Tačiau ne visa Dzūkija tokia – miškais padengta grybų ir uogų karalija. Alytaus, Lazdijų apylinkės jau kitokios – jau ne miškinių, o laukų dzūkų kraštas. Čia miškai tarsi išsisklaido, plyti molingos kalvos, slėniuose telkšo ežerai ir pelkės. Skurdoki smėlingi mažai derlingi dirvožemiai, kalvotas reljefas nulėmė, kad kitaip nei derlinguose Vidurio ir Šiaurės Lietuvos žmonės čia nesistengė „atkovoti“ iš gamtos kiekvienos žemės pėdos. Tad daug kur miškuose, paežerėse, paupiuose, pelkėse dar glūdi neapsakomai turtingi pirmapradės gamtos lobynai.
Šįkart – Veisiejų apylinkės, kur aukštos stačiašlaitės kalvos, apaugusios išlakiais miškais, o gilūs kloniai nusėti mėlynakiais Veisiejo, Šlavantų, Snaigyno, Ančios ežerais bei giliomis paežerių pelkėmis. Tikra natūralios gamtos karalija. Gamtininkas čia kiekviename žingsnyje ras kuo save nustebinti: retu augalu, vabzdžiu ar paukščiu. Nereikia būti geru augalų žinovu, kad vien išgirdus Šlavanto, Šlavantėlio, Snaigyno ežerų pakrantėse augančių retų augalų pavadinimus suprastum: čia išlikęs ir tarpsta unikalus gamtos lobynas.
Tave burte užburia vaizdas, kai patenki į pačių gražiausių Lietuvoje augančių orchidinių augalų – plačialapių klumpaičių – sąžalynus, o šalia raudonuoja kitas ne mažiau gražus ir itin retas orchidinis augalas – raudonasis garbenis. Kai negali neatsižavėti pasakiška pievinių plaurečių jūra ir čia – vienintelėje vietoje šalyje – augančiu kvapiuoju plaurečiu. Retų augalų pavadinimus čia galima vardinti dešimtimis, bet palikime tai žinovams, dar paminėdami tik vieną šių vietų unikumą – taurinę pudmę, kuri auga tik čia – Veisiejų krašte.
Būčiau tikrai neteisus, jei teikčiau, jog retieji augalai garsina Veisiejų kraštą. Ne, juos garsina geležinės varlės – taip dzūkai tarmiškai nuo seno vadina balinius vėžlius. Veisiejai, Seirijai, Liepalingis – tai regionas, kuriame po visų kolektyvizacijų, melioracijų ir intensyvaus „gamtos kultūrinimo“ prieš keletą dešimtmečių išliko šie paslaptingi ir unikalūs mūsų krašto ropliai. Jie simbolizuoja tikrą nesuvaidintą šio krašto gyventojų ryšį su gamta: ar būtina nusausinti, išvalyti kiekvieną galulaukyje telkšančią balą, iškirsti pagrioviuose, pakelėse suvešėjusius krūmus, suarti ir apsėti kiekvieną žemės lopinėlį? Ir visa tai dar užpilti nesuskaičiuojamais kiekiais įvairios chemijos. Tai, kas dabar beatodairiškai daroma Vidurio ir Šiaurės Lietuvoje, tarsi vykdant partijos priesakus – nepalikime gamtai nė lopinėlio neliestos žemės!
O čia – Veisiejų krašte – baliniai vėžliai gyvena. Jei tyliai, nekrustelėjęs gerą valandėlę prakiūtosi prie tinkamos galulaukių balos – galbūt juos išvysi. Atsargiai, nepastebimai iškiša savo galvą iš vandens, ilgai stebi aplinką ir įsitikinę, jog pašaliečių nėra, vikriai įsitaiso ant kokio žolių kupsto saulutėje pasišildyti. Gėrėkis tada juo į valias!
Ir dar: nepaminėjau medinės varlės. Puikiai žinome, jog varlės gyvena vandenyje. Bet yra tokių, kurios sugeba įkopti ir į medžius – tai medvarlės. Štai jos palyginti neseniai plėsdamos savo arealą atsikraustė į mūsų kraštą, į Veisiejų apylinkes. Sakytum, geležinės varlės pakvietė ir medines: atkeliaukite čia, šis kraštas bus mūsų ir jūsų namai.
