„Planas A“. Taip dramatiškai pavadintas Prinstono universiteto mokslo ir pasaulinio saugumo programos tyrėjų projektas, kuriuo siekiama atkreipti dėmesį į galimai katastrofiškas dabartinių JAV ir Rusijos branduolinio karo planų pasekmes. Amerikos fizikų sąjungos paskelbtą konkursą ir 200 tūkst. dolerių jam rengti laimėję Prinstono universiteto tyrėjai 2 metus bandys suburti pasaulinę fizikų bendruomenę ir įtikinti pasaulį, koks siaubingas gali būti branduolinis karas.
Siekdami originaliai atkreipti žiūrovų dėmesį į tokią grėsmę, tyrimo autoriai nutarė pasitelkti ne tik projekto „Nukemap“ statistiniais duomenis apie branduolinių pajėgų galimybes, numanomus taikinius ir tikėtiną aukų skaičių, bet ir kompiuterinę animaciją: vaizdo įrašas su specialiai pritaikytu niūriu garso takeliu rodo galimą karo eigą.
Vizualizacijoje galima išvysti realių Europos ir pasaulio valstybių kontūrus, raudona ir mėlyna spalvomis pažymėtų priešininkų lėktuvų skrydžius ir balistinių trajektorijų linijas, smūgių taškus kariniams ir civiliniams objektams.
Lakoniški pačios karo situacijos, galimos konflikto eskalacijos aprašymai ir pats turinys neatsitiktinai nublanksta prieš formą, kurią gali atpažinti Šaltojo laikų Holivudo klasikos mėgėjai – vizualiai „Planas A“ neatsitiktinai primena 1983 m. filmą „Karo žaidimai“ (angl. „War games“).
Šiame filme, kuriame Matthew Brodericko vaidinamas herojus aptinka iš pirmo žvilgsnio smagų ir nekaltą žaidimą (o iš tikrųjų įsilaužia į slaptą JAV strateginių branduolinių pajėgų raketų paleidimo sistemą valdantį kompiuterį) vos nesukelia branduolinio karo. Beveik identiška yra ir šių metų rugsėjo pradžioje paviešinto Prinstono universiteto tyrėjų projekto 4 min. trukmės vizualizacija.
„Branduolinio karo grėsmė per pastaruosius porą metų išaugo dramatiškai“, – teigiama projekto puslapyje, pažymint, kad Rusijai ir JAV pasitraukus iš vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutarties (INF) ir stiprinant savo branduolinius pajėgumus, pasekmės gali būti itin skaudžios.
Vis dėlto projekto tyrėjų aprašytas situacijos scenarijus atrodo kiek keistai – tarsi iš niūriausių Šaltojo karo dienų, be galimybės sustoti. Įdomu ir tai, kad numatytame scenarijuje Lietuva yra viena nedaugelio valstybių, išvengiančių tiesioginių branduolinių smūgių.
Keistas įvykių scenarijus
Pagal projekto rengėjų scenarijų branduolinio karo užuomazgos – konvenciniame Rusijos ir NATO konflikto kontekste. „Siekdama stabdyti JAV-NATO puolimą, Rusija paleidžia įspėjamąjį šūvį iš bazės netoli Kaliningrado miesto. NATO atsako antskrydžiu, kurio metu panaudojamas taktinis branduolinis ginklas“, – teigiama simuliacijos įžangoje.
Vien pati scenarijaus pradžia gali pasirodyti keistoka, sudarant įspūdį, kad JAV ir NATO pajėgos puola dėl nepaaiškinamos priežasties, o Rusija siekia Aljanso pajėgas stabdyti ir panaudoja taktinį branduolinį ginklą. Viena vertus, tai paremta Rusijos karine doktrina, kurioje numatytas galimas taktinio branduolinio ginklo panaudojimas prieš technologiškai pažangesnį priešininką.
Ir nors simuliacijos scenarijuje neužsimenama, kas pradėjo konfliktą, dėl ko ir kur tiksliai jis kilo, neatsitiktinai pirmieji žvilgsniai nukrypsta į Kaliningrado sritį – vakarinį Kremliaus bastioną, apsuptą NATO valstybių.
Kaliningrado srityje esančiame Černiachovske išties dislokuotos trumpojo nuotolio balistinių raketų sistemos „Iskander“, galinčios gabenti branduolinį ginklą.
Be to, JAV įtaria, kad Kaliningrade jau kurį laika Rusija turi ne tik „Iskander“, bet ir joms priskirtas branduolines galvutes. Galiausiai Rusija, kaip įtariama, išties turi strategiją, paremtą eskalavimu, siekiant deeskaluoti padėtį.
Tokios strategijos logika paprasta: pirmoji pradėjusi agresija ir susidūrusi su pasipriešinimu, Rusija panaudotų nedidelės galios taktinį branduolinį ginklą – kaip įspėjimą, tikintis, kad priešininkai pabūgs ir atsitrauks nepanaudoję savų branduolinių ginklų, žinodami, jog tokiu būdu gali įsisukti neprognozuojamų įvykių karuselė. Dviem žingsniais – konvencine agresija ir įspėjamuoju branduolinio ginklo panaudojimu Rusija galėtų siekti paliaubų sau naudingomis sąlygomis.
Tačiau „Plane A“ pateikiama dar keistesnė konflikto eiga: iš Kaliningrado pakyla ne raketa, o vienas lėktuvas, kuris skrieja per Lenkijos teritoriją ir smogia Lenkijos Vakaruose esančiai Žaganei.
Ši vietovė pagarsėjo Antrojo pasaulinio karo metais, kai čia naciai buvo įkūrę karo belaisvių stovyklą „Stalag Luft III“. Čia kartu su kitais sąjungininkų karo belaisviais kalėjo ir lietuvis lakūnas Romualdas Marcinkus, kuris buvo garsiojo „Didžiojo pabėgimo“ dalyvis – nesėkmingai pasprukti mėginęs lietuvis kartu su 50 bėglių-karo belaisvių Adolfo Hitlerio įsakymu buvo sušaudytas, o šioms aukoms netoli Žaganės iki šiol stovi bendras paminklas.
Tiesa, šiandien Žaganė svarbi kitkuo – čia dislokuota JAV tankų brigada ir kiti amerikiečių daliniai. Vis dėlto iš Kaliningrado iki Žaganės – 550 km ir surengti sėkmingą antskrydį per NATO aviacijos ir priešlėktuvinės gynybos kontroliuojamą teritoriją būtų ypač sunku.
Net jei tai pavyktų, išties galima tikėtis JAV branduolinio atsako, mat Vašingtonas niekada neslėpė, jog į bet kokį branduolinio ginklo panaudojimą prieš amerikiečius atsakytų tokia pat ataka. Bet nebūtinai ten, iš kur surengta ataka. JAV, pavyzdžiui, galėtų smogti Rusijos kariniam objektui Tolimuosiuose Rytuose, retai apgyvendintoje vietovėje – smogti iš Šiaurės, Pietų, Rytų ar Vakarų.
Vis dėlto pagal scenarijų JAV smogia atgal ten, iš kur surengta ataka – į Kaliningrado sritį, tikėtina Černiachovską. Tuo konfliktas galėtų ir baigtis, mat jau daugiau, nei pusę amžiaus Vašingtonas ir Maskva puikiai suvokia, kad galioja abipusio susinaikinimo doktrina – ir viena, ir kita pusė žino, kad priešininkai gali vienas kitą sunaikinti, todėl bet kokia branduolinė eskalacija yra nepageidaujama. Be to, „raudonojo telefono“ linija tarp Vašingtono ir Maskvos užtikrina, kad šalių lyderiai vienas kitą galėtų pasiekti bet kuriuo metu ir nutraukti karinius veiksmus.
Nesustabdomas branduolinių grybų
Tačiau tyrimo autoriai nusprendė, kad labiau tikėtinas scenarijus yra būtent drastiška eskalacija: atsakydama į Černiachovsko bombardavimą Rusija panaudoja net 300 branduolinių ginklų – lėktuvais ir artimojo nuotolio raketomis smogiama „NATO bazėms ir puolantiems Aljanso kariams“. Naudojami branduoliniai ginklai. Tiesa, iš tikrųjų taikinių sąraše – vėl keisti pasirinkimai.
Vizualizacijoje rodomi Rusijos taktinių branduolinių ginklų smūgiai ne tik JAV ir NATO bazėms Europoje, bet ir nežinia kokiais kriterijais parinktiems objektams Lenkijoje, Vokietijoje, Turkijoje, Italijoje, Belgijoje, Graikijoje, Kroatijoje, Vengrijoje, Ispanijoje, netgi Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje (kurios abi turi savo atskirus branduolinius arsenalus), o taip pat ir Estijoje ir Latvijoje. Kažkodėl kliūva ir Aljansui nepriklausančioms Ukrainai, Suomijai, Švedijai.
Lietuvai pagal projekto autorių sumanymą kliūtų mažiausiai vienas branduolinis užtaisas, kuris detonuoja virš Vilniaus. Tai taip pat keistas pasirinkimas, mat Lietuvoje yra svarbūs JAV ir visai NATO kariniai objektai, Šaltojo karo laikais buvę taikinių sąraše, pavyzdžiui Šiaulių aviacijos bazė. Bet kuriuo atveju Lietuvą toks konfliktas, kai kaimyninėje Baltarusijoje, Latvijoje, Lenkijoje ir Kaliningrado srityje vienas po kito dygsta branduoliniai grybai, neišvengiamai paliestų.
Juo labiau, kad į Rusijos ataką „Plane A“ NATO atsako 180-čia branduolinių smūgių. Būtent tokį skaičių branduolinių bombų B-61 JAV turi Europoje. Šias bombas gali gabenti ne tik amerikiečių, bet ir sertifikuoti vokiečių, olandų, belgų, italų orlaiviai. Bombos kristų ant Rusijos karinių objektų vakarinėje šalies dalyje ir Kolos pusiasalyje, kur dislokuotos strateginės Rusijos pajėgos.
Iš pradžių žūtų milijonai, tada – dešimtys milijonų
Vien tiesioginių žūčių skaičius per pirmąsias tris konflikto valandas siekia 2,6 milijonus. Bet tai – tik kukliausi skaičiavimai paremti „Nukemap“ statistika ir kiek senstelėjusiais duomenimis apie gyventojų skaičių bei 100 procentų žūties tikimybe atsidūrus sprogimų epicentre arba netoli jo.
Kita vertus, tyrime numatytas 100 proc. pataikymas – nė vienas branduolinius ginklus gabenantis orlaivis ar raketa nenumušami, nors tokia tikimybė, kai priešininkės turi išvystytus integruotos priešlėktuvinės ir net priešraketinės gynybos tinklus pataiko į visus taikinius, abejotina.
Bet ir po tokio masinio šimtų taktinių branduolinių ginklų panaudojimo, tyrimo autoriai nesustoja – jų manymu, branduolinių valstybių lyderiai, net ir žinodami savo veiksmų pasekmes, aklai siektų dar didesnės eskalacijos, tad toliau vyktų strateginis apsikeitimas.
Sunaikinus Vakarų Europą, NATO iš surengtų tarpžemyninių ir iš povandeninių laivų paleidžiamų balistinių raketų antpuolį prieš Rusijos strategines branduolines pajėgas – iš viso Rusijai smogtų 600 branduolinių galvučių, kurių kiekviena yra kelis ar keliolika kartų galingesnės, nei taktinės galvutės. Rusija dar spėtų atsakyti ir paleistų savo turimas balistines raketas iš šachtų ir povandeninių laivų. Iš karto žūtų dar apie 3,4 mln žmonių.
Bet ir tuo viskas, anot projekto autorių, nesibaigtų, mat NATO ir Rusija smogtų didžiausiems priešininkų ekonomikos centrams ir labiausiai apgyvendintiems miestams – po 30 taikinių kiekvienoje pusėje, kiekvienam – nuo 5 iki 10 branduolinių galvučių.
Tad praėjus vos penkioms valandoms nuo pirmojo branduolinio ginklo panaudojimo aukų skaičius siektų mažiausiai 34 mln., dar 57.4 mln. būtų sunkiai arba mirtinai sužeisti.
Neabejotinai papildomas žūtis sukeltų radiacija, o žemės atmosferą uždengęs dulkių debesis panardintų šiaurės pusrutulį į tamsą – klimatas planetoje atšaltų dramatiškai, o tai sukeltų badą, ligas, tikėtina, papildomus konfliktus dėl išteklių, pabėgėlių krizes ir, žinoma, dar daugiau žūčių.
Projekto kūrėjai – Alexas Glaseris, Moritzas Küttas, Tamara Patton ir „Nukemap“ įkūrėjas Alexas Wellersteinas, kartu su Bruce‘u Blairu, Sharon Weiner ir Zia Mianu tikino tikino, kad toks scenarijus esą net nėra pats niūriausias, mat į jį neįtrauktos kitos branduolinės valstybės, tokios kaip Kinija, Indija, Pakistanas ir Šiaurės Korėja, turinčios savus arsenalus, be to – JAV ir Rusija „Plane A“ naudoja tik dalį iš turimų 10 tūkst. branduolinių galvučių.
„Mūsų tikslas – suburti pilietiškai nusiteikusių mokslininkų koaliciją, kurie galėtų įvertinti, paaiškinti branduolinės grėsmės mažinimo temą visuomenei, sprendimų priėmėjams ir tiems, kurių įtaka viešajai politikai yra ryški – žiniasklaidai ir tyrimų centrams“, – teigiama projekto autorių pranešime.
Kodėl pasirinktas būtent toks pesimistinis nesuvaldomo, nežinia dėl ko kilusio konflikto scenarijus, taip ir nepaaiškinama. Taip pat vengiama atsakyti į argumentus, kad būtent branduoliniai ginklai pastaruosius 6 dešimtmečius buvo patikimiausia atgrasymo priemonė, palaikė galios pusiausvyrą pasaulyje ir dėl savo siaubingos galios neleido kilti tiesioginiam konfliktui tarp JAV, jų sąjungininkų NATO ir Kremliaus.
Būtent todėl Šaltojo karo pabaigoje, kai piką pasiekusios ginklavimosi varžybos atrodė, baigsis karu ir kai JAV prezidentas Ronaldas Reaganas pasiūlė SSRS lyderiui visišką branduolinį nusiginklavimą, galiausiai sutarta tik mažinti tokių ginklų skaičių, bet visiškai nusiginkluoti neišdrįsta.
