Prie miesto turgavietės kasmet didėja akmenų krūvos. Žada pagaliau išgrįsti, ir vėl kaip margutį. O kol kas per jomarką alytiškiams tenka klampoti per purvą su žąsimis, antimis ir sunkiais vežimais. Guodžiama, kad Alytus vejasi Kauną: gatvės bus išgrįstos ne akmenimis, o plytomis.

Laisvės paminklas taip pat neliks pamirštas. Miesto komitetas numatė jį restauruoti, nes perkūnas Alytuje kitoks nei visur. Po žaibo siautėjimo, laisvės angelas sparnų jau neturi. O Šaulių sąjungai žadama statyti naujus namus, kuriuose bus įrengtas miesto kurhauzas su bufetu.

Prieškaryje Alytų žmonės vadino kurortu. Oficialiai tokio statuso miestas neturėjo. Merkinė, Varėna, Alytus, Kazlų Rūda buvo visų pamėgtos vasarojimo vietos. Šilo ošimas, Nemuno bangos, smėlėti pliažai viliodavo žmones atostogas praleisti čia. „Liuoslaikiais“ išvykti į Alytų buvo mados reikalas. Vasara namų, pamiškės lūšnelių savininkams atnešdavo gražaus pinigo.

Rudeniop, išvykus miesto svečiams, gyvenimas tapdavo daug „smūtnesnis“. O rytojus išaušdavo nuobodesnis nei praėjusi diena.
Tomas Sušinskas

Alovelės skardžiuose piknikus rengdavo šeimos, meilę suokdavo porelės. Miesto parke gamtininkai skaičiuodavo įvairiausias paukščių rūšis. Pušynuose lyriškai nusiteikę gimnazistai užsiimdavo romantika. Parko suoleliai, medžių kamienai, smėlis takeliuose išraižyti lyriškais posmais. Ir tai ne vien gimnazistų darbas. Apeliuojama, kad didesnė dalis šio meno priklauso žinomų pavardžių savininkams, vyrams su padėtimi ir moterims su „unoru“.

Vienuolyno kalne ir „gelžkelio“ tilto pakrantėje vargdavo vietinės madonos pardavinėdamos pasenusias plokšteles. O nuo kareivinių ligi plento, tarp medžių šešėlių šmėžuodavo mėlynos ulonų kelnės, žvangėdavo pentinai ir šlamėdavo šilkinės suknutės.

Rudeniop, išvykus miesto svečiams, gyvenimas tapdavo daug „smūtnesnis“. O rytojus išaušdavo nuobodesnis nei praėjusi diena.

Tarpukario Alytus
Foto: Autoriaus archyvas

Tarpukario Lietuvoje vyko vieša paslaptimi tapusios kovos tarp Alytaus miesto gyventojų. Nemunas skiria miestą į dvi dalis. Į Vilniaus pusę buvusi miesto dalelė buvo vadinama Alytus I. Į Suvalkiją atsisukęs miesto kraštas – Alytus II. Šaltiniai byloja, kad prieš pirmąjį pasaulinį karą pirmavo Alytus I. Po to viskas apsivertė aukštyn kojomis. Visos administracijos ir švietimo įstaigos susispietė suvalkiečių pusėje. Taip pat visas ekonominio gyvenimo centras, prekyba persikėlė į Alytų II. Dėl to Vilniaus pusėje vienos po kitos užsidarinėjo krautuvės, ištuštėjo butai.

Suvalkiečių pusėje grįsdavo gatves, įrenginėjo kanalizaciją, statė paminklus. O Vilniaus pusėje, pačiame Alytaus centre žiojėjo žvyrduobės. Iš miesto centro kasdavo žvyrių ir veždavo į kitą miesto dalį. Alytaus I gyventojams beliko rašyti skundus į Kauną ir reikalauti lygių teisių: „Kū padaryc, kad nėra teisybės ant svieto. Suvalkiečiai už mus gudresni, todėl ir užgalabijo geraširdžius Dainavos dzūkelius.“ Bet tas menkai padėjo. Suvalkietiška miesto dalis liko galutinai supriešinta su „šakniniais“ dzūkais.

Net tarnaitės ir auklės naudojasi kirpyklų konkurencija. Jei ne rūbai, labai sunku būtų atskirti elito atstoves nuo jų tarnaičių. Juokaujama, kad dabar ponios prašo kirpyklų savininkų, kad pakeltų kainas. Baisiai nepatogu, nes pranyko socialinė atskirtis. O jei dar tarnaitė „pasirėdo“ ponios dovanota suknute išvis tragedija.
Tomas Sušinskas

Paslaptingų girių netoli Alytaus ir Merkinės gyventojai vis dar tikėdavo senosiomis miško dievybėmis. Miškinėlis, Samanėlis – tai dievų vardai sklindantys iš senųjų grybautojų, uogautojų, riešutautojų lūpų. Pasak jų, daugelis pragyvena iš miško dievo dovanų. Todėl ir maldas jam reikia kalbėti. Grybautojai porina, kad būtina į mišką eiti anksti ryte. Grybai kito žmogaus nužiūrėti nėra tinkami valgymui.

Dievoti dzūkai užkalba ir gyvates. Kartais nežiūrint užkalbėjimo, kokia neklusni ima ir įkanda. Tuomet nukentėjęs kreipiasi į dievaitį Švaistikį tam tikra malda. Gyvatės, kuri sukandžioja žmogų ar gyvulį, užmušti negalima. Kitaip jokie vaistai žaizdos neišgydys. Taip buvo garbinami, nors ir nematomi, bet jaučiami girių ir miškų valdovai.

Pabrėžiama, kad kirpyklų pagausėjimas atnešė alytiškiams malonumą. Modernioms poniutėms tikras rojus. Anksčiau už pusmetinį plaukų šukavimą nulupdavo 15 litų. Vyrams už pasišiaušusių plaukų „pafrantinimą“ – 10 litų. O dabar, atsiradus konkurencijai, vienas padailina poniutę už 5 litus. Kitas uždeda bangeles už 8 Lt. Tikras gyvenimas gražios šukuosenos mėgėjams.

Net tarnaitės ir auklės naudojasi kirpyklų konkurencija. Jei ne rūbai, labai sunku būtų atskirti elito atstoves nuo jų tarnaičių. Juokaujama, kad dabar ponios prašo kirpyklų savininkų, kad pakeltų kainas. Baisiai nepatogu, nes pranyko socialinė atskirtis. O jei dar tarnaitė „pasirėdo“ ponios dovanota suknute išvis tragedija. Koks nors trumparegis gali ir apsirikti, kur čia ponia, o kur tarnaitė. Ironizuojama, kad alytiškiams vyrams dar geriau. Už pustrečio lituko puikiausiai sugarbanoja plaukus ir dar kosmetika ištepa.

Miesto svečiai atsiminė kalendorius ir su pirmomis kregždėmis skrenda autobusais ir geležinkeliais į savuosius namus. Ir taip kartu su gelstančiais lapais tarpukaryje Alytus pasinerdavo į melancholišką nuobodulį. Iki kito sekančio sezono...
Tomas Sušinskas

Susisiekimas tarp Alytaus ir Kauno ilgą laiką buvo problemiškas. Bet ir vėl konkurencija viską apvertė aukštyn kojomis. Prieškariniame Alytuje miestiečiai sąvoką konkurencija „garbavojo“, kaip sena močiutė šventą „abrozdėlį“.

Anksčiau didžiausią monopolį mieste užgrobę laikė autobusai. Viešpatavo diktatoriškai ir gyventojams tekdavo pėstiems kulniuoti per tiltą. Ligi pat žemės lenktis rusiškai kalbantiems storžieviams vairuotojams ir klausyti jų pamokslų. O dabar, džiugina žurnalistas prieškario alytiškius, už nuosavus pinigus gauni patogų ir malonų aptarnavimą kelionėje į sostinę. Nes nauja „automotrica“(autonominis geležinkelio vagonas) veža į Kauną už pusšešto lito per pustrečios valandos.

Rudenį viskas keičiasi. Liūdnai žvalgosi ir Alytaus gatvės, kuriomis retkarčiais dar prabėga vienas kitas vasarotojas su „čemodanu“ ar lietpalčiu. Ir ima rodytis, kad už kelių savaičių dzūkų sostinėje neliks nei vieno žmogaus. Turinčio daug laiko ir nemaža pinigų. Miesto svečiai atsiminė kalendorius ir su pirmomis kregždėmis skrenda autobusais ir geležinkeliais į savuosius namus. Ir taip kartu su gelstančiais lapais tarpukaryje Alytus pasinerdavo į melancholišką nuobodulį. Iki kito sekančio sezono...