„Noriu pasakyti, kad mes, be abejo, kuo rimčiausiai vertinsime tai, kas įvyko, o visi mūsų ištekliai bus naudojami saugumui užtikrinti“, – per valstybės saugumo tarybos posėdį pabrėžė Vladimiras Putinas. Tokia buvo pirmoji Rusijos lyderio reakcija į incidentą Sirijos ir Turkijos pasienyje, kur 2015-ųjų lapkritį turkų naikintuvas numušė Rusijos orlaivį. Visi laukė kas bus: juk Turkija, NATO narė, pripažino numušusi rusų lėktuvą, kuris pažeidė Aljanso šalies oro erdvę – beprecedentis įvykis, su rusais taip niekas nejuokauja, Kremlius – kerštingas ir nesileidžia viešai žeminamas.

Maskva, regis, laikėsi pažadų: Sirijoje dislokavo priešlėktuvinės gynybos sistemas, naikintuvus, Turkijai įvedė sankcijas, o Kremliaus ruporai paplūdo antiturkiškos istorijos kurstymu – esą Turkijos lyderis Recepas Tayyipas Erdoganas remia ir gina teroristus, pelnosi iš jų.

„Turkus reikia pamokyti, karine jėga ir kuo greičiau“, – rėkavo liūdnai pagarsėjęs ir radikaliąją Kremliaus poziciją dažnai įgarsinanti linkęs politikos klounas Vladimiras Žirinovskis. Įtampa kaito: mažiausiai 13 kartų nuo XVI a. su Rusija kariavusi Turkija prašė Aljanso užtarimo ir sulaukė bent jau žodinės bei diplomatinės paramos.

Recepas Tayyipas Erdoganas, Vladimiras Putinas
Foto: AFP/Scanpix

O tada Turkijoje prieš R. T. Erdoganą suorganizuotas mįslingas karinis perversmas. Nevykęs ir nesėkmingas jis leido šalies lyderiui apsivalyti nuo konkurentų ir kritikų. Pamažu dramatiškas Ankaros ir Maskvos tonas, abipusiai kaltinimai, grasinimai ir įžeidinėjimai nurimo.

Leidimą numušti rusų orlaivį suteikęs R. T. Erdoganas esą atsiprašė Rusijos ir tarp Ankaros bei Kremliaus padvelkė šiluma: atsinaujinę turistų srautai, atgijusi prekyba ir svarbiausia – santykius su NATO bei ypač JAV atšaldę kariniai sandėriai dėl rusiškos priešlėktuvinės gynybos sistemos S-400, Rusijos ir Turkijos bendradarbiavimas pernai pasiekė aukštumas.

Tačiau nesena Turkijos ir Rusijos santykių istorija iš 2015-2016 metų dabar, panašu, vėl kartojasi. Kremliaus ruporai vėl užsuko naują isterišką informacinę kampaniją apie Turkiją, kuri esą remia teroristines grupuotes, Ankara kaltina Kremlių civilių žudynėmis, o dažnėjantys susišaudymai tarp abiejų pusių palaikomų priešininkų stovyklų bet kada gali peraugti į abipusį susidūrimą. Tokios pavojingos situacijos priežastis, regis banali – dalies Sirijos teritorijos ir kelių kelių šios šalies šiaurės vakaruose kontrolė. Tačiau iš tikrųjų ant kortos pastatyta kur kas daugiau.

Draugystė baigėsi išdavyste

Dar neseniai atrodė, kad naujoji Rusijos ir Turkijos draugystė neišardoma: Turkija gavo rusiškas priešlėktuvinės gynybos sistemas S-400, ėmė viešai svarstyti apie rusiškų naikintuvų įsigijimą. Šių metų sausį bendri rusų ir turkų kariškių konvojai patruliavo Sirijoje – viskas sustyguota pagal dar 2018-siais pasiektą susitarimą dėl pasienyje įrengtų stebėjimo punktų.

„Bendrai kalbant, padėtis Sirijoje pakankamai stabilizavosi. Taikus gyvenimas grįžta į šalį, ekonomika atsigauna“, – pažymėta Rusijos užsienio reikalų ministerijos pranešime sausio 23-ąją.

Tačiau iš tikrųjų taika Sirijoje nekvepia. Rusijos remiamos Sirijos režimo pajėgos nuo vasario pradžios stumiasi į priekį į Vakarus nuo buvusios sukilėlių tvirtovės – Alepo.

Foto: twitter

Per pastaruosius kelerius metus beveik visas sukilėlių grupuotes kitose šalies vietovėse sutriuškinusios režimo pajėgos dabar turi vieną aiškų tikslą – palaužti paskutinį paskutinį didelį pasipriešinimo židinį Idlibo mieste – vos už 60 km nuo Alepo.

Režimo pajėgos, net su Rusijos aviacijos parama stumiasi ypač lėtai – būtent su rusų pagalba Alepą pavyko paimti 2016-ųjų liepą. Tad net jei teoriškai tai tėra valanda kelio automobiliu, greitkeliu M-4, praktiškai dėl kiekvieno kaimelio jau tris su puse metų verda aršūs mūšiai. Neatsitiktinai būtent čia kertasi Turkijos, Rusijos ir nuo pastarosios priklausomo bei saugomo Sirijos režimo interesai.

Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas priminė Turkijai, kad ši yra prisiėmusi atsakomybę dėl teroristų grupuočių Idlibo provincijoje neutralizavimo. Dvišaliu susitarimu buvo reikalaujama, kad iš demilitarizuotos zonos Idlibo regione savo pajėgas patrauktų visos radikalios grupuotės. Turkija remdamasi susitarimu šioje provincijoje įsteigė 12 stebėjimo punktų. Mainais režimas turėjo atitraukti savo pajėgas. Bet nė viena pusė nesilaikė šių susitarimų.

Turkija rodo savo galią

Vasario pradžioje padažnėję susidūrimai ir aukos neatsirado iš nieko. Nors viskas gali atrodyti paprastai: Sirijos režimo pajėgos apšaudė turkų remiamus sukilėlius ir Turkijos karius, pastarieji atsakė smūgiais režimo pajėgoms. Abi pusės apsikeitė kaltinimais, karinga retorika ir grasinimais. Pavyzdžiui, R. T. Erdoganas dar praėjusią savaitę įspėjo, kad „Sirijos režimo aviacija negalės jaustis saugi ir laisvai žudyti civilių gyventojų“.

Turkijos remiamos islamistų grupuotės Sirijoje

Tai nebuvo tušti grasinimai ir kova greitai persikėlė ir į dangų – per vieną savaitę Turkijos remiami sukilėliai numušė jau du Sirijos režimo pajėgų sraigtasparnius. Abu sykius orlaivius numušė turkiškos priešlėktuvinės raketos, kurias naudoja Turkijos remiamos sukilėlių grupuotės, sutelktos aplink Idlibo miestą.

Idlibe veikia daug įvairių sukilėlių grupuočių, įskaitant džihadistų grupuotę „Hayat Tahrir al-Sham“, kuriai vadovauja buvusios „Al-Qaeda“ atšakos nariai.

Tiesa, pastaruoju metu jie nepanašūs į teroristus – gavę naujas uniformas, ginkluotę ir kitas karui būtinas priemones jie jaučiasi vis drąsiau remiami Turkijos konvencinių pajėgų. Būtent tokiu būdu praėjusią savaitę kelis Turkija Sirijoje patyrė nuostolių – sukilėliai naudojosi turkų šarvuočių ir tankų kovine parama, o Sirijos režimas nesismulkino: iš artilerijos apšaudė tiek sukilėlius, tiek turkų šarvuotąją techniką.

Net ir gerai šarvuoti turkų tankai turi silpnąją vietą – nuo tiesioginio artilerijos sviedinių apšaudymų ar aviacijos antskrydžių jie negali jaustis saugūs. Smilkstančių naujutėlaičių turkų tankų vaizdai iš Sirijos, regis, tik dar labiau sutvirtino Ankaros ryžtą.

Foto: twitter

Pradėjusi savo karinę operaciją Idlibo provincijoje, Turkija ten pasiuntė per tūkstantį karių su keliais šimtais tankų ir kitos šarvuotos technikos vienetų, o turkų savaeigė artilerija per pastarąją savaitę surengė dešimtis atakų prieš Sirijos režimo pajėgas. Tai neatgrasė Sirijos režimo, regis, nusiteikusio stoti į kovą su gerokai stipresne priešininke, turinčia antrą pagal dydį armiją visoje NATO.

Kitaip nei Rusijai, kuri į Siriją gali perdislokuoti tik ribotą karinį kontingentą – kelis tūkstančius karių, keliasdešimt orlaivių ir kitų priemonių, Turkija viską turi po ranka: iš viso per 240 modernių naikintuvų F-16, kurių bent pusė pasiruošusi atakuoti taikinius Sirijoje išmaniomis bombomis ir raketomis. Turkai taip pat turi daugiausiai tankų regione – iš viso per 2,4 tūkst., iš kurių bent keli šimtai yra modernizuoti Izraelyje ir yra pranašesni už bet kuriuos tankus, kuriuos mūšio lauke Sirijoje gali mesti priešininkai. Dalis šios technikos telkiama pasienyje.

Rūpi keliai, o ne žmonės

Tokios drąsos priežastis – pagrindinis prizas kare, kuris trunka jau 9 metus. Idlibo miestas ne šiaip yra paskutinioji sukilėlių tvirtovė, šalia eina ir du strateginiai greitkeliai – jau minėtasis M-4 iš Rusijos kontroliuojamo Latakijos uosto į Rytus, Irako link, ir dar svarbesnis M-5.


Strateginiu greitkeliu, šalies stuburu ir pagrindine sausumos transporto ir prekybos arterija laikomas 450 km ilgio greitkelis sujungia svarbiausius šalies miestus – Damaską, Homsą, Hamą ir Alepą, kertą turkų remiamų grupuočių kontroliuojamą Idlibo provinciją. Paprastai kalbant: ta šalis, kuri kontroliuoja greitkelį, galiausiai gali tikėtis ir visos šalies kontrolės.

Šią savaitę režimo daliniams pavyko M5 kontrolę, nors pagal 2018-ųjų susitarimą jis turėjo būti atviras visiems civiliams ir ypač prekybai. Tačiau Sirijos režimo pajėgų taktika, stumiantis į priekį, yra ypač ciniška ir žiauri: tose teritorijose, kurias daugelį metų kontroliavo sukilėliai, režimas nesitiki rasti lojalių gyventojų, todėl jie be atvangos bombarduojami ir vejami iš savo namų.

Foto: twitter

„Rusija ir Sirija nusiteikusios tęsti puolimą. Nemanau, kad jiems rūpi civilių nuostoliai, o dažnai tai yra naudinga taktika, išvalant teritorijas fronto linijoje“, – tikino Užsienio pilitikos tyrimų instituto ekspertė Elizabeth Curkov. Jos manymu, būtent humanitarinė krizė yra didesnis pavojus R. T. Erdoganui, nei Sirijos režimo pajėgos: jau ir taip 3,6 mln. pabėgėlių iš Sirijos priėmusi Turkija dabar gali tikėtis dar 700 tūkst. pabėgėlių iš Idlibo provincijos bangos.

Nesuinteresuota užsikrauti tokią naštą Turkija tikisi Idlibe sukurti buferinę zoną, ten perkelti savo šalyje priglaustus pabėgėlius ir išlaikyti savo įtaką Sirijoje. Ir atvirkščiai – Ankara įtaria Damaską, kad šis, kartu su Rusijos karinių oro pajėgų parama tyčia stumia pabėgėlius iš užkariautų teritorijų.

Rizikuoja tik dėl vienos priežasties

Tačiau galiausiai karo lauke lieka ginkluotos pajėgos – tiek Turkijos, tiek jų remiamos grupuotės, tiek Sirijos armija ir ją remianti Rusijos aviacija. Tai, kad priešlėktuvinės gynybos priemonėmis apginkluoti ir turkų remiami sukilėliai ėmė taikytis į Sirijos pajėgų aviaciją rodo dramatišką eskalaciją ir pavojų. Pavyzdžiui, vasario 11-ąją Sirijos pajėgų sraigtasparnis buvo numuštas netoli tos vietovės, kur 2015-siais Turkijos naikintuvai numušė Rusijos orlaivį.

Tuomet rusų atakos lėktuvas Su-24 vos kelias minutes buvo įskridęs į turkų kontroliuojamą teritoriją – nedidelį iškyšulį, kuris ir oro erdvė virš jo priklauso Turkijai. Turkų naikintuvų pilotai nesyk įspėjo oro erdvę pažeidinėjusius rusus ir Su-24 numušė tik po pakartotinių įspėjimų.

Su-24 skrydžio trajektorija pagal Turkiją ir Rusiją (nytimes.com)

Rusijos aviacijos bombarduojami sukilėliai tokių įspėjimų gali nepaisyti ir numušinėti tiek Sirijos režimo, tiek Rusijos orlaivius. Kas tada? Susigaudyti iš kur atskriejo raketa būtų sunku, o siekdami apsaugoti savo pilotus ir atkeršyti į galimus šūvius iš žemės rusai gali smogti ne tik sukilėliams, bet ir su jais judančioms Turkijos reguliariosioms pajėgoms.

Ankara tokią riziką, anot Stambulo universiteto dėstytojo, Turkijos ir Rusijos santykių eksperto Emre Erseno, tai puikiai supranta, tačiau dabar yra būtent tas metas, kai abi pusės stengiasi pademonstruoti savo galią prieš neišvengiamas derybas – kietas derėjimasis esą yra turkų mėgstama taktika.

Tokių incidentų suvaldymas priklauso ne nuo lyderių Maskvoje ar Ankaroje malonės, o nuo taktinių sprendimų, kuriuos turi žaibiškai priimti mūšių metu vadovaujantys karininkai. Taisyklės, nepaisant visų Turkijos ir Rusijos susitarimų yra labai aiškios: užpultoji pusė arba tokia besijaučianti, o taip pat ir savo oro erdvę ar draugiškas pajėgas sauganti šalis gali imtis atsako priemonių.

Kitaip, nei pirmą sykį, kai Turkija numušė Rusijos lėktuvą, o Rusija į tai nesureagavo karinėmis atsako priemonėmis, šį kartą giliai Sirijos teritorijoje esantys turkai nebegalėtų jaustis tokie saugūs – ne tik todėl, kad Rusija negali sau leisti dar vieno tokio incidento, neatsakydama tuo pačiu, bet ir todėl, kad formaliai rusų kariškiai Sirijoje yra Basharo Al-Assado svečiai.

Turkija, net ir nepripažindama B. Al-Assado valdžios, Sirijoje veikia be jokio mandato, išskyrus tą, kurį formaliai suteikė Turkijos parlamentas. O galiausiai kas teisus, o kas ne regione paprastai išsprendžia karinė galia. O tokiu atveju, jei konflikto eskalacija išties baigtųsi Rusijos ir Turkijos kariniu susidūrimu bei apsikeitimais, NATO gali tekti reaguoti kitaip, nei 2015-siais.

Bet net jei viršų paimtų vėsesnės galvos ir jėgos demonstravimas neperaugtų į tiesioginį susidūrimą, abipusis Maskvos ir Ankaros noras išgelbėti dvišalius santykius gali kainuoti ir Europai: nesyk pabėgėlių centrų atvėrimu europiečius bauginęs R. T. Erdoganas leido suprasti ko nori – už saugios zonos pabėgėliams sukūrimą turėtų mokėti ne tik Turkija, bet ir Europa.