Tokie scenarijai – ne niūri fantastika ar tušti gąsdinimai. Juo labiau, kad Rusijoje apie galimo branduolinio konflikto tikimybę kalbama jau kurį laiką. Prieš kelis dešimtmečius tai buvo realybė NATO valstybėse bei Sovietų sąjungoje. Šaltojo karo metais vieni į kitus keliolika tūkstančių raketų nutaikę priešininkai kelis sykius buvo atsidūrę ant realaus branduolinio karo slenksčio, o jį peržengti sutrukdė sėkmė, pavienių asmenų sprendimai ir sukurta patikros sistema.
Paradoksalu, tačiau būtent tuomet, tvyrant abipusio nepasitikėjimo atmosferai, NATO ir sovietiniam blokui atvirai vieni prieš kitus pasiruošus panaudoti branduolinį arsenalą, gimė idėjos bei iniciatyvos atitolinti ar iš viso išvengti tokių scenarijų. Be žvalgybinių priemonių, kurios, priešingai, nei dažnai įsivaizduojama, nėra visagalės, bent minimaliai abipusį pasitikėjimą ir skaidrumą skatino būtent patikros mechanizmai ir juos įgalinantys tarptautiniai susitarimai.
Strateginės ginkluotės mažinimo sutartys (SALT ir START), vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutartis (INF), „Atvirojo dangaus“ susitarimas – visa tai galiausiai pasiekta per paskutinį Šaltojo karo dešimtmetį, kuris buvo pavojingiausias ir arčiausiai branduolinio konflikto.
Bet dabar minėtos sutartys viena po kitos keliauja į šiukšliadėžę, mat nei JAV, nei Rusija – pagrindinės šių sutarčių dalyvės demonstruoja nenorą jų laikytis, atnaujina ginklavimosi varžybos, svaidosi abipusiais kaltinimais ir artėja prie tos pačios situacijos, kurioje pasaulis buvo atsidūręs prieš daugiau nei 4 dešimtmečius. Kuo visa tai gali baigtis?
Dvi minutės iki branduolinio karo
Lapkritį, kaip ir kasmet artėjant Berlyno sienos griūties sukakčiai BBC renkasi mėgstamą ir garsų pašnekovą – Nobelio taikos premijos laureatą, buvusį SSRS lyderį Michailą Gorbačiovą. Senstančio ir silpstančio M. Gorbačiovo žodžių, tarsi išminties perlų Vakarų šalių žurnalistai klausosi įtempę ausis. Ne išimtis ir 2019-ieji.
„Kol yra masinio naikinimo ginklų, pirmiausiai – branduolinių ginklų, pasaulis yra milžiniškame pavojuje“, – taip M. Gorbačiovas pareiškė naujausiame interviu BBC. Todėl esą būtina, kad visos šalys įsipareigotų sunaikinti savo atominę ginkluotę.
Viena vertus, tokie įspėjimai jau kurį laiką aidi ekspertų bendruomenėje. JAV mokslininkų organizacija „Bulletin of the Atomic Scientists“ dar pernai „pasaulio pabaigos laikrodžio“ rodyklę pastūmė 30 sekundžių į priekį. Šis simbolinis rodiklis, kur vidurnaktis reiškia branduolinį karą matuojamas nuo 1947-ųjų ir buvo pasuktas 23 kartus. Toliausiai jis buvo 1991 metais, žlugus SSRS – 17 minučių, o paskutinį sykį pasuktas 2018-siais ir dabar rodo vos 2 minutes iki vidurnakčio.
Kita vertus, paties M. Gorbačiovo pareiškimai – nieko naujo, jie aidėjo jau nuo 1985-ųjų, kai M. Gorbačiovas perėmė valdžią Kremliuje ir keliose derybose su JAV prezidentu Ronaldu Reaganu neva rimtai svarstė ne šiaip sumažinti abiejų šalių branduolinius arsenalus, bet ir iš viso juos panaikinti. R. Reaganas tai deklaravo savo laiškuose M. Gorbačiovui ir derybose.
Viskas galiausiai baigėsi gerokai kuklesniais pasiekimais – 1987 metais pasirašyta INF sutartimi, o dar po kelerių metų – START susitarimu. Tačiau toks beprecedentis M. Gorbačiovo, Vakaruose vadinamu „kitokiu, atviru SSRS lyderiu“ pasiryžimas stabdyti ginklavimosi varžybas buvo sutiktas ypač optimistiškai. Juo labiau, kad būtent M. Gorbačiovui priskiriami nuopelnai už Berlyno sienos griūtį vien dėl to, kad sovietinė armija 1989-ųjų lapkritį nesikišo.
Baugino ir filmai, ir realios pratybos
Bet viskas galėjo pakrypti kita linkme. Dar 1998-siais Vokietijos transliuotojas ZDF parodė vieną paskutiniųjų filmų apie Šaltojo karo laikų baubus – „Trečiasis pasaulinis karas“. Įsivaizduojamos dokumentikos stiliumi atpasakojama kitokia įvykių raida, kuri galėjo susiklostyti 1989-ųjų rudenį.
Vietoje Berlyno sienos griūties ir M. Gorbačiovo pasyvumo scenarijus pasisuka į priešingą pusę – M. Gorbačiovą nuverčia radikalus senosios komunistų gvardijos generolas Vladimiras Soškinas, o protestai Rytų Vokietijoje ne tik numalšinami, bet ir galiausiai perauga konflikto eskalaciją tarp Varšuvos pakto ir NATO. Iš pradžių – netikėtos karinės pratybos, o tada – karas.
Ir nors V. Soškinas – išgalvotas personažas, filme atkartoti realaus perversmo Maskvoje prieš M. Gorbačiovą 1991-ųjų rugpjūtį ir net Sausio 13-osios įvykių Vilniuje kadrai – tos pačios Sausio 13-osios, apie kurią M. Gorbačiovas atsisako kalbėti iki šiol. Filme viskas baigiasi ne tik konvenciniu, bet ir branduoliniu konfliktu.
Toks scenarijus gali atrodyti pritemptas, tačiau jis iš dalies paremtas realiais įvykiais. Mat lapkritį Šaltojo akro laikus prisimenantys buvę aukšti karininkai ir analitikai mini ir kitą sukaktį – 1983-ųjų pratybų „Able Archer“ („Pajėgus lankininkas“) metines.
Būtent šios kompleksinės ir ypač slaptos pratybos tapo vienu ryškiausių Šaltojo karo momentų, kai tik per atsitiktinumą nekilo branduolinis konfliktas. Tą 1983-ųjų lapkritį NATO surengė pratybas, kurių tikslas buvo simuliuoti eskalacijos periodą, kurio kulminacija – koordinuota branduolinė ataka. Lapkričio 7-ąją prasidėjusios ir 5 dienas trukusios pratybos išsiskyrė iš kitų savo slaptumu ir sudėtingumo: radijo ryšio tyla, nauji kodai ir aukščiausios NATO šalių politinės vadovybės dalyvavimas pratybose sukūrė tokios realybės atmosferą, kad Maskvoje kilo tikra panika.
Tuo metu formali valdžia Kremliuje priklausė buvusiam ilgamečiam KGB vadovui, o po Leonido Brežnevo mirties šalies vairą perėmusiam Jurijui Andropovui.
Negailestingas, bet talentingas žvalgybos pareigūnas, užkopęs ant aukščiausio karjeros laiptelio jau nebegalėjo juo deramai pasinaudoti – pasiligojęs J. Andropovas daugiau laiko leido ligoninėse, gydyklose ir sanatorijose, nei Kremliuje, tačiau jo sukurta paranojos ir baimės atmosfera tvyrojo tiek politinėje vadovybėje Kremliuje, tiek KGB.
Tuo metu susiklosčiusi nepalanki ir įtempta tarptautinė atmosfera taip pat nedidino pasitikėjimo – rugsėjį virš Japonijos jūros sovietų naikintuvai numušė Pietų Korėjos keleivinį lėktuvą su 269 civiliais, vėliau tą patį mėnesį sovietų karinei vadovybei tik vieno žmogaus – pulkininko leitenanto Stanislavo Petrovo dėka pavyko išvengti branduolinio konflikto.
Karininkas nepatikėjo ankstyvojo perspėjimo sistema, kuri įspėjo apie atskrendančias amerikiečių raketas. Įprastai sovietų karininko reakcija turėjo būti paprasta: jokios asmeninės iniciatyvos, jei sistema rodo, kad atskrieja raketos, reaguoti atitinkamai – perduoti informaciją aukščiau, sovietų sistema neklysta. Jei S. Petrovas būtų taip padaręs, didelė tikimybė, kad sovietai būtų „reagavę į ataką“ – paleidę savo raketas į JAV.
Bet įtampa neslūgo. Spalį JAV vadovaujama koalicija įsiveržė į komunistams simpatizuojančią Grenadą, kurios formali valdovė buvo Jungtinės Karalystės monarchė, karalienė Elžbieta II, tad išaugęs komunikacijos srautas tarp Vašingtono ir Londono sutapo su parsiuošimu pratyboms „Able Archer“.
Sovietų žvalgyba pamažu įtikėjo, kad „Able Archer“ tėra priedanga tikrai atakai – pirmam smūgiui, esą britai ir amerikiečiai surengs netikėtą masinę branduolinę ataką prieš sovietų strategines pajėgas, politinę ir karinę vadovybę.
Paranoja buvo tokia didelė, kad didelei daliai sovietų žvalgybos buvo pavesta sekti menkiausius pokyčius NATO šalyse, rodančius, kad jau prasideda tikri karo veiksmai, o sovietų strateginėms pajėgoms paskelbta aukščiausio lygio kovinė parengtis – okupuotoje Lietuvoje buvusios vidutinio nuotolio raketos su branduolinėmis galvutėmis buvo parengtos šūviui į Vakarų Europos sostines.
Apie tokią paniką NATO šalių vadovai sužinojo tik vėliau, o ir pats R. Reaganas, išsigandęs „Able Archer“ realistiškumo ir išankstinės televizijos ABC branduolinės dramos „The Day After“ peržiūros (lapkritį parodytas filmas apie galimą branduolinį karą prikaustė rekordinę televizijos auditoriją – apie 100 mln. žiūrovų ir sukėlęs audringas reakcijas tapo kultiniu XX a. filmu) peržiūros, vėliau rašė, jog sovietų reakcija jam leido iš naujo pažvelgti į „blogio imperiją“.
„Daug žmonių sovietų viršūnėje nuoširdžiai bijojo Amerikos ir amerikiečių. Galbūt tai neturėjo manęs stebinti, bet vis dėlto stebino. Per pirmuosius mano metus Vašingtone daugelis mūsų administracijoje buvome įsitikinę, kad rusai, kaip ir mes patys, laiko neįsivaizduojamu dalyku, kad JAV suduos pirmąjį smūgį.
Bet įgijęs daugiau patirties su sovietų vadovybe ir kitais lyderiais, kurie ją pažinojo, aš supratau, kad daugelis sovietų pareigūnų bijojo mūsų ne tik kaip priešininkų, bet ir kaip potencialių agresorių, kurie suduotų pirmąjį smūgį branduoliniais ginklais“, – nuostabą savo prisiminimuose vėliau išreiškė R. Reaganas ir tikino, kad būtent tada nusprendė siekti sumažinti įtampą ir tarpusavio nepasitikėjimo atmosferą. Jis pripažino, kad branduolinio karo atveju visi planai galėjo nueiti šuniui ant uodegos ir priklausė ne šiaip nuo aplinkybių.
„Mes turėjome planus, kaip atsakyti į branduolinę ataką. Bet viskas būtų įvykę taip greitai, kad aš svarsčiau, kaip realiai tokie planai būtų įgyvendinti. Šešios minutės reaguoti į taškelį radarų ekranuose ir nuspręsti ar pradėti Armagedoną! Kaip kas nors gali per tokį laiką pagrįsti sprendimą?“, – stebėjosi R. Reaganas.
Kas laukia nebelikus sutarčių
Būtent jo pastangomis pasiekti susitarimai su Maskva bent jau atitolinti branduolinio karo riziką pastaraisiais dešimtmečiais buvo tapę nekvestionuojama norma: masinio naikinimo ginklų arsenalo mažinimas tapo visuotinai priimtu siekiu.
Paradoksalu, jog 2010-siais, kai tuometiniai JAV ir Rusijos prezidentai – Barackas Obama ir Dmitrijus Medvedevas pasirašė „Naująjį START“ – eilinę strateginės ginkluotės mažinimo sutartį, Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė atsisakė vykti į Prahą, kur regiono lyderius į neformalų susitikimą pakvietė JAV prezidentas.
„Tai buvo susieta su derybomis tarp JAV ir Rusijos dėl nusiginklavimo pasaulyje, tarp jų ir Europoje. Matydama, kad tai gali neatitikti bent jau Rytų Europos ir Baltijos šalių regiono interesų, aš nenorėjau gerti šampano už tokią perspektyvą“, – 2010-ųjų rugsėjį sakė D. Grybauskaitė.
Ir nors tokie žodžiai taikyti platesniam kontekste, mat be START sutarties dar buvo svarstomas B. Obamos sprendimas stabdyti priešraketinės gynybos skydo planus, o Lietuvą Rusija siūlė įtraukti į savo atsakomybės zoną, iš tikrųjų tokie rusų pasiūlymai JAV pritarimo nesulaukė, o pati Naujoji START ne tik nekenkė Lietuvos interesams, bet ir prisidėjo prie regiono šalių interesų gynimo.
Dažnai pamirštama, jog START sutartis numato ne tik labai aiškius branduolinių galvučių, jų paleidimo ir pristatymo platformų – balistinių raketų, povandeninių laivų ir bombonešių skaičius, bet ir leidžia tikrinti šiuos skaičius inspekcijų metu.
Sutarus dėl 18 inspektorių vizitų per metus į bet kurį norimą ir pasirinktą su strategine branduoline ginkluotę siejamą objektą JAV ir Rusija neturėjo galimybės sukčiauti – tai didino skaidrumo atmosferą ir mažino riziką, kad viena ar kita pusė įgis pranašumą net ir naujausios ginkluotės priemonėmis. Įprastai tokie inspektorių vizitai neviešinami, bet vyksta.
Nepaisant pastaraisiais metais smarkiai pablogėjusių santykių tarp JAV ir Rusijos, abiejų šalių inspektoriai gali palydovais ar kitomis priemonėmis gautą informaciją patikrinti jau tą pačią dieną atvykę į pasirinktą šalį.
Ir visa ši tvarka jau kitais metais gali tiesiog subyrėti, bet ne tik dėl jau žlugusių susitarimų. START galiojimas baigiasi 2021-ųjų pradžioje, o realiai – jau kitais metais, mat nesutarus dėl šios sutarties atnaujinimo ar pratęsimo per artimiausius mėnesius, tikimybė, kad tai pavyks padaryti vėliau artima nuliui.
Tokius nuogąstavimus jau kelerius metus kartoja JAV mokslininkų bendruomenė, reaguodama į prezidento Donaldo Trumpo pastaraisiais metais kartojamus pareiškimus, jog „B. Obamos susitarimai yra tragiškai blogi ir kenkia JAV interesams, o Amerika turi stiprinti savo branduolinį arsenalą“. Įspėjimai pagrįsti, nes JAV, reaguodama į nuolatinius Rusijos pažeidimus šiemet oficialiai pasitraukė iš INF sutarties, o JAV administracijoje su kelių respublikonų pagalba į priekį stumiamas sprendimas trauktis ir iš „Atvirojo dangaus sutarties“.
Tačiau būtent vangus JAV administracijos delsimas imtis veiksmų dėl START pratęsimo arba naujos sutarties gali palaidoti šį susitarimą. Apie tai jau patvirtino ir Rusijos ginkluotės kontrolės pareigūnai, pabrėžę, kad susiderėti dėl START likimo jau nebeliko laiko – įprastai derybos trunka ilgiau, nei metus, o Amerikoje jau įsibėgėjo pasiruošimo prezidento rinkimams ciklas.
„Aišku, kad likus tiek laiko mes negalėsime parengti naujo dokumento. Egzistuojančios sutarties pratęsimo perspektyvos taip pat nėra aiškios“, – prieš kelias savaites pareiškė Rusijos ginkluotės kontrolės departamento direktoriaus pavaduotojas Vladimiras Leontjevas.
Naujasis JAV prezidentas – kad ir kas jis ar ji bebūtų, prisieks 2020-ųjų sausį, o po kelių savaičių formaliai baigsis sutarties galiojimas. Vladimiras Putinas nesyk išreiškė viltį, kad sutartį gali pavykti pratęsti tomis pačiomis sąlygomis, kurios egzistuoja dabar.
Iki šiol galiojanti 2010-ųjų START sutartis numato strateginio arsenalo ribas – iki 1,550 strateginių branduolinių galvučių kiekvienai valstybei – tiek JAV, tiek Rusijai. Tačiau į šią sutartį nėra įtraukta nauja ginkluotė – hipergarsiniai ginklai, naujos balistinės raketos, naujai kuriami Rusijos ir JAV bombonešiai. Tad pratęsus senąją sutartį ji nebetektų prasmės, mat abi valstybės galėtų stiprinti tuos pajėgumus, kurie neaprašyti sutartyje, o jų negalėtų įvertinti inspektoriai.
Nauja sutartis, kurios galimai siekia JAV administracija, gali būti parengta per kelerius metus, tačiau per tą laiką sukurtos naujos ginkluotės sistemos taptų aršių derybų objektu ir kiekviena papildoma diena ar nauja raketa dar labiau apsunkina sėkmingų derybų baigties galimybę.
Viską dar labiau komplikuoja D. Trumpo noras į bet kokias strategines derybas įtraukti ir Kiniją. Pavyzdžiui, žlugus INF sutarčiai, JAV prezidentas skundėsi, kad Kinija nėra įtraukta į šią sutartį. Tačiau Pekinas jau leido ne kartą suprasti, kad nėra suinteresuotas tokiomis sutartimis, mat nenori, kad Kinijos strateginio branduolinio arsenalo objektai būtų inspektuojami.
Oficialiai Kinijos branduolinis arsenalas siekia kelis šimtus galvučių, nors tikrasis skaičius laikomas paslaptyje, o didžiąją dalį arsenalo sudaro vidutinio nuotolio raketos su branduolinėmis galvutėmis. Tačiau paaiškėjus, kad tikrieji skaičiai gali būti gerokai didesni – kinai pastarąjį dešimtmetį stebina įspūdingai persiginklavimo programos tempais, naujų technologijų ir ginkluotės galimybėmis, pusiausvyra gali būti pakitusi, o to atskleidimu Pekinas visai nėra suinteresuotas.
„JAV ir Rusija dabar žengia į strateginio nestabilumo erą. Nuo pat 1962 m. Kubos krizės laikų branduolinės konfrontacijos rizika nebuvo tokia didelė“, -įspėjo buvęs JAV energetikos sekretorius Ernestas J. Monizas ir garsus ginklų kontrolės derybininkas, buvęs senatorius Samas Nunnas.
„Pradedame bombarduoti po 5 minučių“
Ką reiškia toks nestabilumas pasaulyje be START sutarčių galima nesunkiai įsivaizduoti. Dar spalio 15-ąją Rusijoje prasidėjo iš anksto skelbtos trijų dienų strateginės štabų pratybos „Grom 2019“. pratybų metu surengti balistinių ir sparnuotųjų raketų paleidimai.
Visa tai buvo daroma ypač skaidriai ir viešai: Rusijos Gynybos ministerija iš anksto paskelbė skaičius: paleista 16 raketų – tarpžemyninių balistinių „Jars“, kurios gali būti mobilios arba leidžiamos iš šachtų, o taip pat iš povandeninių laivų – „Sineva“ ir „Bulava“. Tiesa, ne visi paleidimai buvo sėkmingi.
Pratybose dalyvavo apie 12 tūkst. karių, 213 raketų leidimo įrenginių, apie 105 orlaiviai, 15 povandeninių laivų ir penki povandeniniai laivai, 310 kovinės ir specialiosios technikos vienetų.
Be išankstinio informavimo, telemetrinių ir kitų duomenų pateikimo inspektoriams Rusija noriai dalijosi ir vaizdo įrašais iš šaudymų, įskaitant ir tokiais retais įrašais, kaip raketų bei galvučių smūgiai taikiniams – įprastai rusai to nerodo, slėpdami tikrąsias pataikymo galimybes.
Žlugus START visa tai taps neįmanoma: rusai ne tik nebeįsileis inspektorių, bet ir neprivalės informuoti apie naujas raketas, jų bandymus, o bet kokios masinės pratybos gali išprovokuoti įvairiausias reakcijas JAV. Net egzistuojant įvairiems žvalgybiniams, slaptiems patikros mechanizmams, tarpusavio ryšių kanalams, net ir siekiant išvengti nesusipratimų, kaip mat kyla rizika, jog dešimtis kartų priėmus teisingą sprendimą išauga atsitiktinės klaidos tikimybė.
Tarptautinės krizės metu, kai tuo pačiu demonstruojama karinė galia, pavyzdžiui, Rusijos pamėgtų netikėtų karinių pratybų metu nesusipratimų tikimybė dar labiau išauga. Juo labiau, kad Rusijos karinėje doktrinoje numatyta, jog šalis „pasilieka teisę panaudoti branduolinius ginklus, kaip atsako priemonę į ataką, jei Rusijos valstybės egzistencijai iškilęs pavojus“. Tai galioja, jei Rusija pavojų savo išlikimui įžvelgia net ir konvencinio konflikto atveju.
Net jei Rusijos karinė ir politinė vadovybė puikiai supranta, ką reiškia branduolinių ginklų panaudojimas, abipusio nepasitikėjimo atmosferoje riba tarp blefo ir apsiskaičiavimo išlieka ypač plona, ypač kai priešininkui nėra žinomi tikrieji Rusijos pajėgumai bei ketinimai.
Rusija pastaraisiais metais jau nesyk įrodė galinti blefuoti ir žengti įžūlius sprendimus – Krymo okupacija, netikėtos karinės pratybos, strateginiai politinės ir karinės vadovybės mokymai ruošiantis branduoliniam konfliktui ir netgi pačių branduolinių simuliacijų scenarijai suduodant smūgius NATO šalims sukuria puikią dirvą kitai pusei priimti klaidingus sprendimus.
Juo labiau, kad pastaraisiais metais iš Rusijos ne tik sklido karinga retorika, primenanti Šiaurės Korėjos grasinimus branduoliniu karu, bet ir žinios apie nesėkmingus branduolines galvutes nešti galinčių ginklų bandymus. Tad, pavyzdžiui, vieną dieną reaguojant į iš anksto neskelbtas naujos Rusijos ginkluotės pratybas, vykdomas po kelių incidentų pasienyje ir telkiant konvencines pajėgas, JAV prezidentui D. Trumpui duodamos 6 minutės, per kurias jis turi priimti sprendimą.
1984-ųjų rugpjūtį prieš tiesioginę radijo transliaciją tikrinant garso įrašo kokybę R. Reaganas sau įprastu stiliumi pajuokavo: „brangūs amerikiečiai, man malonu jums pranešti, kad aš pasirašiau įsakymą, uždrausiantį Rusiją visiems laikams. Pradedame bombarduoti po 5 minučių“. Šis juokelis iššaukė neigiamą reakciją tiek JAV, tiek Sovietų sąjungoje. Kokią reakciją iššauktų panašaus turinio D. Trumpo žinutė, paleista per „Twitter“, galima tik spėlioti.