Gruodžio 2 dieną patalpintame įraše moteris pasidalina ir paveikslėliu, kuriame anglų kalba teigiama, kad neva tai galima išvysti daug įrašų ir nuotraukų, kuriose teigiama, kad kūdikiai užsikrečia nuo nepaskiepytų vaikų. Ir neva niekad nebūna sakoma, kad mirė abu vaikai, esą miršta tik vaikai, kurie paskiepyti. Toks teiginys prieštarauja žinomiems faktams.
Melas
Vairuotojas, nusprendęs nenaudoti saugos diržo, kelia pavojų sau. Vairuotojas, nusprendęs vairuoti neblaivus – kelia pavojų kitiems. Nors prieš skiepus nusistatę žmonės dažnai gali pagalvoti, kad jie patenka į pirmąją kategoriją, jie iš tiesų priklauso antrajai – atsisakęs skiepytis, neskiepytas asmuo paverčia save pavojingų ligų platintoju. Susirgęs liga, kuriai kelią galėjo užkirsti vakcina, jie net tik patys serga, bet ir užkrečia kitus.
Kaip skelbiama Filadelfijos vaikų ligoninės puslapyje, 2018 metais maždaug 86 proc. pasaulio vaikų gavo skiepus nuo poliomielito, difterijos, tymų, kokliušo ir stabligės. Pabrėžia, kad vakcinacijos dėka kasmet išvengiama 2–3 milijonų mirčių. Visgi, kasmet daugiau nei 1,5 milijonų žmonių aplink pasaulį kasmet miršta nuo ligų, kurių būtų galima išvengti pasiskiepijus.
UNICEF skelbia, kad susirgimai tymais, vienu iš pagrindinių vaikų mirčių kaltininkų, per 2000–2018 metus sumažėjo net 73 proc. ir, skaičiuojama, kad tai išgelbėjo maždaug 23 milijonų vaikų.
Tad jei savo vaikai neskiepijate, jam gresia galimybė susirgti liga, kurios būtų padėję išvengti skiepai.
Kuo daugiau nevakcinuotų gyventojų, tuo lengviau liga gali plisti. Jei tymais užsikrėtęs asmuo įlipa į autobusą, vežantį aštuonis neskiepytus keleivius, šie aštuoni dabar patys tampa potencialiais ligos nešiotojais. Štai kodėl atsisakymas skiepytis skiriasi nuo kitų su sveikata susijusių sprendimų. Onkologine liga sergantis pacientas, kuris atsisako chemoterapijos, nerizikuoja vėžį platinti kitiems. Tačiau neskiepytas asmuo, įlipęs į lėktuvą, gali netyčia perduoti galimai mirtiną ligą niekad anksčiau nesutiktam asmeniui.
Svarbiausia – egzistuoja nekaltų žmonių demografija, kuri, nepaisant visų atsargumo priemonių, gali susirgti ar net mirti, jei susiduria su neskiepytu asmeniu. Kūdikiai negali būti skiepijami pirmuosius kelis savo gyvenimo mėnesius. Vakcinos neveiksmingos žmonėms, kurių imuninė sistema yra pažeista, nesvarbu, ar dėl chemoterapijos, ar dėl autoimuninės ligos. Tad mūsų visuomenėje yra daug žmonių, kurie dėl savo sveikatos priežasčių negali būti skiepijami.
Tačiau, jei tokie žmonės gyvena visuomenėje, kurioje daugiau nei 90 proc. gyventojų yra pasiskiepyję, tokie asmenys yra saugūs – nėra pakankamai ligos nešiotojų, kad ji galėtų įsitvirtinti. Šis reiškinys vadinamas „bandos imunitetu“. Tačiau sumažėjus vakcinacijos lygiui, kūdikiai ir silpną imuninę sistemą turintys asmenys staiga atsiduria potencialūs užkrečiamųjų ligų nešiotojų apsuptyje.
Šiuo metu Europa išgyvena skiepų skepticizmo krizę: 2016 metais atliktoje apklausoje iki 41 proc. Prancūzijos gyventojų netikėjo, kad vakcinos yra saugios. Tiesiogiai dėl šio vis didesnio imunizacijos atsisakymo Europą pastaruoju metu užklupo išvengiamų ligų protrūkiai. Vos per pirmuosius šešis 2018 metų mėnesius tymais susirgo 41 tūkst. europiečių, o 37 mirė. Tais metais ši liga buvo didesnis žudikas nei terorizmas, ir kaip visada mirtis ir sunkias komplikacijas neproporcingai patyrė kūdikiai ir asmenys, kurie turi imuninės sistemos sutrikimų.
Kaip nurodoma Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro internetiniame puslapyje, skiepijimo esmė – sužadinti kūdikio imuninės gynybos sistemas, nesukeliant žymesnių klinikinių požymių. Tam vartojamos vakcinos – natūralios substancijos, t. y. mikroorganizmai ar jų komponentai. Paskiepijus sužadinama visiškai natūrali imuninė reakcija, dauguma atvejų nesiskirianti nuo tos, kuri kyla sergant infekcine liga.
„Vaikai yra imunizuojami per kelis pirmuosius gyvenimo mėnesius, kadangi vakcinomis valdomomis ligomis užsikrečia būdami labai maži. Kai vaikai užsikrečia vienu virusu, jie negali taip pat lengvai kovoti su kitais virusais ar bakterijomis. Pavyzdžiui, susirgę vėjaraupiais, vaikai yra jautresni bakterinėms infekcijoms (pvz., A grupės streptokokui). O tymais užsikrėtę vaikai yra jautresni bakterijoms sukeliančioms kraujo infekcijas (sepsiui). Vakcinose infekcijų sukėlėjai yra taip nuslopinti, kad jie negali susilpninti imuninės sistemos. Paskiepytiems vaikams negresia didesnė nei neskiepytiems vaikams kitų infekcijų (kalbama apie vakcinomis nekontroliuojamas infekcijas) rizika.
Kuomet bus užmiršta skiepų nauda ir žmonės nebesiskiepys, vis daugiau žmonių susirgs ir platins infekcijas kitiems. To pasekmė – padidėjęs sergamumas, mirtingumas, komplikacijų skaičius.
Japonijos pavyzdys: 1974 m. Japonija sėkmingai įgyvendino kokliušo vakcinacijos programą, kuomet net 80 proc. japonų vaikų buvo paskiepyta šia vakcina. Tais metais buvo užregistruota tik 393 kokliušo ligos atvejų ir neužregistruotas nei vienas mirties atvejis. Tačiau praėjus keleriems metams pasklido gandai, jog vakcinuotis nuo kokliušo daugiau nebereikia, jog vakcina galimai nesaugi ir 1976 m. buvo paskiepyta tik 10 proc. vaikų. 1979 m. Japonija išgyveno didžiulę kokliušo epidemiją, kuomet buvo registruota 13 tūkst. susirgimų kokliušu ir net 41 mirties atvejis. 1981 m. vyriausybė pradėjo vakcinaciją nuo kokliušo ir šios ligos atvejų skaičius ženkliai sumažėjo“, – rašoma ULAC puslapyje.
Ar vaikas gali susirgti liga, nuo kurios buvo paskiepytas? Imunitetas nėra lyg šviesos jungiklis: nėra paprasto įjungimo / išjungimo mygtuko. Kartais žmogaus imuninė sistema tiesiog nereaguoja į vakciną. O galbūt vakcina prarado stiprumą, nes ji pasenusi arba nebuvo tinkamai laikoma. Realiame pasaulyje šie dalykai gali atsitikti. Nepaisant sėkmingos vakcinacijos, gali pasireikšti lengva ligos forma. Tad vis tiek geriau pasiskiepyti – net jei susirgsite, jusite lengvus ligos simptomus.
Kaip rašoma ULAC internetiniame puslapyje, nustatyta, kad „natūrali“ infekcija dažnai sukelia geresnį imunitetą nei vakcinacija. Natūrali infekcija dažniausiai sukelia imunitetą po vieno infekcijos epizodo, o vakcinos gali reikėti kelių dozių. Pvz., difterijos, stabligės, kokliušo, hepatito B ir poliomielito vakcina yra skiriama mažiausiai tris kartus.
„Tačiau skirtumas tarp vakcinacijos ir natūraliai persirgtos ligos yra už imunitetą mokama „kaina“. Už vakcinaciją mokama „kaina“ yra kelių injekcijų sukeltas nepatogumas ir kartais skaudanti ranka. Už kiekvieną natūralią infekciją mokama „kaina“, dažniausiai, yra gerokai didesnė: pvz., natūralios poliomielito infekcijos sukeltas paralyžius, psichinio vystimosi sulėtėjimas po natūralios Hib infekcijos, kepenų funkcijos sutrikimai po natūralios hepatito B infekcijos, kurtumas po natūralios parotito infekcijos ar plaučių uždegimas po natūralios vėjaraupių infekcijos“, – rašoma ULAC puslapyje.
Tad neskiepyti vaikai kelia pavojų ne vakcinuotiems vaikams, o tiems, kurie dėl įvairių priežasčių negali būti vakcinuoti.
Šaltiniai:
- http://www.ulac.lt/lt/dazniausiai-uzduodami-klausimai-apie-skiepus
- https://www.vaccinestoday.eu/stories/why-do-some-vaccinated-kids-still-get-sick/
- https://www.who.int/news/item/05-12-2019-more-than-140-000-die-from-measles-as-cases-surge-worldwide
- https://www.cdc.gov/vaccines/vac-gen/whatifstop.htm
- https://nationalpost.com/news/why-anti-vaxxers-arent-just-killing-their-own-kids
- https://data.unicef.org/topic/child-health/immunization/
- https://www.chop.edu/centers-programs/vaccine-education-center/global-immunization/diseases-and-vaccines-world-view
