Lėti, nerangūs ir milžiniški skraidantys aparatai iš pradžių nekėlė Vokietijos kariškių susižavėjimo, kai pirmąjį tokį jiems 1900 metų liepos 2-ąją Frydrichshafene pristatė inžinierius Ferdinandas von Zeppelinas: orlaivis LZ-1 su dviem 14 arklio galių varikliais ir 5 įgulos nariais pakilo į 410 metrų aukštį, bet nuskridęs vos 6 km trenkėsi į žemę ir buvo apgadintas.

Kilmingoje šeimoje gimęs jau tuomet garbaus amžiaus vokiečių generolas užsispyrė ir net užstatė savo žmonos turtą, o jo sukurti orlaiviai pagaliau sulaukė pripažinimo – vienas toks galėjo ne tik iš didelio atstumo ir iš aukštai žvalgyti taikinius, bet ir bombarduoti objektus.

Vietoje įmantrių pavadinimų, tokių kaip aerostatas arba dirižablis grafo Zeppelino orlaiviams tiek gimtojoje Vokietijoje, tiek Britanijoje prigijo cepelino pavadinimas.

Cepelinai Pirmojo pasaulinio karo metais kėlė siaubą Belgijos, Prancūzijos, netgi okupuotos Lietuvos miestams, o labiausiai žodis zeppelin įsirėžė į britų atmintį, mat nuo 1915-ųjų vasaros cepelinai reguliariai traukė bombarduoti Londono ir kitų miestų.

Cepelinas L33

Dėl savo dydžio ir lėtumo cepelinai naudoti naktimis, tačiau prastą pataikymą prieš strateginius taikinius – gamyklas, uostus ar karinius objektus atsvėrė visuomenėje sukurstyta siaubo, baimės ir pykčio atmosfera. Iš pradžių prieš cepelinus nebuvo veiksmingų priešnuodžių – jie skraidė aukščiau, nei lėktuvai, o juos numušti buvo sunku.

Ūkanota 1916-ųjų rugsėjo 24-osios naktis buvo ne išimtis. Tuomet Britanijos miestus turėjo bombarduoti net 12 cepelinų, iš jų keturi turėjo smogti Londonui. Taikinius pasiekė tik trys – R serijos cepelinai L31, L32 ir L33. Būtent pastarasis įėjo į istoriją dėl tragikomiškai susiklosčiusių aplinkybių.

Norėjo atsikratyti balasto – sugriovė aludę

Cepelino L33, kuriai vadovavo patyręs ir kelis reidus kituose antskrydžiuose prieš Jungtinę Karalystę jau spėjęs pasižymėti kapitonas-leitenantas Alois Boeckeris, įgulai tą naktį nesisekė. Gabendamas beveik 50 įvairaus dydžio ir svorio bombų cepelinas turėjo jas numesti ant strateginių taikinių Londone.

Celepinas L33 propagandinis plakatas

Tačiau vienas priešlėktuvinės gynybos pabūklo iššautas sviedinys galiausiai pasiekė savo tikslą – milžiniškų prožektorių nakties tamsoje apšviestas 200 metrų ilgio cepelinas sudrebėjo, kai skeveldros pramušė kuro bakus.

Dar blogiau – orlaivį aptiko britų naikintuvo pilotas ir apšaudė iš kulkosvaidžio, tačiau šis neturėjo pakankamai padegamųjų kulkų – tokias po pirmųjų reidų britai ėmė naudoti būtent prieš cepelinus, nes įprastos kulkos pralėkdavo kiaurai nepadegdamos vandenilio, kuriuo buvo užpildomi cepelinai.

Kitam cepelinui – L32 nepasisekė, kai seriją padegamųjų kulkų į orlaivį paleidęs britų naikintuvo pilotas prieš savo akis išvydo milžinišką ugnies kamuolį – L32 sprogo ore, o jo liekanos krito iš 4 km aukščio – visa 22 žmonių įgula žuvo.

Tokį patį įgulos narių skaičių turėjęs cepelino L33 vadas suprato, kad ir jų gali laukti panašus likimas – orlaivis ėmė žemėti po kelis metrus per sekundę.

Buvo priimtas lemtingas sprendimas bombarduoti nedelsiant – taip siekta atsikratyti balasto, tikintis, kad pavyks išlyginti pažeistą orlaivį ir juo pasprukti. Bombos ėmė Kristi padrikai ant Londono priemiesčių.

Viena 100 kg bomba krito ant aludės „The Black Swan“ – ji buvo pirmame aukšte, o savininkai – Edwinas Johnas Reynoldsas su žmona, dviem dukromis bei anūke ir teta – viršutiniuose aukštuose, kur ir detonavo sprogmenys. pataikė tiesiai į pastato centrą. Visi jie žuvo ir buvo vieni iš keliolikos cepelino reido aukų tą naktį.

Sunaikinta aludė

Nepaisant visų pastangų atsikratyti nereikiamo balasto – ne tik bombų, bet ir įrankių, netgi kulkosvaidžių ir šaudmenų, kuriuos išbarstytus po laukus vėliau rado ūkininkai, pažeistas L33 toliau stabiliai žemėjo.

Apie pirmą valandą pasiekęs pajūrį cepelino kapitonas suprato: kirsti Lamanšo sąsiaurį saugiai nepavyks, o galimybės išgyventi naktį vandenyje buvo minimalios. Todėl nuspręsta dar kartą apsukti cepeliną ir ieškoti patogios nusileidimo vietos sausumoje.

Dvi aukos ir viena Zeppelina

„Little Wigborough“ – taip pavadintas mažytis kaimelis žemėlapyje atrodo kaip nereikšmingas taškas, esantis apie 100 km į Rytus nuo Londono, tačiau būtent šis kaimas įėjo į istoriją, mat čia, vos už keliolikos metrų nuo Lewisų šeimos namų ant žemės plojosi L33. Ir nesprogo.

Cepelino griaučiai lauke

Kaimelio gyventojus pažadinęs pirmą kartą gyvenime matomo objekto nusileidimas, regis, kaip reikiant įbaugino, o Lewisų šeima vienais apatiniais spruko iš namo.

Tuo metu cepelino įgula – visa, išskyrus vieną asmenį išvengė sužalojimų, o vadas A. Boeckeris nepasimetė: įsakęs padegti orlaivį ir sunaikinti visus slaptus dokumentus bei įrangą, su keliais įgulos nariais ėmė belstis į kaimelio gyventojų duris, norėdamas įspėti juos.

Tai gali pasirodyti neįprasta, turint omeny, kad vos kelias valandas prieš tai cepelinas bombardavo ir pražudė taikius gyventojus Londone.

Vis dėlto įbauginti kaimiečiai atsisakė atverti duris ir pasižvalgyti išlindo paryčiais, kai iš užsiliepsnojusio cepelino buvo likę tik metalinių konstrukcijų griaučiai.

Nukritusio cepelino piešinys iš Esekso įrašų biuro

„Cepelinas yra milžiniškas monstras, guli per du laukus (...), kai kurios dalys visiškai nepažeistos, bet kitos, žinoma, sudegusios, atrodo lyg gigantiška prieštvaninė reptilija su pakelta nosimi ir nepažeista uodega“, – rašė įvykio liudininkė Rose Luard.

Ir nors cepelino kritimas tiesiogiai nepareikalavo žmonių aukų, šią katastrofą lydėjo itin keistos aplinkybės.

Pirmasis pranešti apie sudužusį orlaivį motociklu į gretimą kaimelį lėkęs 45 metų Alfredas Wrightas nesuvaldė transporto priemonės, trenkėsi į automobilį ir po kelių savaičių mirė. Po cepelino griaučiais rasta ir vienintelė auka – prie grandinės pririštas ir pasprukti nesugebėjęs sudegęs šuo.

Tiesa, cepelino kryti lydėjo ne tik nelaimės – gretimame kaimelyje poniai ir ponui Clarkams gimė mergaitė. Ją priėmęs gydytojas, kaip ir visi aplinkui girdėjo ir žinojo, kas nutiko netoliese ir patarė kūdikį pavadinti cepelino garbei. Laimingi, nors ir kiek sutrikę tėvai pernelyg ilgai nesvarstė ir sutiko – taip vėliau buvo registruotas vardas: Zeppelina Clark.

Ir nors iš keisto mergaitės vardo vėliau mokykloje neretai tyčiojosi, o ji pati jo nekentė, prašydama vadinti tiesiog Lena, vėliau ji laimingai ištekėjo, nugyveno ilgą ir laimingą gyvenimą ir mirė 2004 metais. Praėjus šimtmečiui nuo cepelino sudužimo Esekse vardas Zeppelin arba Zeppelina sulaukė netikėto populiarumo JAV. Vien šiemet tokiu vardu buvo pavadinta per 1,8 tūkst. kūdikių.

Naktinis vokiečių maršas priešų žemėje

Tačiau prieš daugiau nei 100 metų neįprastas buvo ne tik toks vardas, bet ir patys vokiečių kariškiai Britanijos žemėje.

Pirmosiomis rugsėjo 24-osios valandomis stebėtojus turėjo tiesiog priblokšti neregėtas vaizdas: vidury nakties Anglijoje parado žingsniu marširuoja vokiečių kariai – tai buvo pirmas ir paskutinis kartas per abu pasaulinius karus, kai Britanijos žemėje vyko kas nors panašaus.

Cepelino įgula žygiuoja pasiduoti į nelaisvę

Pats A. Boeckeris su įgula lyg niekur nieko karišku žingsniu išžygiavo tikėdamasis arba oriai pasiduoti, arba, jei pavyktų, iš ten pasiekti pakrantę, užgrobti laivą ir juo pasiekti draugiškas pajėgas. Menka viltis, kad vietiniai žygiuojančius karius palaikys savais, kurie dalyvauja pratybose vis dar ruseno.

Tačiau galiausiai Esekso grafystės užkampyje žygiuojančią 22 vyrų koloną sustabdė. Tai turėjo būti labiausiai britiškas vaizdas iš visų įsivaizduojamų, mat prieš vokiečius išdygo konsteblis Edgaras Nicholas. Nulipęs nuo dviračio jis nakties tamsoje pasisveikino su nepažįstamųjų būriu ir mandagiai pasiteiravo, ar šie nematė sudužusio cepelino. Į klausimą buvo atsakyta klausimu.

„Mes vykdome specialią misiją. Sakykite, ar galite patarti, kaip man nusigauti iki dokų Kolčesteryje?“, – angliškai, bet su juntamu akcentu konsteblio pasiteiravo A. Boeckeris.

Aloys Boeckeris

„Pamirškite tuos dokus ir eikite su manimi“, – sukomandavo E. Nicholas, nors iki Kolčesterio tebuvo apie 10 km. Vietoje to, konsteblis nusivedė grupę vokiečių į Peldono kaimelį, kur aukštesnes pareigas ėjęs konsteblis Charlesas Smithas formaliai sulaikė svetimšalius, kaip karo belaisvius. Vėliau jie perduoti armijai ir turėjo su pareigūnų palyda dar kartą žygiuoti pasiduoti į didesnį kaimelį.

Nepaisant skerdynių Vakarų fronte – tuo metu dar formaliai nebuvo pasibaigęs kruvinas Somos mūšis Prancūzijoje, nusinešęs per 1 mln gyvybių, iš jų – apie 100 tūkst. Britų imperijos karių, su sulaikyta cepelino įgula britai elgėsi pagarbiai ir netgi gailestingai.

Net ir žinodami, kad tai yra tie patys žmonės, kurie iš milžiniškų orlaivių sėjo terorą ir bombardavo taikius šalies gyventojus, cepelino L33 įgula buvo priimta vietos bažnyčioje, o savo kambarius keliems rimčiau sužeistiems vokiečiams užleido dvasininkai. Visi gavo šilto maisto.

Vokiečių karo belaisviai iš cepelino L33

Tai vėliau padėjo atskubėjusiems britų kariškiams lengviau iškvosti karo belaisvius – jų parodymus akylai sekė ir specialiai pasitelkti psichologai.

Sulaikyta cepelino L33 įgula buvo paskirstyta per dvi karo belaisvių stovyklas, iš vienos jų du įgulos nariai sugebėjo pasprukti, bet vėliau buvo sugauti lipantys į laivą. Jau po karo vienas cepelino L33 įgulos narių Ernstas Schirlitzas tesė karjerą Vokietijos laivyne. O kilus Antrajam pasauliniam karui 1940 metais jis jau buvo vienas štabo narių, planavusių operaciją „Jūrų liūtas“ – taip ir neįgyvendintą nacių įsiveržimo į Britaniją planą.

Galiausiai tapęs viceadmirolu ir La Rošelio uosto-tvirtovės komendantu 1944 m. jis atsisakė paklusti Adolfo Hitlerio įsakymui sunaikinti ir taip nuo bombardavimų nukentėjusį miestą ir pasidavė su garnizonu prancūzams.

Prakalbo apie vaiduoklius aludėje

Tačiau su L33 paskutiniojo skrydžio istorija siejami ir dar keistesni įvykiai. Londone per cepelino bombardavimą sugriauta aludė „The Black Swan“ po karo buvo atstatyta, tačiau vietiniai lankytojai galiausiai ėmė vengti šios vietos, mat ėmė sklisti kalbos apie tai, jog aludėje vaidenasi Reynoldsų dukrų šmėklos.

Esą jau gerokai po darbo valandų naujieji aludės savininkai matydavo nuo bombos žuvusių dukrų Cissie ir Sylvia šmėklas, o vidury nakties, būtent tuo metu, kai 1916-ųjų rugsėjo 24-ąją krito bomba, alaus kranai atsiverdavo ir imdavo tekėti alus.

Tai – tik viena iš daugybės Londono aludžių, kuriose vaidenasi legendų. Galiausiai ji nugrimzdo į praeitį, mat 8 dešimtmetyje aludė užsidarė, o pats namas buvo nugriautas, siekiant atverti erdvę platesniam keliui.