravosi Starapolėje. Ten buvo rinkos aikštė, kurios neturėjo Marijampolė. Nuo 1792 metų abu miesteliai buvo vadinami jau vienu vardu – Marijampolė.
Marijampolė ir Starapolė gana ilgą laiką buvo dalis Prienų parapijos. 1781 metais Prienų klebonas Mykolas Karpavičius, Prienų seniūnas grafas Mykolas Butleris ir vienuoliai marijonai sutarė atskirti didelę dalį Prienų parapijos ir įkurti savarankišką Marijampolės parapiją.
Jie visi kreipėsi prie Vilniaus vyskupo kunigaikščio Masalskio, kad pripažintų jų sutarimą. Vilniaus vyskupas 17 rugsėjo 1783 m. Marijampolės parapiją pripažino ir nustatė jai ribas. Priskyrė penkiasdešimt tris kaimus iš Prienų parapijos, 13 kaimų iš Daukšių, keturis iš Liudvinavo ir vieną iš Vilkaviškio. Drauge tada buvo įkurta ir Igliaukos filija, kurią pavedė Marijonų globai.
Kitoje Šešupės pusėje tuo metu jau buvo Vilkaviškio parapija. Dar toliau Gižų. Artimųjų kaimų gyventojai norėjo prisidėti prie Marijampolės. Dvylika kaimų ir Mikalinės dvaras nuo Gižų parapijos buvo atskirtas ir prijungtas prie Marijampolės.
Grafienės Butlerienės pastatyta medinė Marijampolės bažnyčia 1809 metais sudegė. Jos vietoje iškilo šiopa. Tų metų sausio mėnesį šiopa buvo sugriauta. Po šios nelaimės 1818 metais pasatatyta dabartinė Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia. Tik ji išsyk buvo trumpesnė nei dabar. 1880 metais jos priekyje buvo pastatyti du dailiai išpuošti bokštai. O iš šonų pristatytos dvi koplyčios.
Kai 1817 metais nuo vėtros sugriuvo medinė šiopa, parapija liko visai be bažnyčios. Tada vienuoliktame kilometre nuo Marijampolės tarpgirio gyventojai pasistatė Sasnavoje koplyčią, į kurią Marijampolės marijonai šventomis dienomis važiuodavo pamaldų laikyti. Ta koplyčia vėliau buvo kelis kartus padidinta, ir paversta parapijos bažnyčia, kur stovi ir dabar.
Marijampolės mieste 1897 metais buvo 6298 gyventojai, tarpukaryje jų skaičius perkopė dešimt tūkstančių.
