„Jei mums reikės ten nuvykti ir neutralizuoti Kaliningrado IADS (integruotą priešlėktuvinės gynybos sistemą), tegu nekyla jokių abejonių, mes tam turime planą“, – Oro pajėgų asociacijos konferencijoje AFA 2019 sakė JAV karinių oro pajėgų vadas Europoje Jeffrey'us Harrigianas.
Nenuostabu, kad į tokius generolo žodžius sureagavo Rusijos gynybos ministerija – pažymėjo, kad J. Harrigiano pareiškimas yra „lengvabūdiškas ir naivus, tikintis, kad Kaliningrado užkariavimo planai yra tobuli“.
Tiesa, JAV generolas nekalbėjo apie šio Rusijos eksklavo užkariavimą. Jo teigimu, veiksmų JAV imtųsi tik tada, jei vyktų agresija iš Kaliningrado srities, kuri apsupta NATO narių – Lenkijos ir Lietuvos. Vis dėlto Kaliningradas paminėtas neatsitiktinai.
Pastaraisiais metais sparčiai militarizuojamas Kaliningradas yra ta vieta, kur dygsta nauji kariniai daliniai, dislokuojamos priešlėktuvinės, priešlaivinės gynybos priemonės, artimojo nuotolio balistinių raketų „Iskander“ kompleksai.
Į Kaliningradą nukrypo ir Vakarų šalių žvalgybos akys – aplink nuolat skraido JAV ir kitų NATO narių, o taip pat ir Švedijos žvalgybiniai orlaiviai.
Burtažodis, paremtas klaidinga prielaida?
Populiari ir jau kelerius metus dažnai minima teorija piešia liūdną vaizdą: esą agresiją prieš Baltijos šalis arba Lenkiją nusprendusi vykdyti Rusija tai galėtų pradėti žaibiškai, prisidengdama Kaliningrade sukauptais Prieigos ribojimo ir regiono blokavimo (angl. Anti – access / Area denial, A2/AD) pajėgumais.
Tokie pajėgumai esą sudaro savotiškus A2/AD skydus arba burbulus – juose, dengiamos priešlėktuvinės, priešlaivinės gynybos priemonių ir „Iskander“, Rusijos pajėgos galėtų laisvai veikti, o kartu ir artyn neprileisti NATO pajėgų – šimtus kilometrų atstumu galinčios šaudyti rusų raketos esą nuvytų net pažangiausius NATO lėktuvus ir karo laivus.
Tačiau kai kurie ekspertai įsitikinę, kad A2/AD burbulų strategija neegzistuoja, o sutelkę dėmesį į atskirus pajėgumus ir jų neutralizavimą JAV bei sąjungininkai daro klaidą, nes geičiausiai nesupranta, kaip ir kam tokius pajėgumus naudoja Rusija. Ir jau ne pirmą kartą.
„Amerikos strateginė bendruomenė turi problemą, kurią vadina A2/AD. Ir nors simptomai yra labai realūs, iššūkio esmė neteisingai diagnozuota“, – įsitikinęs Karinių jūrų mokslinių tyrimų centro (CNA) tyrėjas Michaelas Kofmanas.
Garsėjantis savo prieštaringai vertinamu, tačiau išskirtiniu ir gerai argumentuoti bei blaiviu požiūriu, jis siūlo iš naujo įvertinti pačią A2/AD problemą. Ar tokia iš viso egzistuoja?
M. Kofmano teigimu, A2/AD terminas Vakaruose tapo savotišku burtažodžiu, kai kalbama apie lygiaverčius amerikiečiams priešininkus. Tačiau problema esą ta, kad šis terminas JAV siejasi su sugrupuotais varžovų pajėgumais – taip, kaip patys amerikiečiai nori juos matyti, kaip kelias problemas, kurias reikia išspręsti planuojant karines operacijas.
Technologinio fetišizmo pavojus
Čia slypi pavojus, mat JAV esą temato taktines problemas, o ne platesnį paveikslą. Kitaip sakant, grupuodami grėsmingai atrodančius A2/AD pajėgumus, amerikiečių kariniai planuotojai patys susikuria klaidingų prielaidų apie Rusijos karinės doktrinos įgyvendinimą, Rusijos kariavimo strategiją ir operacinius planus.
„Tai, kad Rusija istoriškai įveikdavo kariuomenes, kurios būdavo taktiškai pranašesnės, tačiau nebuvo pranašesnės operacine ir strategine prasme, tai nėra gudrus būdas ruoštis galimam konfliktui su Rusijos karinėmis pajėgomis“, – teigė M. Kofmanas.
Problema ir ta, kad pats A2/AD sukurtas siekiant apibūdinti ne Rusijos, o Kinijos priešlėktuvinės ir priešlaivinės gynybos pajėgumus, o tokį trumpą, lengvai atsimenamą terminą imta taikyti ir Rusijai, nors rusų karinė mintis skiriasi nuo kinų.
M. Kofmanas argumentuoja, kad rusų kalba toks sudėtingas konstruktas kaip A2/AD iš viso neegzistuoja. Kaip ir pati koncepcija ar strategija – jos Rusijos karinėje mintyje tiesiog nėra. Tokį analitiko teiginį remia ir Suomijos gynybos universiteto dėstytojas Jyri Raitasalo. Pastarojo teigimu, klaidingai problemą identifikavusios Vakarų šalys gali tiesiog nepastebėti tikrųjų grėsmių.
„A2/AD terminas „limpa“, nes JAV gynybos bendruomenei patinka sutelkti dėmesį į priešininkų pajėgumus, siekti jiems atsako ir pražiūrėti numatytus tokių pajėgumų panaudojimo ketinimus.
Tad diskursas tampa technologiniu fetišizmu, planuotojai ir strategai telkia dėmesį į kontrsprendimus – analogiškas priemones“, – priduria M. Kofmanas. Pavyzdžiui, jei Rusija sukūrė savo raketą – JAV atsakys tuo pačiu, pageidautina – modernesnė, toliau skriejanti raketa.
Ne burbulai, o sistema
Kita problema – Rusijos A2/AD dažnai vizualizuojama kaip raudonų burbulų erdvė: niekas pro šiuos burbulus neprasiverš ir reikia sugalvoti būdą, kaip juos įveikti. M. Kofmano teigimu, tokie burbulai gali tikti ir patikti žiniasklaidai, kuri paprastai nori visuomenei pristatyti grėsmę, tačiau neatspindi to, kaip realiai veikia integruota priešlėktuvinė gynyba.
„Iš tikrųjų šie burbulai lengvai įveikiami antskrydžių metu, tai nėra tikroji problema. Jei jau ką JAV karinės pajėgos moka, tai įveikti priešininko integruotą priešlėktuvinę gynybą, jei tik priešininkas pasirenka sėdėti ir prisidengti būtent ja“, – pažymi M. Kofmanas.
Išties Vietnamo karo laikai, apie kuriuos po J. Harrigiano pasisakymo amerikiečiams priminė Rusijos užsienio reikalų ministerija, – jau senokai praeityje. Būtent 1965–1975 metais Vietnamo kare JAV sukūrė, išbandė ir ištobulino pažangios priešininko priešlėktuvinės gynybos sistemos įveikimo procedūras bei priemones.
To kaina buvo milžiniška – tūkstančiai numuštų orlaivių, žuvusių, sužeistų ar į nelaisvę paimtų pilotų, šimtai tūkstančių žmonių aukų sausumoje. Išmokę pamokas amerikiečiai jas sėkmingai pritaikė Persijos įlankos kare 1991 metais, kai viena pažangiausių pasaulyje laikyta Irako priešlėktuvinės gynybos sistema buvo tiesiog sutriuškinta.
M. Kofmano teigimu, galima remtis ir naujesniais pavyzdžiais, pavyzdžiui, Švedijos gynybos tyrimų agentūros ataskaita, kurioje raginama nebijoti Kaliningrade neva sukurto A2/AD burbulo.
Kita vertus, pasak analitiko, tokie siūlymai yra specifiniai ir sutelkia dėmesį į technines Rusijos A2/AD sistemų galimybes bei trūkumus.
„O tai tėra taktinis pokalbis, ar rusų lazdos yra 4, ar vis dėlto 12 pėdų ilgio ir ar jos išties tokios aštrios, ar vis dėlto bukesnės. Mitų demaskavimas svarbus politiškai, nes klaidingos interpretacijos krizės metu gali sukelti politines pasekmes ir užkirsti kelią NATO iš viso ką nors daryti“, – įspėja M. Kofmanas, pabrėžęs, kad minėti A2/AD pajėgumai Rusijai pirmiausia nėra skirti vien tik riboti ar blokuoti JAV prieigai bei manevro laisvei regione.
M. Kofmano teigimu, Rusijos karinė mintis paremta karo teorija, kuri priešininko pajėgumus vertina ne atskirai, o kaip visą sistemą, su skirtingomis jos dalimis.
Ironiška, bet tokia koncepcija turėtų būti žinoma patiems amerikiečiams, mat būtent JAV antskrydžių kampanijose remiasi sisteminiu požiūriu: smūgiuojama kritiniams priešininko ryšių, vadovavimo ir kontrolės taškams, sugriaunant priešininko galimybes koordinuotai reaguoti į ataką.
Rusijos pajėgumai, anot M. Kofmano, sujungia puolamąją ir gynybinę koncepciją: pastaroji leidžia „sugerti“ ar atmušti pirmąją JAV itin taiklių ginklų bangą, išsekinti ir nualinti priešininką, priversti jį patirti kuo daugiau nuostolių, kurių jis negali greitai kompensuoti, o taip pat – smogti priešininko vadovavimo, kontrolės ir ryšių centrams.
Kitais žodžiais kalbant, Rusija planuoja ne tik gintis, bet ir pulti – ten, iš kur pačiai Rusijai kyla grėsmė. Tai reiškia, jog Rusijos balistinių ir sparnuotųjų raketų taikiniais gali tapti strategiškai svarbios bazės visoje Europoje ir ne tik – netgi žemyninėje JAV dalyje. Kartu Rusija prioritetu laiko savo kritinės infrastruktūros atsparumą ir gynybą.
„Rusija neturi prielaidų, kad jai pavyks sulaikyti JAV nuo manevro laisvės regione. Rusija netgi tikisi, kad JAV bus agresorė, todėl rusų turimos priemonės pirmiausia skirtos veikiau ginti ir pulti, nei sulaikyti priešininką“, – tikina M. Kofmanas.
Geriausia gynyba – puolimas
Jo teigimu, svarbu suvokti ir tai, ką ir kaip rusai ketina ginti. Jei tiesiog bendros paskirties karinės pajėgos – manevriniai daliniai su tankais, šarvuočiais, artilerija ir kariais – kaip ir ankstesniais laikais gali būti paaukoti kaip „patrankų mėsa“, tai strateginio atgrasymo pajėgos rusams, anot M. Kofmano, yra šventa karvė.
Tai įrodo paprastas pavyzdys: Rusijos manevrinės pajėgos turi savo priešlėktuvinės gynybos priemones, tačiau, pavyzdžiui, kritinę infrastruktūrą Kaliningrade gina strateginių pajėgų daliniai – sistemos S-300/S-400.
„Rusijos karinės pajėgos neturi daug vilčių, kad vien priešlėktuvinė gynyba atsilaikys prieš JAV blickrygą, tai nerealu modernaus karo sąlygomis. Prioritetas yra ginti būtent kritinės infrastruktūros objektus.
Būtent todėl Rusijos aerokosminės pajėgos pradėjo mobilaus priešlėktuvinės gynybos rezervo kūrimą – tokios rezervinės priemonės užkamšytų jau pramuštus gynybos koridorius (skyles). Tai rodo, kad orientuojamasi į masę, o ne į burbulus ir siekiama galimo konflikto atveju išsekinti JAV, taip įgyjant pranašumą“, – teigia M. Kofmanas.
Dar daugiau: strateginių pajėgų ir jų objektų – vadaviečių, strateginių radarų, branduolinių pajėgų infrastruktūros sunaikinimas esą gali paskatinti Rusiją panaudoti taktinius branduolinius ginklus.
Pasak analitiko, Rusijos generaliniame štabe nesėdi kvailiai – jie tikisi, kad bet kokio konflikto pradžioje galima tikėtis JAV sparnuotųjų raketų ir antskrydžių kampanijos – tikro XXI a. blickrygo, kurio neįmanoma visiškai blokuoti. Tikslas – sutrukdyti amerikiečių planams taip, kad JAV negalėtų pasiekti greitos pergalės.
O tai reiškia atmušti pirmąsias atakas, susilpninti jas ar net joms užkirsti kelią visomis įmanomomis priemonėmis. Kitaip sakant, pridaryti kuo daugiau nepakeliamų nuostolių, sunaikinti priešininko valią kautis, priversti siekti paliaubų arba įvelti priešą į ilgas, varginančias ir visas jėgas išsekinančią kampaniją – tai Rusija daryti moka.
Tam A2/AD burbulų nereikia, nes Rusijos generalinis štabas karą mato ne kaip gynybinio pobūdžio, kuris yra iš anksto pasmerktas pralaimėjimui, bet kaip karinę kampaniją keliose erdvėse.
Pavyzdžiui, Rusijos generalinio štabo viršininkas Valerijus Gerasimovas neseniai kalbėdamas pareiškė, kad „Rusijos atsako esmė yra aktyvi gynybinė strategija, kuri suteikia galimybę panaudoti priemones, skirtas šalies saugumui kylančioms grėsmėms neutralizuoti“.
„Mes turime veikti greitai ir užkirsti galimybę priešininkui mūsų prevencinėmis priemonėmis, identifikuoti jo pažeidžiamas vietas, sukurti grėsmes, kurios jam būtų nepriimtinos“, – pridūrė V. Gerasimovas.
Tai yra klasikinės Rusijos karinės minties – „geriausia gynyba yra puolimas“ – praktinis pritaikymas: prevenciniai smūgiai ne tik kinetinėmis priemonėmis, pavyzdžiui, bombomis ir raketomis, bet ir elektroninės kovos kibernetinėmis priemonėmis, informacinėmis atakomis.
Čia svarbu pažymėti tai, kad visa tai skirta ne priešininkui sukaustyti, o neutralizuoti, nepriimtinai kainai sukurti.
Rusijos karinę mintį įvairiose publikacijose tiriantis Lorenco Livermoro nacionalinės laboratorijos analitikas Dave'as Johnsonas taip pat pažymi, kad Rusijai kritinės infrastruktūros sunaikinimas – tiek savos, tiek priešininkų – prilygsta strateginei operacijai, o tai reiškia platesnį karą – ne tik, pavyzdžiui, Baltijos jūros regione, bet ir visur kitur – tiek geografine prasme, tiek vertinant naudojamas priemones.
Tad kilus konfliktui specifinėje erdvėje, pavyzdžiui, pastaraisiais metais išgarsintame Suvalkų koridoriuje – sausumos ruože tarp Lenkijos ir Lietuvos, problemų gali kilti JAV bazėse Vokietijoje ar Italijoje, o taip pat – JAV vadavietėse Kalifornijoje, Floridoje ar Vašingtone, šios gali nukentėti nuo masinių kibernetinių atakų.
Tuo metu Vakaruose kai kurių Rusijos strateginių pajėgų vaidmuo buvo klaidingai suprastas kaip A2/AD problemos dalis, nors, anot M. Kofmano, Rusija vargu ar gali būti atgrasyta specifinėje erdvėje, pavyzdžiui, Kaliningrade.
Ir, atvirkščiai, Rusijos gebėjimai identifikuoti priešininko stipriąsias, o kartu ir silpnąsias vietas – pirmiausia modernias, tačiau negausias ir todėl sunkiai pakeičiamas žvalgybos platformas, mūšio valdymo sistemas bei jas medžioti tiksliais smūgiais, yra dažnai pamirštama pusė, kai kalbama apie galimą NATO ir Rusijos susidūrimą Europoje.
„Niekam neturėtų kelti nuostabos Rusijos generalinio štabo išvada, kad geriausia priešininko lėktuvus sunaikinti jiems dar nepakilus – ant žemės. Ypač tuos paramos orlaivius, kurie yra kritiniai NATO pajėgų atakoms“, – pridūrė ekspertas.
Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad kartu su išplėstais sparnuotųjų ir balistinių raketų pajėgumais vakarinėje šalies dalyje Rusija taip pat turi daug patirties per pastaruosius kelerius metus kampanijoje virš Sirijos sukaupusias oro pajėgas. Bombonešiai jau nebe pratybų, o realių kovos sąlygų metu taikėsi į priešininko karinę infrastruktūrą iš didelio atstumo leisdami sparnuotąsias raketas – tiek senas, tiek naujas.
Net jei Rusijos priešininkai Sirijoje – ar tai būtų „Islamo valstybė“, ar prieš Sirijos režimą besikaunančios opozicijos grupuotės – neturėjo jokių priešlėktuvinės gynybos priemonių ar oro pajėgų, kurios galėtų mesti iššūkį Rusijos aviacijai, praktinė rusų patirtis yra neįkainojama kaip ir Kremliaus taikytos elektroninės kovos priemonės Ukrainoje.
Ironiška, jog visa tai Rusija pasiekė per pastaruosius kelerius metus, nors Kremliuje tokio kariavimo koncepcija buvo svarstoma dar praėjusio amžiaus 8–9 dešimtmečiais. Tuomet Sovietų generalinio štabo viršininkas, generolas Nikolajus Ogarkovas bandė diegti savas reformas, panašias į amerikiečių.
Sovietų karinė vadovybė prie N. Ogarkovo siekė sukurti bendrą sistemą, kurioje realiuoju laiku galima būtų matyti visą informaciją, ja galėtų keistis iš anksto integruoti skirtingų pajėgų rūšių daliniai ir smogti priešininkui išmaniosiomis bombomis ir raketomis.
Atsilikusi Sovietų Sąjunga ir jos karinės pajėgos nebuvo pajėgios įgyvendinti tokios grandiozinės užduoties, o rusai tik su pavydu žiūrėjo į amerikiečius, realiai pritaikančius tokią koncepciją Irake ar buvusioje Jugoslavijoje. Tačiau galiausiai Rusiją prablaivė ir realių reformų privertė imtis 2008 metų karas Sakartvele.
Tai, ko nepavyko pasiekti ekonomiškai pajėgesnei Sovietų Sąjungai, panašu, pavyko bent iš dalies įgyvendinti avantiūristiškai besielgiančiai Rusijai – Kremliaus galimybės konvenciniais ginklais smogti priešininkui šiandien yra geriausios per kelis pastaruosius dešimtmečius.
Tikrieji A2/AD pajėgumai – seni ir pasiteisinę
Bet didžiausia ironija, anot M. Kofmano yra ta, kad tikrieji Rusijos A2/AD pajėgumai yra visai ne išmaniosios bombos ar raketos, o senas geras karo dievas – artilerija.
Ir nors amerikiečiai jau ne vienus metus įspėja apie savo atsilikimą artilerijos srityje, kuria naujas savaeiges haubicas, kurios galėtų kautis su rusiškomis, laiko ir skaičiaus prasmėmis JAV ir bendrai NATO šalys atsilieka. Pastarosios artilerijos sistemas yra priskyrusios jungtinėms pajėgoms, o Rusijos manevro pagrindinė jėga yra būtent artilerija.
„Šiuolaikinė Rusijos armija, kaip ir jos pirmtakės, iš esmės yra artilerijos armija su daug tankų“, – Oksfordo universiteto Kintančio kariavimo būdo centro studijoje pritaria Charlesas Bartlesas ir Lesteris Grau.
Artilerijos pabūklų ir salvinių raketinių sistemų ugnimi rusų kariškiai gali sukaustyti ištisus sektorius, kuriuose būtų ribojama priešininko manevro laisvė, o kartu su šiuolaikinėmis žvalgybinėmis priemonėmis, tokiomis kaip bepiločiai orlaiviai, Rusija efektyvų artilerijos panaudojimą pademonstravo Ukrainoje, kur didžiąją dalį nuostolių sudarė būtent artilerijos ugnis.
Tad net jei Rusija neturi sukaupusi pakankamai išmaniųjų ginklų arsenalo, priešlėktuvinės gynybos priemonių dengiama artilerija yra tikrasis prieigos blokavimo pajėgumas, kurio rusams netrūksta.
Medžioti priešininko artileriją, kai šią dengia integruotas priešlėktuvinės gynybos tinklas, gali būti pernelyg brangu NATO šalims; kalbant paprastai, vienas rusų prarastas artilerijos pabūklas mainais į prarastą NATO orlaivį yra aljanso kelias į pralaimėjimą.
Tiesa, pasak M. Kofmano, kai kalbama apie Rusijos A2/AD pajėgumus, Rusijos turimų priešlaivinių pajėgumų – kompleksų „Bal“ ir „Bastion“ – negalima būtų nurašyti. Tačiau tai taip pat nereiškia, kad sausumoje dislokuotos priešlaivinės raketos, kaip ir rusų karo laivuose esančios raketos, būtų pajėgios prieš NATO laivyną realaus konflikto atveju.
„Tariamos Rusijos A2/AD zonos Baltijos ir Juodosios jūrose pradinio konflikto etapu taptų mūšio lauku, kur abiejų pusių laivynų pajėgos greitai sektų.
Bet tai yra ne tiek pačios A2/AD problema, o fronto linijoje atsidūrusių pajėgų problema, ir viską sprendžiančiu veiksniu taptų ne ginklų šūvio nuotolis, o aptikimo galimybės, informacijos kokybė“, – priminė M. Kofmanas, pridūręs, kad NATO dažnai pamirštama ir kita ypač efektyvi Rusijos A2/AD priemonė – modernios jūrinės minos.
„Rusija galimai turi didžiausią jūrinių minų arsenalą pasaulyje – jos ne tokios seksualios kaip hipergarsinės raketos, bet, jei būtų tinkamai panaudotos, pražudytų daugiau NATO laivų, nei raketos“, – įspėja ekspertas.
Būtent todėl net ir tokių nedidelių laivynų, kaip Lietuvos išminavimo laivų, pajėgumai NATO yra kritiškai svarbūs – užminuotas uostas, sąsiauris ar ištisa zona riboja NATO greitį ir kelia daug didesnį pavojų, nei plačiai išreklamuotos rusiškos raketos.
Kita vertus, rusų raketoms ir visai Rusijos karinei vadovybei didesnį galvos skausmą, nei norima pripažinti, kelia JAV laivyno priešlaivinės ir sparnuotosios raketos, o taip pat laivuose esančios priešraketinės gynybos priemonės.
„Rusijos laivyno manevro laisvė yra ypač ribota, o NATO Rusijos laivyną iš esmės yra uždariusi uostuose“, – tikina M. Kofmanas. Jo manymu, klaidinga įsivaizduoti, kad realaus konflikto atveju Rusija elgtųsi taip, kaip dabar įspėja NATO admirolai: drąsiai pultų aljanso laivus Šiaurės Atlante, Baltijos ar kitose jūrose.
Turi planus ir ruošiasi realiam karui
Rusija sustiprino savo povandeninių laivų galimybes, tačiau jos atsilieka nuo Sovietų laivyno Šaltojo karo laikais.
Ir atvirkščiai – apie laivų, skirtų kovoti su povandeniniais laivais, trūkumą įspėjantys NATO admirolai vengia pažymėti, kad aljanso šalių povandeninių laivų pajėgos – modernesnės ir gausesnės nei Rusijos, o patys rusai beveik nebeturi šiuolaikinius reikalavimus atitinkančių specializuotų laivų, skirtų kovoti su priešininko povandeniniais laivais.
„Tad JAV laivynas ir bendrai NATO jūriniai pajėgumai kelia didesnę grėsmę Rusijos strateginėms pajėgoms, o ne atvirkščiai“, – pažymi M. Kofmanas. Jo teigimu, pervertinami Rusijos pajėgumai sukuria nereikalingų ir pavojingų prielaidų, ignoruojant realias grėsmės.
Tai, anot M. Kofmano, yra lipimas ant to paties grėblio, mat dar 1958 metais tuomet garsus analitikas Albertas Wohlstetteris įspėjo, kad Vakarų šalių žvalgybinėje bendruomenėje vyravo klaidingas įsivaizdavimas apie sovietų pajėgumus. A. Wohlstetteris tai vadino „Vakarų įsivaizduojamomis sovietų strategijomis“.
Pavyzdžiui, Šaltojo karo laikais JAV laivyno analitikai tikėjosi, kad sovietų laivynas karo atveju elgtųsi taip, kaip elgėsi vokiečiai Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų metu – povandeniniais laivais mėgins atkirsti Europą nuo Amerikos, kitaip sakant, vyks Ketvirtasis Atlanto vandenyno mūšis.
Tokią teoriją ypač išgarsino JAV rašytojas Tomas Clancy, jis aprašė įsivaizduojamą konfliktą tarp NATO ir Sovietų Sąjungos, kai pastarosios laivynas Šiaurės Atlante elgėsi itin agresyviai. Tačiau iš tikrųjų, anot M. Kofmano, tokio plano Maskva neturėjo ir ruošėsi ginti savo krantus.
„Rusijos strategija paremta tikėjimu ryžtingomis strateginėmis operacijomis. Nesiekiama įgyti taktinio pranašumo turimais pažangiais pajėgumais, priešingai – tai yra savų trūkumų slėpimas pranašesniais operaciniais planais ir strateginiu mąstymu“, – tikina M. Kofmanas.
Vis dėlto bent jau vieši amerikiečių pareiškimai rodo, kad JAV karinėse pajėgose pamažu ne tik pavieniui, bet ir nuosekliai įsitvirtina būtent toks supratimas, jog Rusija gali kelti grėsmę ne tik konkrečioje teritorijoje aplink Kaliningradą.
Pavyzdžiui, pats J. Harrigianas pripažino, kad jei JAV išties reikėtų atsakytų į Rusijos karinę agresiją, kilusią iš Kaliningrado, JAV sutelktų visus įmanomus pajėgumus daugiaerdvėms operacijoms.
J. Harrigianas, buvęs naikintuvų pilotas ir naikintuvų „F-35“ integracijos biuro vadovas, pripažino, kad pastaruoju metu JAV rengia daugiau pratybų, kuriose treniruojasi kariauti prieš lygiavertes varžoves, tokias kaip Rusija ar Kinija.
Vienose tokių pratybų, „Rapid Forge“, JAV pajėgos mokėsi išsiskaidyti po mažesnes bazes, permesti pajėgumus iš tokių milžiniškų, bet antpuolio pažeidžiamų oro bazių, kaip Ramšteinas.
Tarp mažesnių bazių gali būti įvardyta ir Šiaulių aviacijos bazė, kurioje jau kelis sykius leidosi moderniausi JAV orlaiviai „F-22“ ir „F-35“, – taip pademonstravo gebėjimus greitai perdislokuoti pajėgumus į nuošalius objektus. O pačiai Ramšteino bazei apsaugoti jau planuojamos papildomos apsaugos priemonės – pirmą kartą per pastaruosius tris dešimtmečius.
