Teiginiai
Gerai žinomas prekės ženklas, gaminantis saldumynus vaikams ir suaugusiems, kaip vieną iš ingredientų naudoja vabzdžių ekskrementus.
Verdiktas
Šelakas nėra vabzdžių išmatos. Ši medžiaga gaunama iš vabzdžių išskyrų, iš kurių jie, gyvendami ant tam tikrų medžių, susikuria apsauginį kiautą. Šelakas naudojamas daugelyje sričių – baldų, kosmetikos, maisto pramonėje. Dažniausiai maisto pramonėje ši medžiaga naudojama kaip konditerinių gaminių glaistas.
Melo detektoriaus komentaras
Socialinių tinklų vartotojai dalinasi Lietuvoje populiarių saldainių sudėties etikečių nuotraukomis ir tvirtina, kad dėl vienos juose naudojamos sudedamosios dalies socialiniuose tinkluose įsiplieskė skandalas. „Gerai žinomas prekės ženklas, gaminantis saldumynus vaikams ir suaugusiems, kaip vieną iš ingredientų naudoja vabzdžių ekskrementus“, – rašoma išplatintose žinutėse.
Tokią socialinių tinklų vartotojų reakciją sukėlė saldainių sudėtyje rastas maisto priedas, žymimas kodu E904 – šelakas, tačiau, nors ši medžiaga susijusi su vabzdžiais, ji nėra vabzdžių išmatos. Šelakas – tai gamtinė derva. Kaip ir kai kurias kitas natūralias medžiagas, pavyzdžiui, šilką, medų ar vašką, šelaką gamina vabzdžiai.
Smulkūs lakiniai vabzdžiai, vadinami Laccifer lacca, gyvena ant kai kurių medžių, daugiausia augančių Indijoje ir Tailande. Kaip ir dauguma vabzdžių, lervos stadijoje jie maitinasi, o tada įsikuria ir sukuria savotišką kokoną, kuriame subręsta. Šiuo atveju vabalai sukuria didžiulį, kietą, vandeniui atsparų bendrą apsauginį apvalkalą ant medžių šakų. Netrukus suaugę patinai išsirita iš kiauto ir išskrenda, o neskraidančios patelės visam laikui prisitvirtina prie medžio ir lieka ten.
Patinams išskridus vietiniai surenka šakas, ant kurių yra šis kietas apvalkalas, ir jį nukrapšto. Tada iš dangos pašalinami žievės gabalėliai ir likusios vabzdžių kojelės, o likusi medžiaga vadinama šelaku. Vėliau šelakas paprastai ištirpdomas alkoholyje, kad įgautų skystą pavidalą ir jį būtų galima naudoti kaip dangą ar glazūravimo medžiagą įvairioms reikmėms.
Istoriškai ši medžiaga naudojama net kelis tūkstantmečius. Maždaug prieš 3000 metų vienoje iš vedų aprašomi ištisi rūmai, pagaminti iš šios gamtinės dervos, o Senovės Kinijos ir Indijos civilizacijos šią medžiagą naudojo šilkui ir galvos papuošalams dažyti bei kosmetikos reikmėms, mat šelako spalva skiriasi priklausomai nuo metų laiko, kada jis surenkamas. Vėliau šelakas imtas plačiai naudoti medicinoje, baldų pramonėje, mene, kaip natūralus dažas. XIX amžius vadinamas šelako aukso amžiumi. Šiuo laiku išpopuliarėjo apdirbtas bespalvis šelakas.
Dar vėliau šelakas naudotas vinilinėms plokštelėms, batų lakui, plaukų lakui, grindų vaškui ir kitoms prekėms gaminti, kol galiausiai jį imta naudoti ir maisto pramonėje. Iki šių dienų šelakas, žymimas kodu E904, dažniausiai naudojamas kaip konditerinių gaminių glaistas, taip pat šia medžiaga glazūruojamos tabletės, taigi, ne staigmena, kad populiarių saldumynų gamintojai taip pat naudoja šelaką saldainiams glaustyti.
Šelakas yra natūralus produktas, nekeliantis pavojaus žmonių sveikatai, jeigu naudojamas rekomenduojamomis dozėmis. Ilgalaikiai toksiškumo tyrimai, atlikti su laboratorinėmis žiurkėmis, parodė, kad nedidelės šelako dozės nekeičia jokių kraujo parametrų ir neturi toksinių požymių.
