Ne vienus metus tarp Europos sąjungos ir Maskvos besiblaškęs Aliaksandras Lukašenka šalį valdo nuo 1994-ųjų ir nevengia aikštingų išstojimų, bandymų kritikuoti Kremlių ar nesutikti su Rusijos sprendimais. Juo labiau, kad dar 1999 metų sąjunginės Rusijos ir Baltarusijos valstybės projektas numatė bendrą valiutą, teismus, pasienio tarnybą – tai nebuvo pasiekta.
Tačiau panašu, kad tam ateina galas. Gruodžio 8-ąją, bendros valstybės 20-mečio proga A. Lukašenka pasirašys naują sutartį – šusnį dokumentų su Vladimiru Putinu. Ir nors dar esama nemažai neskelbtinų bei iki galo nesutartų detalių, numatytas integracijos projektas ekonomiškai silpnesniam Minskui gali reikšti savarankiškumo pabaigą.
Informacijos apie rengiamų dokumentų detales gavęs Rusijos dienraštis „Kommersant“ pirmadienį priminė, kad Maskvos spartinamą šalių ekonominės integracijos programą abiejų šalių premjerai – Dmitrijus Medvedevas ir Siarhejus Rumas patvirtino dar rugsėjo 6-ąją, tačiau viešai dokumentas neskelbtas. Baltarusijos integracijos į vieningą valstybę su Rusija temą sekančių ekspertų nerimą tokio dokumento detalės tik dar labiau suintrigavo.
Informaciją nutekino tyčia?
Vis dėlto ekspertai įsitikinę, kad „žmoniškai“ pasikalbėjęs Kremlius prirėmė prie sienos Minksą. O ir „Kommersant“ nutekintos detalės – plano dalis.
Pasak Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Gintauto Mažeikio, šį kartą galima kalbėti apie Baltarusijos anšliusą, kai hibridinėmis priemonėmis – ne žaliaisiais žmogeliukais, o finansininkais Rusija pradėjo pirmąjį Baltarusijos prijungimo etapą.
„Tie, kas tikisi karinio „mandagių“ žaliųjų žmogeliuko anšliuso kaip Kryme, apsirinka. Baltarusijos prijungimas vyks informaciniais, finansinių ir ekonominių sutarčių, sienos apsaugos ir papildomų karinių sutarčių etapais, kol bus suformuota jungtinės valstybės taryba ir jos vadovas, ES komisijos parodija. Tokia anšliuso eiga turi tikslą paralyžiuoti Baltarusijos opoziciją ir kaimyninių šalių, tokių kaip Lietuva ar Lenkija, įtaką, perkeliant visą konfliktą į informacinio karo plotmę ir neleidžiant opozicijai sutelkti pakankamų protesto jėgų“, – įsitikinęs Vytauto Didžiojo universiteto profesorius.
Pasak jo, tai yra klasikinė Rusijos operacija, mat įprastai tokios prasideda informaciniais nutekinimais, kaip nutiko ir šį kartą, projekto detales nutekinus „Kommersant“.
„Taip siekiama pripratinti visuomenę prie tam tikros minties. O Lukašenka šiam žaidimui labai tinka: nes sukurtas įvaizdis, kad jis suktas ir išsigelbės, kas puikiai padeda slėpti grėsmes.
Nutekinama tik tai, ko reikia. Šį kartą buvo nutekintos parengto Baltarusijos integracijos į Rusijos ekonominę erdvę projekto detalės. Tačiau šios vingrybės neturėtų mūsų klaidinti: vyksta pasirengimas ne kosmetiniam, o realiam Baltarusijos anšliusui ir informacinė prijungimo kampanija jau prasidėjo“, – įsitikinęs G. Mažeikis.
Putinas seka Stalino pėdomis
„Kaip atrodo ši okupacija: kaip ekonominė, finansinė, administracinės teisės integracija, prilygstanti konfederacijai, o veikiau net ir federacijai. De facto, kuriama plečiama Federatyvinė Rusijos respublika“, – pridūrė G. Mažeikis.
Jo manymu, tai tėra Rusijos interesų gynimo strategijų ir taktikų tąsa: jei anksčiau Rusija nuo kitų valstybių bandė jėga atplėšti ir prisijungti teritorijas tokias, kaip Padniestrė, Abchaziją, Pietų Osetija, paliekant joms nepriklausomybės iliuziją, tai dabar, remiantis patirtimi, pasirinktas kitas kelias.
„Rusijos spauda neslepia, kad siekiama „susijungti“ į vieną sąjunginę valstybę su Baltarusija taip, kad V. Putinas būtų sutiktas gėlėmis ir šlovinimais ir jokiu būdu ne masiniais protestais.
Tam Rusija yra sukaupusi pakankamas informacines ir organizacines, saugumo galias, įtakas bei finansinius ir, jei reikia, karinius rezervus. Tačiau pati prijungimo taktika, to taip pat neslepiama, yra NVS ir Muitų sąjungos sutarčių radikalus gilinimas iki tiek, kad būtų ne tik vienodi muitų tarifai, bet ir bendra sienų apsauga, valiutų kontrolė ir daugelis mokesčių.
Vis dėlto, propagandai bus skiriama kita naujiena: nors de facto valstybė bus viena, tačiau de jure bus dvi, išsaugant regimąjį Baltarusijos suverenitetą ir vietą tarptautinėse organizacijos įskaitant JTO“, – teigė G. Mažeikis. Jis priminė, kad tai Maskvai – ne naujiena ir yra SSRS tarptautinės politikos praktikos atnaujinimas. Pavyzdžiui, nuo 1945 metų, SSRS dalyvavo JTO kaip trys nepriklausomos šalys: SSRS, Baltarusijos SSR, Ukrainos SSR.
Formaliai, jos buvo nepriklausomos valstybės, bent jau taip balsavo JTO iki 1991 metų. Ši gudrybė buvo Stalino pasiekimas po 1944 metų, vaizduojant TSRS respublikų laisvę ir siekiant daugiau teisių JTO nuo 1945. Baltarusija po anšliuso irgi liks valstybe, JTO nare, kaip ir 1945 metais.
Lietuvai turės neigiamų pasekmių
„Tie, kas argumentuoja apie V. Lukašenkos gudrumą skendi iliuzijoje. Sutartis apie gilią integraciją derinama jau visus metus, labai intensyviai ir apie tai nuolat kalbama Baltarusijos spaudoje, beveik kas diena. Kas tam jei ne visuomenės parengimas jungtuvėms?
Kitas dalykas yra klausimas apie slaptuosius protokolus, užuominas apie kuriuos užsimenama derinant bendrus karinius planus. Toks ilgas, labai masyvių ir įvairias sritis aprėpiančių sutarčių rengimas yra lydimas augančio energetinio ir finansinio Rusijos spaudimo.
Ar tai vėl Lukašenkos gudrumas? Kas taip sako – gyvena iliuzijoje apie Rusijos bankų, dujų ir naftos gigantų naivumą“, – teigė G. Mažeikis, paminėjęs Astravo atominės elektrinės – Rusijos valstybinės įmonės „Rosatom“ projekto pavyzdį.
Panašiai rašė ir pilietines proeuropietiškas organizacijas vienijančio konsorciumo „EuroBelarus“ vienas įkūrėjų Vladimiras Mackevičius. Jis atkreipė dėmesį, kad ekonominė integracija – tik pradžia, o apie bendrą užsienio ir gynybos politiką neužsiminta tyčia.
„Žinote kodėl? Todėl, kad tai sprendžiama slaptaisiais protokolais“, – tikino jis ir nupiešė niūrią Baltarusijos ateities viziją: V. Putinui ir A. Lukašenkai pasirašius dokumentą bus daug gražių kalbų apie integraciją, abipusę pagarbą, tačiau realiai pasirašomų susitarimų kurį laiką niekas ir vėl nesilaikys, kol vieną dieną Baltarusijoje staiga bus įvesti rusiškos taisyklės, pasirašomi slaptieji protokolai apie Baltarusijos armijos „integraciją“ ir naujos Rusijos karinės apygardos sukūrimą, Baltarusijos KGB ir Rusijos FST sujungimą, bendros policijos sukūrimą.
G. Mažeikio teigimu, vienintelis A. Lukašenkos reikalavimas buvo ir lieka visai ne jo valstybės nepriklausomybės išlaikymas, o gerokai banalesnis siekis: jo šeimos ir klano draugų finansiniai interesai bei fizinis saugumas.
„Apie jokią nepriklausomybę nėra ir kalbos, šnekama apie interesų suderinimą. Užmirškite apie tai, kad šiose grupėse yra koks tai patriotizmas ir pilietiškumas“, – teigė G. Mažeikis. Jo manymu, faktinis Baltarusijos prijungimas prie Rusijos turės katastrofiškų pasekmių Lietuvai: ekonominių, saugumo, susisiekimo, galiausiai – politinių.
„Nematau pakankamų žingsnių, kuriais būtų bandoma apginti Lietuvą nuo šių grėsmių“, – pažymėjo profesorius, priminęs, kad Lietuva nieko nepasiekė ir dėl Astravo jėgainės.
Jo manymu, Lietuva neturėtų nuleisti rankų ir dar turi būdų, kaip padėti baltarusiams. Pirmiausiai – padėti stiprinti jų patriotizmą, kartu prisiminti XIX a. sukilimus prieš Maskvą, o taip pat – stiprinti Baltarusijos opoziciją, bet kartu ir įtraukti A. Lukašenkos administraciją į įvairias derybas ES ir Lietuvoje. Svarbiausia – praktiški ir realūs pasiūlymai.
