JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centro mokslinėje publikacijoje rastas teiginys, įrodantis, kad naujasis koronavirusas neegzistuoja.

Minėtame straipsnyje teigiama, kad nagrinėjant JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centro (angl. Centers for Disease Control and Prevention – CDC) mokslinę publikaciją buvo atrastas teiginys, leidžiantis manyti, kad virusas neegzistuoja.

„Kadangi šiuo metu nėra kiekybiškai įvertintų 2019-nCoV viruso izoliatų…” Kiekvieną egzistuojantį objektą galima kiekybiškai įvertinti, t. y. išmatuoti. Sąvokos „kiekybiškai įvertintas“ vartojimas šioje frazėje reiškia, jog: CDC neturi išmatuojamo taip vadinamo viruso kiekio, nes JO nėra. CDC NETURI VIRUSO.

Klaidinanti žinutė
Foto: Ekrano nuotr.

Kitais žodžiais tariant – viruso egzistavimas nėra įrodytas. Tai reiškia, kad jie negalėjo gauti atskirto viruso pavyzdžio. Yra tik viena priežastis kodėl. Virusas nebuvo izoliuotas. O tai reiškia, kad niekas neįrodė, jog jis egzistuoja“, – rašoma tekste.

Kas tas izoliatas?

Lietuvos sveikatos mokslų Veterinarijos akademijos (LSMU VA) Anatomijos ir fiziologijos katedros profesorius ir imunologijos laboratorijos vadovas Arūnas Stankevičius paaiškina, kas yra tas minėtasis izoliatas.

Pasak jo, virusams išgyventi reikalingos tik gyvos ląstelės žmogaus ar gyvūno organizme arba in vitro – specialiai jas auginant ir užkrečiant tiriamaja medžiaga, kurioje ieškomas ar tyrinėjamas virusas. Virusų izoliavimas – tai jų pagausinimas virusams jautriose ląstelių kultūrose.

Pavyzdžiui, jo teigimu, COVID-19 padermę nesudėtinga izoliuoti Afrikos žaliosios makakos persėjamojoje inkstų ląstelių kultūroje, kuri dar vadinama Vero ląstelių kultūra. Kai kurie RNR ar DNR virusai daugindamiesi (replikuodamiesi) užkrėstose ląstelėse visiškai sunaikina tokias ląsteles, joms pasireiškia citopatinis efektas, kuris įrodo viruso aptikimą. COVID-19 atveju, tas citopatinis efektas tinkamoje ląstelių kultūroje pasireiškia ypač stipriai.

„Viruso izoliavimas reikalingas tam, kad būtų tiksliai įvertintas jo aptikimas, gyvybingumo, savybių įvertinimas tiriamojoje medžiagoje. Jeigu tiriamojoje medžiagoje virusų yra labai mažai, juos pagausinus ląstelėse galima lengvai ir tiksliai juos identifikuoti“, – sako profesorius.

Nors straipsnyje teigiama, kad šis virusas nebuvo izoliuotas, prof. A. Stankevičius sako, kad tai nėra tiesa.

„Moksliniame straipsnyje, kuris cituojamas autoriaus, yra aiškiai pasakyta, kad realaus laiko PGR jautrumas ir specifiškumas buvo vertinamas ne tik klinikiniuose mėginiuose, bet ir užkrėstų ląstelių kultūros terpėje – supernatante. Šis faktas nutylėtas ir daroma klaidinanti išvada, kad COVID-19 nėra, nes jis neizoliuotas“, – sako LSMU VA Anatomijos ir fiziologijos katedros profesorius ir imunologijos laboratorijos vadovas.

Anot profesoriaus, neturint COVID-19 izoliatų – neįmanoma įvertinti realaus laiko PGR jautrumo, specifiškumo, patikrinti tinkamumą COVID-19 infekcijos diagnostikai. Tad jis pabrėžia, kad šis virusas – izoliuotas.

„Kad COVID-19 yra izoliuotas patvirtina kiti moksliniai straipsniai, nors autorius teigia, kad niekas nėra izoliavęs“, – sako jis.

Prakalbo ir apie viruso RNR

Ten pat teigiama, kad mokslinėje publikacijoje neva rašoma, jog buvo pasitelktas PGR testas, siekiant nustatyti virusą, kuris nebuvo izoliuotas. O šis testas ieško viruso RNR, kuri neva išgauta iš neegzistuojančio viruso.

LSMU VA Anatomijos ir fiziologijos katedros profesorius ir imunologijos laboratorijos vadovas A. Stankevičius vėl pateikia paaiškinimus. Čia svarbu suvokti, kas yra PGR testas ir kam jis atliekamas.

„PGR testas atliekamas išskiriant (izoliuojant) COVID-19 RNR iš gleivių ir seilių mėginio. RNR įdedama į realaus laiko PGR mišinį, kuriame yra fermentas – atvirkštinė transkriptazė, kuri reikalinga tam, kad iš RNR būtų susintetinta DNR. Mišinyje yra dar vienas fermentas, kuris katalizuoja COVID-19 fragmento sintezę. Reakcijos sudėtyje yra du pradmenys ir zondas, pažymėtas karboksifluoresceinu ar kitą šviesos emisiją išskiriančia medžiaga.

Teigiamu atveju pradmenų pažymėtoje DNR atkarpoje sužadinamas fluoresceino švytėjimas ir tai matoma kompiuterio ekrane realiu laiku. Atliekant reakciją jos rezultatų patikimumas visada įvertinamas kartu tiriant žinomą teigiamą (viruso RNR turinčią) ir neigiamą (viruso neturinčią) medžiagą“, – pasakoja imunologas.

Foto: Zuma Press / Scanpix

Anot jo, viruso RNR aptikimas realaus laiko ar kito formato PGR reiškia, kad tiriamojoje medžiagoje nepaneigiamai to viruso yra. Mat nustačius tam tikro viruso RNR ar DNR, galima teigti apie asmens užsikrėtimą tokiu virusu, net jei liga dėl individualių asmens savybių nepasireiškia.

„Nustačius COVID-19 RNR mėginiuose, paimtuose iš nosies/burnos sekretų, galima teigti, kad pacientas yra užsikrėtęs šiuo virusu. Kad jo atsirastų gleivėse ar seilėse - būtina COVID-19 replikacija tokio asmens organizmo ląstelėse“, – aiškina pašnekovas.

Be to, šiuo metu LSMU mokslininkų grupė, gavusi finansavimą iš Lietuvos mokslų tarybos, tyrinėja mūsų šalyje paplitusias COVID-19 virusines padermes nuskaitant šio viruso pilną genomą, kuris taip pat patvirtina COVID-19 egzistavimo faktą.

„Kad virusas tikrai egzistuoja įrodo ir atliekami ne tik molekuliniai tyrimai tokie, kaip PGR, bet ir papildomi: viruso izoliavimas ląstelių kultūroje, jo identifikavimas imunologiniais metodais, ekektronine mikroskopija, imunohistohemija, eksperimentiniu laboratorinių gyvūnų užkrėtimu, pilno genomo sekvenavimu.

Kad būtų galima nustatyti virusinę RNR kokios nors modifikacijos PGR - visi išvardinti metodai jau būna pilnai atlikti ir viruso egzistavimas pilnai įrodytas. PGR – tai, tarytum, greitas, bet jautrus ir tikslus testas, kuris patvirtiną viruso egzistavimą“, – sako pašnekovas.

Abejoja vakcinomis

Straipsnyje abejojama ir kuriamomis vakcinomis. Pasak teksto autoriaus, nėra aišku, ką mokslininkai deda į vakcinas, jei viruso nėra ir jis niekada nebuvo izoliuotas ar nėra pateikti jokie įrodymai.

Kadangi aukščiau įrodėme, kad virusas tikrai egzistuoja, dabar su profesoriaus pagalba paaiškinsime, kaip kuriamos vakcinos.

„Šiuo metu COVID-19 vakcinų kūrimui naudojamos į virusus panašios dalelės, kurios sintetinamos dirbtinai pagal nukleotidų sekas, gautas nuskaitant pilną COVID-19 genomą. Galima ir kita vakcinos kūrimo kryptis. Ląstelėse pagausinamas virusas ir jis paveikiamas chemine medžiaga. Negyvas virusas naudojamas suaktyvinti imuninę sistemą.

Perspektyviausia kryptis yra į virusus panašių dalelių konstravimas. Didelė tikimybė, kad kai kurios virusinių baltymų kombinacijos paskatins žmonėms pilnavertį imunitetą. Visų vakcinų veikimo principas yra labai panašus“, – pasakoja LSMU VA Anatomijos ir fiziologijos katedros profesorius ir imunologijos laboratorijos vadovas.

Pasak A. Stankevičiaus, vakcinoje esantys virusiniai baltymai žmogaus organizme paskatina T (yra Th1 ir Th2) limfocitų aktyvumą, kurie reguliuoja imuninį atsaką į vakciną. Gavus signalą iš Th limfocitų, suaktyvinamos B ląstelės, kurios virsta plazminėmis ląstelėmis ir dideliais kiekiais sintetina antikūnus - imunoglobulinus - prieš vakcinoje esančius virusinius baltymus ir taip užtikrina humoralinį imunitetą.

„Susintetinti antikūnai organizme neutralizuoja virusus, aktyvina komplemento sistemą klasikiniu keliu ir kt. Iš Th ląstelių gavę aktyvinantį signalą T, citotoksiniai limfocitai suranda ir specifiškai naikina virusais užkrėstas ląsteles ir taip užtikrina ląstelinį imunitetą.

Visais atvejais susidaro imunologinės atminties T ir B ląstelės, kurios 9-10 kartų greičiau reaguoja į pakartotiną viruso patekimą į organizmą. Trumpai galima paaiškinti taip, nes imuniteto susidarymas po vakcinacijos yra labai plati tema“, – sako LSMU VA prof. Arūnas Stankevičius.