Jei kam atrodė, kad nuo 2011-ųjų verdantis Sirijos pilietinis karas negali tapti dar labiau komplikuotas, tai pastaruoju metu mėginti suprasti, kas su kuo, prieš ką ir kodėl, tampa dar sunkiau.
Jei kas patikėtų į konfliktą įsivėlusių šalių – Sirijos režimo, Rusijos, JAV vadovaujamos koalicijos, kurdų, Turkijos ir kitų – pareiškimais, visi kariauja su teroristais. Bet kas yra teroristai?
Rusijai ir Sirijos režimui – visos Sirijos teritorijoje veikiančios grupuotės yra teroristai. Turkijai – kurdai. Oficialiai – tik Kurdistando darbininkų partijos (PKK) karinis sparnas YPG.
Pastarąjį teroristine organizacija laiko ir JAV, tačiau oficialiai amerikiečiai remia Sirijos demokratines pajėgas (SDF), vienintelę jėgą sausumoje, kuri galėjo efektyviai kautis su „Islamo valstybe“, nors didžiąją dalį SDF sudaro YPG kovotojai.
Beveik visos išvardytos šalys ir JAV vadovaujama koalicija kariauja prieš „Islamo valstybę“, nors į šios teroristinės organizacijos veiklą atlaidžiai žiūri Turkija, kuri dar ir remia kelias džihadistų grupuotes, veikiančias Sirijoje.
Jei kam tai atrodo painu ir sudėtinga, kovos, persimetus į Sirijos šiaurę, kur susikerta visų išvardytų šalių interesai, padėtis tik sunkėja. Klausimus „kas kaltas“ jau keičia kiti: kam tai naudinga ir kas iš to išloš?
Chaosas ir absurdas – kas prieš ką?
Naujausi kovos veiksmai Sirijos šiaurėje, daugelio apžvalgininkų nuomone, pirmiausia kilo dėl neatsakingo D. Trumpo administracijos sprendimo trauktis iš Sirijos. Esą tai buvo staigus, netikėtas ir pražūtingas žingsnis, galintis turėti tragiškų pasekmių. Iš pirmo žvilgsnio, tokios išvados logiškos: galios vakuumą savo pasitraukimu sukūrę amerikiečiai užvirė tikrą košę.
Spalio 9-ąją Sirijos šiaurės vakaruose oficialiai pradėta Turkijos karinė operacija „Taikos šaltinis“ oficialiai, žinoma, vadinama kova su teroristinėmis grupuotėmis, o jos tikslas, kaip spėjama, yra sukurti buferinę zoną ar net perbraižyti žemėlapį – tai leistų turkams kontroliuoti kadaise Osmanų imperijai priklausius žemes, dabar formaliai priklausančias Sirijai, o realiai – kurdams.
„Taikos šaltinis“ visai neprimena taikos: operacija jau pareikalavo šimtų aukų, o, Jungtinių Tautų duomenimis, mažiausiai 160 tūkst. civilių, daugiausia – etninių kurdų, buvo priversti palikti savo namus. Kartu su turkų kariškiais į priekį stumiasi ir Ankaros išlaikomos džihadistų grupuotės –„Sultan Murad divizija“, „Hamzat divizija ir „Ahrar al-Sharqiya“, – liūdnai pagarsėjusios civilių skerdynėmis, buvusių „Islamo valstybės“ narių priėmimu, priešiškos tiek amerikiečiams, tiek Sirijos režimui, tiek kurdams.
JAV pajėgos, dislokuotos Sirijoje, iki praėjusios savaitės ginklais, mokymais, aviacijos ir tiesioginės ugnies parama rėmė ir kartu saugojo nuo turkų Sirijos kurdus – oficialiai vadinamas Sirijos demokratines pajėgas (SDF), bet, D. Trumpui įsakius išvesti apie tūkstantį amerikiečių karių iš šiaurinės Sirijos dalies, turkai perėmė dešimčių miestų, miestelių ir kaimų kontrolę.
Ir tai – tik pradžia, mat nepaisydama JAV ir tarptautinės bendruomenės įspėjimų, spaudimo, ekonominių sankcijų ir kitų priemonių, Turkija tęsia savo puolimą.
Turkijos lyderis Recepas Tayyipas Erdoganas, praėjusią savaitę grasinęs Europą užtvindyti nauja pabėgėlių banga, kurioje būtų ir „Islamo valstybės“ teroristų, antradienį jau žadėjo, kad iš Sirijos nepabėgs nė vienas „Islamo valstybės“ kovotojas. Tačiau ir nusileisti R. T. Erdoganas neketina – jis atmetė JAV siūlymus tarpininkauti bei nutraukti ugnį mainais į sankcijų atšaukimą.
Komplikuota padėtis? Nepakankamai, mat yra dar sudėtingiau: netekę JAV paramos, prieš Turkijos galią atsilaikyti negalintys kurdai buvo priversti ieškotis naujų sąjungininkų – padėti sutiko kruvinas Basharo Al Assado režimas, remiamas Maskvos.
Rusijos kariai jau perėmė strategiškai svarbaus Mandžibo miesto ir greitkelio kontrolę, o režimo pajėgos ir rusų samdiniai jau įžengė į kai kurias apleistas buvusias amerikiečių bazes Sirijoje.
Šalia vienos jų dar pernai vasarį būtent kurdų pajėgas ginantys amerikiečiai sutriuškino Sirijos režimo dalinius ir rusų samdinių grupuotę, o dabar kurdai priversti remtis Sirijos režimo pagalba prieš Turkiją, juos palaiko Rusija, nors dar prieš kelerius metus Ankaros ir Maskvos santykiai buvo nusiritę į dugną po to, kai turkai numušė Rusijos lėktuvą.
Tiesa, nepaisant Maskvos paramos Ankarai, – JT Saugumo taryboje būtent Rusijos veto balsu atmestas siūlymas pasmerkti turkų karinę operaciją, rusų lėktuvai dabar patruliuoja ir Sirijos šiaurinėje dalyje, kur neseniai šeimininkavo JAV aviacija. Dar daugiau – būtent rusų lėktuvai dabar neleidžia oficialios sąjungininkės Turkijos aviacijai laisvai veikti virš Sirijos.
Bet tuo absurdai nesibaigia, nes JAV prezidentas pats apkaltino kurdus išdavyste, mat jie esą pirmai progai pasitaikius ne tik susidėjo su B. Al Assadu, bet ir iš kalėjimų ėmė paleidinėti „Islamo valstybės“ teroristus, nors iš tikrųjų pastaruosius laisvinti ėmė būtent Ankaros remiami džihadistai.
Rusai džiūgauja: lietuvių laukia kurdų likimas
Iš šono žiūrint gali susidaryti įspūdis, kad visa ši košė naudinga pirmiausia Kremliui: rusai be didelių pastangų gali išplėsti savo kontrolę Sirijoje, kurios režimo pajėgoms padėjo atsilaikyti 2015–2016 metais, kai įvairios sukilėlių grupuotės kontroliavo didžiąją dalį Sirijos teritorijos ir net dalį Damasko.
Kremliui Sirijos kontrolė kainuoja nemažai – nuo 2015-ųjų karinės operacijos pradžios oficialiai Rusija neteko kelių dešimčių karių, keliolikos orlaivių, buvo priversta investuoti į sirų pajėgas tuo metu, kai Sirijoje ėmė stiprėti ir Kinijos bei Irano įtaka. Prieš kurdus nieko blogo oficialiai neturinti Rusija su jais gali ir susitarti, o Turkijai taikyti tokį spaudimą, kad Ankara būtų priversta sutikti.
Dar daugiau – nesutarimai tarp JAV ir Turkijos turėtų itin patikti Kremliui, nes abi minėtos šalys yra NATO narės. JAV ir Turkija pastaruoju metu jau ir taip nesutaria dėl ginkluotės – turkams įsigijus rusišką priešlėktuvinės gynybos sistemą „S-400“, JAV atsisakė parduoti Turkijai naikintuvus „F-35“, nors pastaroji šalis buvo „F-35“ programos dalyvė. Turkija taip pat kontroliuoja strategiškai svarbius Dardanelų ir Bosforo sąsiaurius – vienintelius JAV laivų jūrų kelius į Juodąją jūrą.
Galiausiai Kremlius neslepia ir propagandinio veiksnio. Dar prieš 4 metus Kremliaus kontroliuojami informaciniai kanalai nesustodami pylė purvą ant Turkijos – ši 2015 m. rudenį savo oro erdvėje numušė rusų lėktuvą.
Sankcijos Turkijai, išsekęs rusų turistų srautas Turkijos kurortuose ir diplomatinis spaudimas galiausiai baigėsi po nepavykusio perversmo prieš R. T. Erdoganą. Dabar iš Kremliaus kanalų jam, kaip tokiam pačiam stipriam lyderiui kaip ir V. Putinas, liejasi liaupsės. O JAV, kurių prezidentą dar neseniai liaupsino tie patys Kremliaus ruporai, negailima patyčių bei užuominų.
Pavyzdžiui, Kremliaus kontroliuojamo propagandinio kanalo rubaltic.ru redaktorius Aleksandras Nosovičius per kelis kanalus gyrėsi, kad tokio paties likimo kaip kurdai esą sulauks ir Baltijos šalys, – jas D. Trumpas nedvejodamas išduos, išmainys ar tiesiog paliks vienui vienas.
„JAV įrodė, kad gali bet kuriuo metu išduoti savo sąjungininkus, – panaudoja savo geopolitiniuose žaidimuose ir išmeta kaip panaudotas kontraceptines priemones.
D. Trumpas, teisindamas savo sprendimą, sakė, kad kurdai nepadėjo JAV Antrojo pasaulinio karo metais išsilaipinimo Normandijoje metu. O ką tuo metu veikė estai ar lietuviai? Bėgo nuo raudonosios armijos su SS uniformomis, žudė žydus ir nepadėjo amerikiečiams įveikti Hitlerio“, – plyšavo liūdnai pagarsėjęs vienas aršiausių Kremliaus ruporų vadovų A. Nosovičius.
Visas darbas – šuniui ant uodegos
Tiesa, su nuomone, kad būtent Kremliui naudingas JAV pasitraukimas, JAV reputacijos prieš sąjungininkus susigadinimas ir abejonių pasėjimas, sutinka nuosaikūs apžvalgininkai pačioje Amerikoje. Ypač nerimauja JAV generolai, tiesiogiai vykdę JAV administracijos – tiek Baracko Obamos, tiek D. Trumpo – įsakymus remti kurdus.
JAV Centrinei vadavietei ir operacijoms Sirijoje vadovavęs generolas Josephas Votelis įspėjo, kad toks sprendimas apleisti ištikimus sąjungininkus niekais paverčia nuveiktą 5 metų darbą.
„SDF išaugo iki 60 tūkst. kovose užgrūdintos armijos, be kurios D. Trumpas nebūtų galėjęs skelbti pergalės. Per pastaruosius ketverius metus šios pajėgos išvadavo tūkstančius kvadratinių kilometrų teritorijos ir milijonus žmonių, patys neteko 11 tūkst. kovotojų.
Palyginkime: JAV Sirijoje neteko 6 karių ir dviejų civilių. Net jei Baltieji rūmai teigia, kad kurdų mes neapleidžiame, o turkų invazijos neremiame, žala jau gali būti padaryta: toks sprendimas pakirs Amerikos patikimumą bet kuriose ateities kovose, kur mums reikės stiprių sąjungininkų“, – įspėjo generolas.
Jo poziciją viešai palaikė ir buvęs JAV gynybos sekretorius, legendinis generolas Jamesas Mattisas. Po to, kai pasitraukė iš Pentagono vadovo pareigų, jis buvo nesyk kviečiamas viešai pasakyti viską, ką galvoja apie D. Trumpą, su kuriuo nesyk buvo viešai ir privačiai susikirtę požiūriai.
Ir nors J. Mattisas toliau vengia atviros kritikos D. Trumpui, jis ne kartą pabrėžė, kad JAV būtini sąjungininkai, o apleidus kurdus auga rizika, kad „Islamo valstybė“ susigrąžins prarastas teritorijas. O ką jau kalbėti apie JAV Kongresą, kur net įtakingi respublikonai D. Trumpą kaltina ant lėkštutės rusams ir turkams atidavus kurdus bei visą Siriją.
Kam kariauti svetimus karus?
Tad tuo metu, kai ne tik D. Trumpo kritikai jį kaltina sąjungininkų išdavyste, neatsakingu elgesiu ir netikėtu sprendimu trauktis iš Sirijos, JAV prezidentas išlieka stebėtinai nuoseklus savo šūkiams, kurių esmė – JAV iš viso nederėtų toliau veltis į Sirijos pilietinį karą.
„Sutriuškinęs „Islamo valstybę“ aš iš esmės išvedžiau mūsų karius iš Sirijos. Tegu ji ir Assadas apsaugo kurdus ir kariauja su Turkija dėl savo žemės. Aš pasakiau savo generolams – kodėl mes turėtumėme kariauti už Siriją? Ar atsakomybės neturėtų prisiimti europiečiai? Siūliau „Islamo valstybės“ kalinius Europos šalims, iš kur jie atvyko, bet kelis kartus buvo atsisakyta tai padaryti.
Kai kurie žmonės nori, kad JAV gintų Basharo Al-Assado, mūsų priešo, valdomos Sirijos pasienį, esantį už 7 tūkst. mylių. Man tinka, jei kas nori padėti Sirijai apsaugoti kurdus, ar tai būtų Rusija, Kinija, ar Napoleonas Bonapartas, tai ir padarys, tikiuosi, jiems pasiseks, mes esame už 7 tūkst. mylių“, – sau įprastu stiliumi „Twitter“ paskyroje rašė D. Trumpas.
Tai nuosekli pozicija, nes išvesti karius iš Sirijos D. Trumpas ragino jau 2016 metais, vos išrinktas prezidentu. Tačiau JAV karinis kontingentas Sirijoje per šiuos metus tik augo ir buvo padidėjęs iki beveik 3 tūkst. karių vien sausumoje esančiose 12-oje karinių bazių (kitais duomenimis, tikrasis bazių skaičius buvo 18, mat dalyje mokytos kurdų pajėgos, kitose dislokuoti elitiniai JAV daliniai).
D. Trumpas apie JAV pajėgų išvedimą užsiminė dar pernai sausį, o gruodį apie 2,5 tūkst. amerikiečių išvedimą iš Sirijos netikėtai paskelbė per savo „Twitter“ paskyrą.
Kaip ir šių metų spalio pradžioje, anuomet pasaulis buvo šokiruotas: skambėjo pareiškimai apie sąjungininkų išdavystę, netikėtą JAV atsitraukimą. Bet D. Trumpo pažadai per du tris mėnesius atitraukti karius galiausiai subliuško – oficialiai dėl to, kad būtų pribaigti „Islamo valstybės“ likučiai ir niekada neatsigautų.
Tačiau likę Sirijoje amerikiečių kariai iš esmės užsiėmė tuo pačiu, ką darė pastaruosius keliasdešimt metų skirtinguose pasaulio karštuosiuose taškuose: be pavienių smūgių paskutiniams, vykdė taikos palaikymo operacijas, mokė kurdų pajėgas ir saugojo vietos gyventojus.
Ten, kur pasirodydavo amerikiečių šarvuočių konvojus su JAV vėliavomis, kurdai jausdavosi vis tvirčiau. Be to, kurdams JAV siuntė prieštaringas žinias: viena vertus, nežadėjo, kad pasiliks jų saugoti visą laiką, kita vertus, leido suprasti, kad jei kurdai sudarys sąjungą su B. Al-Assadu ar rusais, amerikiečių paramos gali nesitikėti.
Vis dėlto D. Trumpas pasiekė savo. Šiemet jis kelis sykius susitiko su R. T. Erdoganu, o telefoninių pokalbių metu su juo dėl to, ką daryti su kurdais, tarėsi nuo 2017-ųjų. Viešai D. Trumpas kartojo, jog būtina užbaigti nesibaigiančius karus. Tad skambūs pareiškimai apie karių išvedimą nuo konfliktų pavargusiems amerikiečiams, JAV administracijos manymu, turėtų atrodyti patrauklūs.
JAV nuo 2001-ųjų vis dar kariauja Afganistane. Irake ir Sirijoje vis dar dislokuoti amerikiečių kariai. Vis dėlto, nepaisant skambių pareiškimų, jog JAV išveda karius iš Sirijos, iš tikrųjų šalies pietryčiuose, šalia strategiškai svarbaus greitkelio, jungiančio Damaską ir Bagdadą, pasienyje su Jordanija, vis dar veikia Al Tanfo bazė, kurioje dislokuoti keli šimtai JAV specialiųjų pajėgų karių.
Al Tanfo bazė, nepaisant ankstesnių pranešimų apie JAV karių išvedimą, iki šiol neevakuota, ir niekas nesiruošia to daryti, nes iš čia amerikiečiai gali kontroliuoti Irano remiamų grupuočių judėjimą bei perimti ginklų siuntas B. Al-Assado režimui.
Gretimoje Jordanijoje ir Irake dislokuoti JAV karinių oro pajėgų kontingentai – nuo naikintuvų iki atakos sraigtasparnių ir bepiločių orlaivių, nuolat stebinčių padėtį virš Sirijos.
Po to, kai Turkijos remiamos džihadistų grupuotės ėmė veržtis gilyn į kurdų teritorijas ir užtvėrė kelią besitraukiantiems amerikiečiams, virš Turkijos palaikomų kovotojų lyg įspėjimas viršgarsiniu greičiu prašvilpė JAV naikintuvai „F-15“, atskridę iš Jordanijos.
Be to, D. Trumpas pats patvirtino, kad regione amerikiečių pajėgos liks. Tačiau aktyviai veltis į teritorinius nesutarimus JAV nebeketina. Toks ryžtas „susigrąžinti mūsų karius namo“, net jei tai reiškia sąjungininkų išdavystę, gali nepatikti Amerikos žiniasklaidai.
Šokiruoti ir nepatenkinti gali būti tradiciniai D. Trumpo kritikai ir net rėmėjai, tačiau D. Trumpo komanda siekia vieno – prezidento perrinkimo kitų metų lapkritį vyksiančiuose rinkimuose.
Tokios idėjos užbaigti JAV dalyvavimą nesibaigiančiuose karuose gali suvilioti didelę dalį D. Trumpui vis dar lojalių rinkėjų, o bendrai JAV prezidento reitingas siekia apie 40 proc. – ne pats geriausias, bet ir ne pats blogiausias rezultatas, turint omeny aštrius ir skaldančius jo pasisakymus, nuolatinius skandalus, apkaltos grėsmę, o kartu – ir tarpusavio kovą dėl nominacijos demokratų partijoje.
Pasirūpinti pirmiausia savo šalimi žadėjęs D. Trumpas gal ir susigadino reputaciją Vašingtone bei užsienyje, privertęs atsitraukti ar sunerimti artimiausius sąjungininkus, tačiau JAV ekonomikai laikantis tvirtai, nepaisant lėtėjimo ženklų, sutelkti rėmėjus balsavimo dieną siekiančiam D. Trumpui gali padėti ir labai aiški žinia: aš užbaigiau karus, sugrąžinau amerikiečius namo.
O Rusijai, Sirijos režimui ir Turkijai džiūgauti dėl pergalės dar anksti. Parblokšti kurdus gali būti ne taip sunku, kaip juos įveikti ir išlaikyti teritoriją. Kurdų pasipriešinimas turkams trunka jau ne vieną dešimtmetį, tad veltis į papildomus partizaninius karus Turkijai gali būti nenaudinga ir pavojinga. Po 2016 metų nepavykusio perversmo Turkijos ginkluotosios pajėgos yra pravalytos nuo tariamai nepatikimų kariškių, o vadovauti ar į atsakingas pareigas paskirti lojalūs, bet nebūtinai patyrę ar kompetentingi kariškiai.
Alinamas karas pavojingas ir ilguoju laikotarpiu, ypač jei tai atsilieps ir sankcijų pavidalu, o Turkija liks be sąjungininkų, išskyrus Rusiją, kuri nėra pajėgi ar juo labiau suinteresuota padėti savo istorinei priešininkei regione, su kuria per pastaruosius kelis šimtus metų kariavo jau ne kartą. Tas pats galioja ir Rusijai bei Sirijai: pirmoji neturi tiek pajėgų, kad galėtų išlaikyti kurdų teritorijas, o Sirijos režimas dar pernelyg nusilpęs nuo alinamo ir nesibaigusio pilietinio karo. Tad D. Trumpas, atiduodamas kurdus Sirijai, Rusijai ir Turkijai į rankas perduoda didelę problemą.
