Milžiniškas ir pompastiškas karinis paradas Pekine. Audringi fejerverkai ir laisvadienis eiliniams kinams, kurie gali rinktis – švęsti arba tiesiog pailsėti. Oficialiai viena galingiausių pasaulio valstybių, auganti ekonominė ir karinė galia mini Nacionalinę dieną arba 70-ąsias įkūrimo metines.

Žinoma, oficialaus Pekino kritikai pabrėžtų, kad Kinijos valstybė skaičiuoja tūkstančius metų istorijos, o 70-metį mini tik komunistinio režimo valdoma Kinijos Liaudies Respublika. Būtent 1949-ųjų spalio 1-ąją, dar tebevykstant pilietiniam karui tarp vietos komunistų ir nacionalistų pajėgų, Pekine surengtas didelis karinis paradas, skelbiantis apie liaudies respublikos įkūrimą.

Paradai vyksta kasmet, o diplomatinio protokolo besilaikančios šalys siunčia sveikinimus, dalyvauja oficialiuose priėmimuose. Ne išimtis ir Lietuva. Tačiau būtent šiemet Lietuvoje kilo dar neregėta nepasitenkinimo banga, nors nedidelių apsikeitimų piktesniais žodžiais būta ir anksčiau, pavyzdžiui dėl Pekino veiksmų Tibete ar dėl delikataus Lietuvos požiūrio į Dalai Lamą. Tad kas pasikeitė?

Nuo sveikinimų iki įspėjimų

Pavyzdžiui, pernai šiltus sveikinimus Kinijai, „šalies įkūrimo metinių proga“ siuntė tuometinė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, linkėdama „visiems Kinijos gyventojams daug sėkmės, laimės ir klestėjimo“ o premjeras Saulius Skvernelis, sveikindamas Kiniją „Liaudies Respublikos įkūrimo dienos proga“ išreiškė viltį, jog „mūsų šalys ir ateityje palaikys glaudų politinį dialogą“.

„Nėra abejonių, jog mūsų sėkmingą bendradarbiavimą ir toliau turtins nauji bendri projektai ir žmonių tarpusavio ryšiai“, – pernai pabrėžė S. Skvernelis.

Bet jau šiemet apie tokio bendradarbiavimo galimas grėsmes griežtai pasisakė Valstybės saugumo departamentas ir Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas, bendroje Grėsmių nacionaliniam saugumui ataskaitoje paskyrę puslapį Kinijai.

„Atsižvelgiant į augantį Kinijos žvalgybos ir saugumo tarnybų aktyvumą NATO ir ES šalyse, tikėtina, kad ilgalaikėje perspektyvoje Kinijos žvalgybinė veikla Lietuvoje taip pat plėsis“, – įspėjama ataskaitoje, kurioje pabrėžiama, kad augant Kinijos ekonominėms ir politinėms ambicijoms Vakaruose, agresyvėja Kinijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikla Lietuvoje.

„Kinijos žvalgyba veiklą Lietuvoje daugiausia orientuoja į Kinijos vidaus politinių problemų sprendimą, pavyzdžiui, siekia, kad Lietuva neremtų Tibeto ir Taivano nepriklausomybės bei nekeltų šių klausimų tarptautiniu lygiu. Be to, Kinijos žvalgyba turi platesnių interesų Lietuvoje – ją domina Lietuvos vidaus ir užsienio politika, ekonomika, gynybos sektorius, Lietuvos piliečiams prieinama informacija apie įvairių šalių tarptautinio bendradarbiavimo su Kinija projektus, ateities planus.

Lietuvoje Kinijos žvalgyba ieško jiems tinkamų taikinių – sprendimų priėmimo galią turinčių asmenų, taip pat kitų asmenų, simpatizuojančių Kinijai ir turinčių politinio poveikio svertų, siekia juos paveikti dovanomis, nemokamomis kelionėmis į Kiniją, apmoka ten organizuojamus mokymus. Suteiktas paslaugas ir dovanas Kinija linkusi vertinti kaip įpareigojančias palaikyti Kinijai naudingus politinius sprendimus. Per Kinijos žvalgų apmokėtas keliones į Kiniją Lietuvos piliečiai yra verbuojami“, – įspėjo VSD ir AOTD, o jų vertinimas sulaukė net oficialaus Pekino nuostabos ir nepasitenkinimo.

Tai, jog užsienio šalių ambasados naudojasi diplomatinėmis atstovybėmis, kaip priedanga žvalgybinei veiklai – jokia paslaptis. Tačiau pirmą kartą atkreipus dėmesį į Kiniją, nuo 1992-ųjų Lietuvoje veikianti Kinijos ambasada taip pat, regis, nusprendė imtis aktyvesnės veiklos.

Kai kurių apžvalgininkų nuomone – būtent žvalgybinės, bet ne klasikine tarnybine prasme, o politine – stebint reakcijas.

Lietuva sureagavo diplomatine nota Pekinui. Bet ambasada, regis, nutarė kelti kartelę – jau po mėnesio Vilniuje buvo iškabinti plakatai, kviečiantys vilniečius švęsti Kinijos liaudies respublikos 70-ąsias įkūrimo metines šalia Baltojo tilto. Žadėta šventė su fejerverkais.

Kilo žodžių karas

Į tokius plakatus pirmasis dėmesį atkreipęs Seimo narys Mantas Adomėnas, kuris garsėja, kaip Pekino valdžiai nepaklūstančio Taivano nepriklausomybės šalininkas, neslėpė nusistebėjimo.

„Kinijos Liaudies Respublika – agresyvus totalitarinis režimas, ant kurio sąžinės guli 65 milijonų žmonių mirtys. Tai komunistinė tironija, kuri ir dabar yra įkalinusi daugiau nei milijoną savo piliečių koncentracijos stovyklose, vykdo uigurų genocidą, tibetiečių prievartinį nutautinimą ir nuožmų įvairių religijų tikinčiųjų persekiojimą. Ar čia yra ką švęsti?, – savo feisbuko paskyroje rašė M. Adomėnas.

Greitai atsirado ir peticija, raginanti Vilniaus miesto Savivaldybę ir Vidaus reikalų ministeriją užtikrinti, „kad totalitarinio režimo šventei nebūtų suteikti leidimai, ji nebūtų reklamuojama valstybės kontroliuojamuose stenduose ir nevyktų viešoje erdvėje“. Savivaldybė sureagavo jau tą pačią dieną, o sostinės meras Remigijus Šimašius tikino, jog tokio renginio, koks esą klaidinančiai reklamuotas plakatuose nebus, nes jis nebuvo suderintas su miesto valdžia.

„Tokie žaidimai mūsų mieste nepaeis, ir nesvarbu, kas už to stovėtų – ar didžiausia pasaulio valstybė, ar tris gyventojus turinti Indijos vandenyno sala. Taisyklės visiems vienodos“, – teigė R. Šimašius. Tuo žodžių karas nesustojo.

Kinijos valstybinis priėmimas

Kinijos ambasada atrėžė, kad prašymas leisti organizuoti renginį sostinėje ir pirmadienį iškabintos į renginį kviečiančios reklamos buvo organizuojami „nepažeidžiant teisės aktų ir taisyklių, pasitelkiant komercinius kanalus“.

Viešai šiuo renginiu pasipiktino kai kurie Seimo nariai, gavę kvietimus į renginį, tačiau nusprendę jį boikotuoti. Vienas jų – Seimo Tarpparlamentinių ryšių su Kinijos Liaudies Respublika grupės narys Arvydas Anušauskas viešai atsisakė kvietimo.

Kitas parlamentaras, tai pačiai ryšių su Kinija grupei priklausantis socialdarbietis Artūras Skardžius buvo vienas nedaugelio politikų, išdrįsusių pasirodyti renginyje, kuris surengtas be fejerverkų sostinės „Radisson blu“ viešbutyje. Prie įėjimo svečius pasitiko ir būrys protestuotojų, smerkiančių „Kinijos terorą“ ir palaikančių Tibetą bei Honkongo demonstracijas.

Šventė – labiau Kinijai, nei kinams

Ir nors Kinijos ambasada apgailestavo, kad vilniečiai praras įspūdingą renginį, o komunistinės Kinijos Liaudies Respublikos 70-mečio minėjimas esą yra kultūrinė šventė ir neturi būti politizuojama, ekspertų teigimu, iš tikrųjų ši šventė pirmiausiai yra būtent politinė, o ne kultūrinė. Tai yra pirmiausiai labiau Kinijos valdžios, o ne kinų šventė.

„Yra skirtumas, nes Kinijos valdantieji norėtų, kad tai būtų pati svarbiausia šventė kinams. Kadangi šventė yra politinės prigimties ir modernios kilmės, siejama su komunistų partijos įsitvirtinimų valdžioje, tai ji svarbiausia valdančiajam elitui ir režimui.

Kinijoje matome akivaizdų nacionalizmo, arba jų oficialiajame diskurse – patriotizmo pakilimą pastaraisiais dešimtmečiais, tad didelė dalis linkę šventę švęsti, bet daugumai kinų tai nėra pati svarbiausia šventė, didžioji dalis nuoširdžiai džiaugiasi laisva diena ar keliomis iš jų.

Kinijoje

O svarbiausia šventė yra kultūrinės ir gerokai senesnės prigimties, Pavasario šventė, mums geriau žinoma Kinų naujųjų metų pavadinimu“, – teigė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Konstantinas Andrijauskas, pažymėjęs, kad kinų Naujieji metai nėra tas pats, kas mums – saulės kalendoriniai Naujieji metai.

Tiesa, jis pripažino, kad Lietuvos reiškiamas susirūpinimas – nuo VSD ir AOTD ataskaitos, iki triukšmo, kilusio dėl spalio 1-osios šventės yra savalaikis, mat šiemet Lietuva pagaliau pripažino, kad Kinija yra žymiai aktyvesnė veikėja šalyje, nei esame įpratę matyti ar girdėti.

„Susirūpinimas suprantamas. Ir ką matome nuo rugpjūčio 23-osios istorijos, nereikia bijoti tai pripažinti, tai kinų bandymas keisti ilgai vyravusį status quo – tai pirmas bandymas Lietuvos istorijoje, kai kinų kontrprotestuotojai bando veikti viešąjį diskursą ir trukdyti mūsų protestuotojams Honkongo ar kokiu kitu su Kinija susijusiu klausimu.

Pirmą kartą tokiuose kontprotestuose, atrodytų, dalyvauja ambasados pareigūnai – diplomatai, o tai pakankamai rimta. Pirmą kartą matome Kinijos Liaudies Respublikos bandymą spalio 1-osios minėjimą – įprastą diplomatinę praktiką – paversti viešu, plačiajai visuomenei prieinamu renginiu, iškelti patį minėjimo klausimą į viešumą“, – pabrėžė K. Andrijauskas.

Vis dėlto, jo manymu, būtent pastarasis veiksnys buvo kontrproduktyvus. Be to, toks nesuderintų plakatų, informuojančių apie fejerverkus kabinimas gali būti ne tik nepavykęs Kinijos ambasados bandymas – kitose Baltijos šalyse panašių iniciatyvų, K. Andrijausko žiniomis nebūta. Anot pašnekovo, įmanoma ir tokia versija, kad, atsižvelgiant į kinų strategijos ir taktikos praktikas, tai yra savotiška žvalgyba, stebint reakcijas šalyje.

„Nemanau, kad šiuo atveju tai labiausiai tikėtinas variantas. Žinoma, nenorėčiau spekuliuoti, nes čia reikia įlįsti į ambasadą, norint suprasti, kodėl jie taip darė, bet nemanau, kad čia buvo blogos valios gestas ar noras provokuoti.

Kita vertus akivaizdu, kad jie nepagalvojo apie ne patį geriausią dabartinių tarpusavio santykių kontekstą, nežinojo, kaip procedūriškai tokie dalykai įgyvendinami, ir dėl šių veiksnių turime skandalėlį bei logišką reakciją – nieko keisto, kad toks veiksmas papiktino didelę dalį Lietuvos politinės bendruomenės, visuomeninių organizacijų.

Keista, kad Lietuvos sostinės centre būtų švenčiama šventė, kuri iš tikrųjų nėra susijusi su dvišaliais santykiais ar su įstabia ir visą pasaulį pagrįstai dominančia kinų kultūra, tai politinė Kinijos vidaus šventė, o tai jau klausimas Kinijos ambasadai, kuo ši šventė susijusi su mūsų valstybe“, – teigė ekspertas.

Kinai problemas sprendžia kitaip

Jis tikino suprantantis A. Anušausko ir kitų politikų atsisakymą priimti kvietimus dalyvauti renginyje, tačiau kartu pabrėžė, kad be politikų darbo esama ir diplomatinio protokolo klausimų, kurių negalima ignoruoti.

„Kadangi tokios praktikos įprastos, aš būčiau linkęs palikti šį klausimą atskirai kiekvienam politikui, atskirai suvokiant galimą reputacinę žalą ir įsipareigojimus prieš savo rinkėjus. Nemažai žmonių dirba su Kinijos klausimais ir nesu tikras, kiek šiais atvejais būtų teisinga ir prasminga ignoruoti tokį kvietimą, juk tai ne išvyka į Kiniją, o diplomatinio protokolo dalis“, – tikino K. Andrijauskas.

Jis pažymėjo, kad remdamasis savo ribotomis akademinės prigimties žiniomis galėtų teigiamai įvertinti URM notą Kinijai, nes incidentas Katedros aikštėje išties „buvo šis tas naujo Lietuvos politinėje padangėje ir kartu diplomatiniuose dvišaliuose santykiuose, tai labai gerai, kad nubrėžėme raudonąsias linijas“. Būtent pastarosios yra svarbios kiekvienai valstybei. Kita vertus, svarbu ir ne jų brėžimas, o kaip tai daroma.

Konstantinas Andrijauskas

Pavyzdžiui, su Rusija Lietuva pasirinko pažįstamą ir įprastą taktiką kalbėti viešai, griežtai ir nebijoti dėl griežtesnio žodžio dar labiau atvėsinti santykių. Ir nors tokia Lietuvos pozicija neretai susilaukia kritikos, įprasta manyti, kad Rusija mėgsta viešai pasiginčyti – gerbia tik jėgą, o ne tylų nuolaidžiavimą, o po to jau gali privačiai ir draugiškai susitarti dėl probleminių klausimų.

Kinijos diplomatinis mentalitetas yra visiškai priešingas: kinai gali veltis į viešus ginčus, jie taip pat gali eiti į žvalgybą mūšiu – provokuoti, stebėti reakcijas, tačiau kinai viešų pjautynių nemėgsta ir net jei gerbia jėgą, jiems raudonąsias linijas geriau rodyti už uždarų durų.

„Sutinku, kad kinų veikimo modelis yra būtent toks, kad daug kas paprastai sprendžiama už uždarų durų. Būtent šiame kontekste diplomatinius kontaktus reikia išsaugoti ir palaikyti, ypač URM atstovams, Seimo nariams, kurie dirba su Kinijos klausimais. Tokių iš pirmo žvilgsnio mažiau formalių susitikimų metu kaip tik ir prasminga kelti rūpimus klausimus, tai yra siųsti savo žinią tais formatais, kuriuose Kinija įsiklauso labiausiai“, – pabrėžė K. Andrijauskas.

Jo nuomone, galima suprasti ir Lietuvos politikų, ir visuomenininkų reakcijas, juo labiau, kad demokratinėje valstybėje to niekas nedraudžia ir neturėtų drausti išsakyti, ypač jei kažkas mus žeidžia. Tačiau taip pat svarbu ir tai, kad Kinija matytų kuo vieningesnę nuomonę – kad esama netoleruotinų dalykų, raudonųjų linijų, kurių peržengti nevalia.

„Saugumo ir strateginis sektorius akcentuoja vienus dalykus, verslas – kitus, politikai, priklausomai nuo savo veiklos srities – dar kitokius, tad jei mes sugebėsime parodyti Kinijai, kad nepaisant logiškai demokratinėms sistemoms būdingo nevienodumo mes vis dėlto suprantame, kad tai, kas įvyko, yra problema, ir nenorime, kad tai dar kartą pasikartotų, pradžia būtų gera“, pažymėjo K. Andrijauskas.