Vienišo keliautojo nuomone Krosnos miestelis tarpukariu buvo nedidelis, išskydęs ir turintis apie šešis šimtus gyventojų. Devynioliktame amžiuje statyta šv. Apaštalo evangelisto Mato bažnyčia mūrinė ir maža. Akį traukdavo įmantrios, bažnyčios sienose įkomponuotos puskolonės.
Dzūkų turisto maršrutas vedė link Liudvinavo. Vykstant ten, reikėjo pravažiuoti dideles pelkes, vadinamas paliomis. Į palias visais laikais bėgo slėptis įvairių tautybių karo belaisviai, dezertyrai ir plėšikai. Mamos nepaklusnius vaikus gąsdindavo palių vaiduokliais ir laumėmis. Šalia jų tyvuliuoja garsusis Žuvinto ežeras su visa savo flora ir fauna.
Kiek toliau, dviejų vieškelių susikirtime stūkso nuobodžiaujantis miestelis. Apsuptas garsiosios Šešupės ir į ją įtekančios Sūduonios Liudvinavas buvo paskutinė stotelė prieš atvykstant į Marijampolę.
Senieji šaltiniai teigia, kad vietovė minima septyniolikto šimtmečio pradžioje. Apylinkės buvo medžiotojų poilsio zona. Vėliau kirtimuose pradėjo kurtis pavienės sodybos. O pirmieji Liudvinavo daigai išdygo LDK etmono Liudviko Pociejaus iniciatyva. Manoma, kad vietovę pavadino savo vardu – Liudvikov, vėliau tapo Liudvinov, ir galiausiai Liudvinavas.
Miesto įkūrėjas Liudvikas 1715 m. pastatė pirmąją medinę bažnyčią. Šventovei buvo lemta išlikti iki pat 1860 metų. Laisvojo miesto teises ir herbą suteikė paskutinis Lietuvos-Lenkijos valstybės karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis.
Pačiame miestelyje ir apylinkėse yra per penkis tūkstančius rusų ir vokiečių karių kapų. Pirmoje Lietuvos Respublikoje Liudvinave gyveno turtingi ūkininkai. Derlinga žemė, graži gamta, trys ramūs ežerai ir netoli esantis didmiestis buvo puiki vieta ieškantiems ramybės.
Keliautojo žvilgsnis užkliuvo į susikertančias, akmenimis grįstas dvi pagrindines Liudvinavo gatveles. Tarpukaryje čia stovėjo pradžios mokykla, didelis vandens malūnas, mūrinė žydų sinagoga, ir „kluono pavidalo surūkusi Šv. Liudviko katalikų bažnyčia“.
Liudvinavo apylinkių grožis, įspūdingos Šešupės ir Sūduonios medžiais apaugusios pakrantės, sidabru tviskantys ežerėliai stebino atvykėlius.
Turistas viešėdamas miestelyje atliko žurnalistinį tyrimą. Savo užrašuose teigia, kad „Ugniagesių komanda greičiau apsirūpins darbo įrankiais, nei, kad klebonas sutvarkys miestelio kapines.“ Liudvinavo mirusiųjų namai buvo ant neaukšto, medžiais apaugusio kalnelio, prie pat plento.
Autobusai iš Liudvinavo į Marijampolę ar Alytų kursuodavo kelis kartus per dieną. Miestelėnai didžiavosi savo vyrais, kurie iš šiaudinių pastogių išplaukė į platųjį pasaulį. Vienas iš jų – Kazys Boruta. Kitas – atsargos generolas Jurgis Kubilius. Taip pat „Amerika pirtyje“ autorius Juozas Vilkutaitis-Keturakis, mokyklinius vadovėlius parašęs Mečislovas Vasiliauskas-Gerutis.
Marijampolėje, didžiausiame kapsų mieste, 1939 metais gyveno penkiolika tūkstančių žmonių. Gimnazijos buvo perpildytos mokiniais, nes marijampoliečiai suprato išsilavinimo svarbą. Kiekviena gimnazija turėjo savo namus.
Mieste veikė dvi katalikų, kariuomenės ir visuomenės, bažnyčios. Miesto kapinės buvo labai didelės ir gražios. Jas puošė seni, dideli rašytojos Žemaitės, Petro Armino-Trupinėlio, ateitininkų, marijonų paminklai. Keliautojas prisiminimuose Marijampolės kapines apibūdino savo grožiu pralenkusias dzūkų ir žemaičių amžinojo poilsio vietas.
1939 metais mieste buvo statoma didžiausia Lietuvos parapijos salė. Projekto sąmata buvo įvertinta šimtu tūkstančiu litų. Tai turėjo būti tikru kapsų pasididžiavimu. Nes pasak turisto „marijampoliečiai mėgsta didelius, gražius trobesius, todėl šita salė kaip tik tiks jų būdui.“
Miestiečiai pasivaikščioti išeidavo gana švariai ir gražiai apsirengę: „Net ir ūkininkai bei darbininkai iš kaimų atvažiuoja tvarkingai pasipuošę šlipsu, prosytom kelnėm.“ O transporto priemonės – vežimai buvo vadinami milžiniškais. Mažesni buvo skirti šventadieniais nuvažiuoti į bažnyčią. Nes Dievas mėgsta kuklumą ir paprastumą. Marijampoliečių akyse atsispindėjo pasitikėjimas, tvirtumas ir išdidumas.
Dzūkų turistas iš Marijampolės pasuko link Kalvarijos. Ir nuolat gyrė suvalkiečių plentus. Užnemunėje jie buvo nutiesti visomis kryptimis. Pakelėse stovintys ūkiai stebino savo prašmatnumu. Kiekvienoje sodyboje buvo keletas plytinių pastatų, o jų stogus dengė skarda. Kiemuose augo medeliai, vaisiniai krūmai. O dirbami laukai buvo lygūs, kaip stalas: „Nėra nei kalvų, nei pakalnių. Žemė labai gera – pirmos rūšies. Javai gražūs, pjaunami mašinomis“.
