Nuo 2014-ųjų Rusijos agresijos prieš Ukrainą dėl savo saugumo sunerimusios Baltijos šalys tuo metu jau prašė pagalbos iš Aljanso ir ją gavo – Zokniuose nusileido papildomi JAV naikintuvai, sustiprinę NATO Oro policijos misiją, o visose Baltijos šalyse ir Lenkijoje atskraidinta po kuopą JAV karių. Tuo metu, kai visas dėmesys nukrypo būtent į šiuos pajėgumus, virš Baltijos šalių ir Baltijos jūros pasirodė ir slaptesni pajėgumai – iki tol čia reti NATO žvalgybiniai orlaiviai.
Apie JAV ir britų elektroninės ir signalų žvalgybos orlaivius RC-135, skraidančius virš Baltijos jūros sužinota tik po to, kai aplink juos ėmė sukinėtis ir pavojingus manevrus krėsti Rusijos naikintuvai, kilę iš Kaliningrado srities.
Bet tai sąjungininkų neįbaugino – nuolatinės žvalgybinės misijos tesėsi ir intensyvėjo: žvalgyti kaimyninės Kaliningrado srities, Baltarusijos ir Rusijos Vakarų karinės apygardos dalinių netoli Pskovo atskrido orlaiviai JSTARS ir bepiločiai RQ-4 „Global Hawk“. Pastarieji ypač retais atvejais virš Baltijos šalių kartais pasirodo dviese.
Prie jų dar prisijungdavo jūrinio stebėjimo lėktuvai P-8 „Poseidon“ ir P-3C „Orion“ bei švedų elektroninės žvalgybos lėktuvai „Korpen“. Rusijos pratybos, karių ir technikos dislokavimas, judėjimas – viskas atidžiai sekama, o informacija keliauja į Karališkųjų Oro pajėgų Moulsvorto ir JAV karinių oro pajėgų Ramšteine bazes, kur duomenis apdoroja analitikai. Iš ten jau apdorota informacija perduodama NATO vadavietėms, kurios gali priimti atitinkamus veiksmus.
Tokia NATO jungtinės žvalgybos, stebėjimo ir išžvalgymo (JISR) pajėgumų architektūra atrodo stipri ir nepranokta priešininkų. Ypač dideliu privalumu laikomas gebėjimas šiuos pajėgumus sujungti į bendrą tinklą, greitai keistis duomenimis, juos apdoroti.
Tačiau analitikai įspėja, kad tokie gebėjimai priklauso nuo kelių svarbių veiksnių – sąjungininkų noro investuoti į pačias platformas (orlaivius), jų aptarnavimo infrastruktūrą ir pačius specialistus. Platformų ir kitų išteklių panaudojimas taip pat NATO narių politinės valios ir finansinių galimybių klausimas – platformoms senstant reikia ieškoti pamainos, kuri kainuos milijardus eurų.
Net ir sujungus komercinių platformų, pavyzdžiui palydovų pajėgumus, draugiškų NATO šalių, tokių kaip Suomija ir Švedija galimybes, šiuo metu įprasti nuolatiniai žvalgybiniai skrydžiai virš Baltijos šalių po kurio gali tapti prabangos reikalu – turimi orlaiviai sensta, naujų neužtenka, kaip ir paruošto personalo, kuris būtų pajėgus dirbti su žvalgybiniais orlaiviais arba apdoroti duomenis.
Todėl tarp skambančių siūlymų yra ir kvietimas Baltijos šalims didinti savo indėlį. Tiesa, kalbama ne apie pinigus ar įsigijimus, o gerokai ambicingesnę idėją.
Aplinkybės konfliktui, deja, palankios
Praėjusių matų pabaigoje išleista analitinio centro „Atlantic council“ ataskaita „Virš Horizonto: NATO jungtinė žvalgyba, stebėjimas ir išžvalgymas Baltijos jūros regione“ („Over the Horizon NATO Joint Intelligence, Surveillance, and Reconnaissance in the Baltic Sea Region“) dviejų aukšto rango kariškių – JAV laivyno atsargos admirolo Marko E. Fergusono ir Karališkųjų Oro Pajėgų maršalo Christopherio Harperio pateikti siūlymai bene pirmą kartą pravėrė iki šiol retai viešinamos ir aukšto rango kariškių bei politikų nekomentuojamos temos uždangą.
JAV gynybos pramonės korporacijos „General Atomics“ finansuota studija pateikia dabartinės situacijos analizę, pateikia prognozes ir rekomendacijas. Pats dokumentas pradedamas šaltu konstatavimu: „trims Baltijos šalims iš visų NATO valstybių šiandien kyla daugiausiai grėsmių“.
28 puslapių dokumente nurodomas grėsmės šaltinis – Rusija ir jos aiškūs ketinimai: sugriauti saugumo architektūrą Europoje, suskaldyti NATO ir ES, susilpninti transatlantinius santykius. Esą būtent dėl to Rusija, susiklosčius palankioms aplinkybėms, galėtų imtis agresyvių karinių veiksmų prieš Baltijos šalis.
Pavyzdžiui, vienas scenarijus numato kaistančios atmosferos eskalavimą, kai atsakydamas į NATO ir ypač JAV pajėgumų dislokavimą Baltijos jūros regione Vladimiras Putinas tai galiausiai įvertina kaip tiesioginę grėsmę savo režimui. Kitame scenarijuje įvardijama krizė kitame pasaulio taške, nukreipianti JAV dėmesį ir suteikiantį progą Kremliui veikti.
„Ir nors Rusijos agresija prieš Baltijos šalis nėra užtikrinta, indikatoriai yra aiškūs ir rodo, kad veiksmų reikia imtis jau dabar“, – nurodo ataskaitos autoriai, pridūrę, kad NATO pastaraisiais metais identifikavo savo trūkumus JISR srityje.
Tiesa, iš pirmo žvilgsnio, viskas tikrai neatrodo tragiškai: NATO lygmeniu veikia Aljanso antžeminio stebėjimo sistema (Alliance Ground Surveillance) arba AGS. Jos nare kartu su 14 kitų Aljanso šalių yra ir Lietuva, kuri prisideda kukliu indėliu – maždaug 0,375 proc. viso projekto vertės. Pastaroji siekia apie 1,7 mlrd. JAV dolerių.
Už šią sumą sutarties dalyvės turi galimybę naudotis penkiais pagal programą NATO priklausančiais bepiločiais orlaiviais RQ-4 „Global Hawk“. Tai yra vienas didžiausių bepiločių orlaivių pasaulyje: tarp išskleistų 14 tonų sveriančio orlaivio „Global Hawk“ sparnų yra daugiau kaip 40 metrų – tiek pat, kiek tarp vieno populiariausių pasaulyje keleivinio lėktuvo „Boeing 737“.
NATO naudojamas naujausias „Block 40“ modelis skiriasi nuo pirmtakų, vieną kurių šiemet numušė Irano priešlėktuvinė gynyba. Tai kaip mat paskatino kalbas, kad šis bepilotis orlaivis esą jau paseno, yra nepajėgus apsiginti net nuo iraniečių raketų, o ką jis galėtų prieš rusiškas priešlėktuvinės gynybos sistemas? Iš tikrųjų naujausias RQ-4 „Global Hawk“ modelis, kurių penkis naudoja NATO, gali atlikti daugybę užduočių vienu metu.
Įvairiausi prietaisai – nuo sintetinio apertūros radaro iki elektrooptinių ir infraraudonųjų spindulių jutiklių leidžia realiuoju laiku sekti taikinį iš didelio ir svarbiausia – saugaus atstumo. Taikos metu priešlėktuvinės gynybos grėsmė nedaug ką reiškia, mat tuo metu būtent pastarosios sistemos dažniau būna išjungtos, siekiant neišduoti visų detalių, kurias gali rinkti JAV žvalgyba. Todėl amerikiečiai tuo naudojasi, o šių bepiločių orlaivių misijos, kai vienu metu skraido mažiausiai kelios žvalgybinės platformos, kartojasi vis dažniau.
„Global Hawk“ valdomas iš žemės – vienas pilotas ir vienas jutiklių operatorius, įsikūrę Sigonelos bazėje, Sicilijoje valdo virš Lietuvos skraidantį orlaivį. Tiesa, jis gali skristi ir autonominiu režimu. Jei su vienu „Global Hawk“ prarandamas trimis skirtingais palydovais palaikomas ryšys, jis pagal iš anksto numatytą planą imasi veiksmų: yra suplanuotas maršrutas, kuriuo orlaivis skrenda iki artimiausio „draugiškų pajėgų“ nusileidimo tako, pavyzdžiui, Šiaulių.
Be to, įvairius jutiklius centrinėje ir mobiliosiose „Global Hawk“ vadavietėse valdo dar dešimtys žmonių. Kadangi „Global Hawk“ ore gali išbūti rekordiškai ilgą laiką – daugiau nei 34 valandas, pilotai, jutiklių operatoriai bei kiti žmonės turi dirbti pamainomis.
Tai reiškia, kad iš viso aplink vieną skraidantį „Global Hawk“ šokinėja apie 600 žmonių. Vieno orlaivio kaina – apie 237 mln. dolerių. Ir nors viena šio orlaivio skrydžio valanda kainuoja 23,8 tūkst. dolerių, tai vis tiek yra pigiau nei rengti kelis skrydžius kitais lėktuvais.
Orlaivių daug, bet jie sensta
Kita vertus, kaip pažymi studijos autoriai, 5 tokie orlaiviai visam NATO yra gerokai per mažai ir Aljansui reikia ieškoti galimybių įsigyti daugiau. JAV savo karinėse oro pajėgose iš viso turi 32 tokius orlaivius ir jau pasirodė lobistų užsakytų svarstymų, esą amerikiečiams derėtų atsisakyti bent dviejų dešimčių tokių platformų.
Kita vertus, nepamainomas taikos metu „Global Hawk“ nėra vienintelis JAV žvalgybinis pajėgumas. JAV karinės oro pajėgos turi aktyviai naudojamus ankstyvojo perspėjimo ir valdymo sistemos orlaivius E-3 AWACS, 32 legendinius žvalgybinius U-2, 22 elektroninės ir signalų žvalgybos lėktuvus RC-135 „Rivet Joint“, o taip pat virš šimto mažesnių, bet ore ilgą laiką išbūtiti galinčių orlaivių, pavyzdžiui MQ-9 „Reaper“.
NATO priklauso 20 AWACS orlaivių, o savus žvalgybinius pajėgumus turi ir Baltijos jūros regione vis dažniau naudoja Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Danijos, Švedijos, Suomijos pajėgos. Tačiau ir jų neužtenka net taikos meto užduotims.
Be to, anot ataskaitos autorių, Rusijai išvysčius galimybes greitai permesti dideles karines pajėgas į norimą tašką ir pasiruošti karo veiksmams, NATO naudojami ir laiku aktyvuojami JISR pajėgumai yra kritiniai. Padidintos įtampos momentais JAV į Europą galėtų galėtų permesti keturias MQ-9 „Reaper“ eskadriles ir dvi papildomas „Global Hawk“ eskadriles, bet net ir amerikiečiams trūksta kvalifikuoto personalo. O norint derinti veiksmus su kitomis NATO šalimis, jos taip pat privalo skirti savus žmogiškuosius ir infrastruktūros išteklius.
Kitaip sakant, trūksta orlaivių, žmonių ir JAV už visa tai nenori dar kartą mokėti pačios. Ir visa tai – tik taikos metu. Pavyzdžiui, šių metų liepą JAV skubiai perdislokavo savo MQ-9 „Reaper“ eskadrilę iš Miroslavieco oro pajėgų bazės Lenkijoje į Rumuniją – ten reikėjo skubių žvalgybinių pajėgumų, ypač virš Juodosios jūros, kur Rusija taip pat elgiasi vis drąsiau ir agresyviau. Be to, Rusijos turimi elektroninės kovos, kibernetiniai ir priešlėktuvinės gynybos pajėgumai kasmet vis stiprinami.
Užduotis NATO – stiprinti pajėgumus
Tad, ataskaitos autorių nuomone, visos suinteresuotos šalys NATO turėtų išmokti aiškias pamokas. Pirmiausiai NATO lyderiai turėtų suprasti, kad atsakydami į Rusijos agresyvius veiksmus ir Baltijos šalyse dislokuodami NATO daugiašalius batalionus, jų negali palikti be nuolat atnaujinamos žvalgybinės informacijos, kurią teikia tokie JISR pajėgumai. Dėl jų dislokavimo ir panaudojimo sprendimą siūloma perduoti vyriausiajam NATO pajėgų vadui (SACEUR) – tiek taikos, tiek krizės ar konflikto metu. Be to, NATO JISR pajėgumai turėtų veikti 100 proc. – etatai privalo būti užpildyti kvalifikuotu ir mažiausiai 12 mėnesių patirtį turinčiu personalu.
NATO vadavietės turėtų peržiūrėti JISR pajėgumais surinktos žvalgybinės informacijos prioritetus – jei esama galimos grėsmės scenarijų, tai į juos ir reikia atsižvelgti, dislokuojant bepiločių orlaivių platformas. Be to, vadavietės turėtų ne tik atnaujinti duomenis, bet ir pačios dažniau vertinamos, kaip jos panaudoja žvalgybinius JISR pajėgumus. Tam būtina rengti daugiau pratybų.
Savo ruožtu, NATO planuotojai padidintos įtampos metu turi būti parengę planus, kaip ir kur permesti didesnius JISR pajėgumus, pavyzdžiui amerikiečių bepiločius orlaivius MQ-4 „Triton“, kurie yra kiek kitokia „Global Hawk“ versija, sukurta specialiai JAV laivynui. Šie orlaiviai gali gabenti beveik dvigubai daugiau – iki 2,5 tonų svorio krovinių, t. y. Žvalgybinės ir kitos slaptos įrangos, kuria galima iš didelio atstumo sekti taikinius sausumoje ir jūroje.
Be to, NATO planuotojams siūloma atkreipti dėmesį ir į galimo konflikto scenarijus, kai būtent JISR pajėgumai taptų vienais pirmųjų ir svarbiausių taikinių Rusijai – raketos gali taikytis ne tik į pačius orlaivius, bet ir jų bazes Europoje.
Už įsigijimus atsakingi NATO pareigūnai, ataskaitos autorių nuomone, turėtų jau dabar pagalvoti apie AGS programos išplėtimą ir naujų orlaivių įsigijimą – mažiausiai eskadrilės, arba keliolikos naujų orlaivių, kurie sustiprintu šiuo metu turimus penkis.
Baltijos šalys turi ką įrodyti
Galiausiai, be kitų egzotiškų pasiūlymų, kaip naujų štabų įrengimo, dirbtinio intelekto pasitelkimo ir nepilotuojamų povandeninių ar antvandeninių platformų naudojimo, siūlomas ir paprastas receptas Baltijos šalims: jei jos yra suinteresuotos dėl savo saugumo, nuolatinės stebėsenos, kas vyksta aplinkui ir galimybės skelbti pavojų laiku, Lietuva, Latvija ir Estija turėtų pagalvoti apie savo indėlį. Šiuo metu finansinis ir kelių karininkų indėlis gali būti nepakankamas.
Todėl, pasinaudojus Baltijos šalių unikaliomis stiprybėmis, jos galėtų suteikti daug naudos visam Aljansui, kuris turi pirmasis ir laiku pastebėti grėsmės indikatorius.
„Krizės Baltijos regione metu NATO sprendimų priėmėjai ir vadai atkreips dėmesį į šiuos perspėjimus ir priešininko galimus ketinimus. Hibridinio scenarijaus metu JISR pajėgumams kils dar daugiau iššūkių, kurie reikalaus netradicinių sprendimų.
Pavyzdžiui, gali sekti informacinę erdvę, stebint dezinformacines atakas, netipinius civilinio transporto judėjimus ore ir jūroje, padidintą diplomatinės komunikacijos srautą. Galima tikėtis kibernetinių atakų, privačių karinių bendrovių permetimo į konflikto zonas. Identifikuodamas šias grėsmes Aljansas turėtų remtis Baltijos šalių patirtimi ir žiniomis“, – pabrėžia ataskaitos autoriai.
„Baltijos šalys taip pat turėtų pasitempti šioje srityje. Nors jų gynybos biudžetai yra nedideli, jos turi puikiai išsilavinusių, gerai parengtų techninių ekspertų, kurie gali prisidėti JISR srityse, pavyzdžiui, kibernetikos, oro pajėgų, pakrantės gynybos ir radarų bei elektroninės žvalgybos srityse. Šios šalys taip pat turi unikalių įžvalgų apie grėsmes savo pašonėje“, – pabrėžiama ataskaitoje.
Taip pat pažymima, kad Baltijos šalys netgi galėtų pagalvoti apie naujo jungtinio regioninio JISR operacijų centro arba akademijos steigimą.
Panašus centras – NATO gynybos koledžas veikia Estijoje ir yra vienas sėkmingesnių neretai nesutariančių Baltijos šalių bendradarbiavimo pavyzdžių. Taip pat neatmetama su JAV finansine pagalba įsigyti ir JISR pajėgumus arba apsvarstyti privačių paslaugų įsigijimo galimybę.
„Tokie indėliai pridėtų svarių įrodymų, kad Baltijos šalys nori stiprinti savo indėlį ir atsakomybę, kalbant apie savo ir regioninius iššūkius“, – konstatuojama dokumente.