Iš pirmo žvilgsnio – viskas suplanuota, suderinta, paskelbta iš anksto ir išskirtinai „gynybinio pobūdžio“: kitaip, nei 2017 metais, kai prieš pratybas „Zapad“ NATO valstybėse, ypač Baltijos šalyse buvo juntamas netgi nerimas dėl galimų konfliktinių situacijų, o tai kurstė patys pratybų organizatoriai, paviešinę „Veišnorijos“ ir „Vesbarijos“ žemėlapius, šį kartą neeskaluojami scenarijai su išgalvotų valstybių vaidmenimis. Bent jau viešojoje erdvėje.
Šį kartą netgi apsidrausta – pratybos vyks ne NATO valstybių pašonėje, o į Rytus nuo Maskvos – jau niekas negalės prikaišioti Kremliui, kad prisidengdami pratybomis jie planuoja kažką negero ir labai tikro.
„Pratybos sąmoningai rengiamos Žemutinio Naugardo srityje, siekiant neaštrinti situacijos Europoje“, – dar rugpjūčio viduryje kalbėjo Baltarusijos gynybos viceministras Olegas Belkonevas, pristatydamas rugsėjo 13-19 dienomis Rusijoje vyksiančias bendras rusų ir baltarusių karinių pajėgų pratybas „Sąjungos skydas 2019“
Viskas esą labiau tradiciškai: pratybos, kuriose bus treniruojamasi atlikti įvairaus spektro užduotis – nuo kovos su teroristinėmis grupuotėmis iki galingų atsakomųjų smūgių tėra įprastinis sąjunginės Rusijos ir Baltarusijos valstybės gynybinių pajėgų patikrinimas.
Tokie patikinimai tarsi ir turėjo nuraminti kalbas apie vis stiprėjančią Kremliaus įtaką Minskui, gilėjančios rusų ir baltarusių pajėgų integracijos pavojus, o pats faktas, kad šį sykį ne tūkstančiai rusų karių atvyks į Baltarusiją, bet priešingai, regis, tik sustiprino ramybės iliuziją: nieko ypatingo nevyksta. Tačiau žvelgiant į platesnį kontekstą klausimų netrūksta.
Baltarusius mokė neskriausti rusų
Oficialiai skelbiama, kad pratybose „Sąjungos skydas 2019“ dalyvaus per 12 tūkst. karių, iš kurių – 4 tūkst. Baltarusijos kariškių, jau atvykusių į Rusiją. Baltarusiai į Rusiją atsigabeno 30 tankų, 80 šarvuočių ir 50 artilerijos sistemų – visa tai prisidės prie Rusijos pratyboms skirtų 200 tankų, tiek pat artilerijos sistemų ir 70 orlaivių.
Iškalbinga ir tai, kad Minskas deda visas pastangas, stengdamasis, jog pratybų etapas praeitų kuo sklandžiau ir be incidentų. Jei 2017-siais Baltarusijoje per pratybas „Zapad“ viešėję tūkstančiai rusų kariškių nevengė svečioje šalyje demonstruoti savo viršenybės, tai baltarusiams iš anksto surengti mokymai.
Rugsėjo pradžioje Baltarusijoje prokurorai į Rusiją vykstantiems kariams surengė „profilaktines diskusijas“. Jų nauda, anot prokurorų yra praktinė, mat taip esą bus galima išvengti „žūčių, traumų, nestatutinių santykių, elgesio su ginklais taisyklių pažeidimų, aplinkos taršos ir neteisėto elgesio su vietos gyventojais“.
Tiesa, Rusija rugsėjį pas save įsileis ir daugiau užsienio šalių kariškių, taip demonstruodama, kad nėra izoliuota valstybė, ji turi draugų ir sąjungininkų.
Dar nepasibaigus „Sąjungos skydui“ Rusijoje rugsėjo 16-ąją prasidės kitos, dar didesnės pratybos „Centras“, kuriose turėtų dalyvauti apie 128 tūkst. karių, 20 tūkst. sausumos technikos vienetų, 600 orlaivių ir 15 karo laivų.
Dalyvių sąrašas – jau be Baltarusijos, bet gausesnis: be Rusijos dalyvaus 1,6 tūkst. Kinijos karių, taip pat daliniai iš Pakistano, Krigizijos, Indijos, Kazachstano, Tadžikistano ir Uzbekistano. Ir nors pastarosios pratybos bus didesnės, jose pagrindinis vaidmuo numatytas žemesnės parengties Rusijos dalinių treniravimui.
Tuo metu pratyboms su Baltarusija rusai skirs savo aukščiausios kovinės parengties pajėgas, kurios išsidėsčiusios šalies Vakaruose, pasienyje su NATO. Be to, pratybose žadama remtis „rusų karių įgyta patirtimi operacijoje Sirijoje“ bei suduoti smūgius taktinėmis balistinėmis raketomis „Iskander“ tariamo priešininko vadavietėms, ryšių mazgams, kitiems objektams.
Praktinė draugystė su Maskva
Ir visa tai vyksta padidintos įtampos atmosferoje tarp JAV, bendrai NATO ir Rusijos, kurios viena kitą kaltina pajėgumų stiprinimu, sutarčių pažeidinėjimu. O taip pat – tuo metu, kai kurios šalys, pavyzdžiui, Prancūzija jau atvirai kalba apie klaidas santykiuose su Maskva bei būtinybę „mažinti įtampą“ su „Europietiška valstybe – Rusija“.
Tai ne pirmas kartas. Apie santykių gerinimą su Rusija Vakarų šalys, ypač Prancūzija ir Vokietija kalbėjo praėjus vos keleriems metams po Kremliaus agresijos prieš Sakartvelą 2008-siais. Dar iškalbingiau – pratybos „Sąjungos skydas 2019“ vyks ne šiaip netoli Žemutinio Naugardo, nurodyta ir viena konkrečių vietovių – 333-asis sausumos pajėgų paruošimo centre Muline.
Būtent čia dar 2011 metais Vokietijos gynybos milžinė „Rheinmetall“ sudarė 140 mln. dolerių vertės sandėrį dėl karinio rengimo centro – infrastruktūros, treniruoklių, kitos mokymo įrangos sukūrimo. Vokiečių pastangomis šiame rengimo centre per metus gali įgūdžius tobulinti, įgauti naujų ir nuolat treniruotis apie 30 tūkst. Rusijos kariškių.
Tai gerokai supykdė Vokietijos sąjungininkes, tarp jų ir JAV. Ir nors 2014-siais po Kremliaus agresijos prieš Ukrainą ir Krymo okupacijos bei ES įvestų sankcijų Rusijai „Rheinmetall“ nutraukė sutartį su Rusijos valstybine bendrove „Oboronservis“, rusai mokymų centrą pasibaigė patys.
2015-siais statybos buvo formaliai baigtos, o nuo 2017-ųjų 333-asis sausumos pajėgų paruošimo centre Muline veikia pilnu pajėgimu: kasmet „iškepa“ dešimtis tūkstančių karių, kurie paruošti pagal iki tol tik Vakarų šalių karinio rengimo centruose mokytus principus, metodinę medžiagą ir naudojant pažangias technines priemones, pavyzdžiui treniruoklius.
Įgūdžių ypač svarbiose vadovavimo ir kontrolės, ryšių, logistikos ir jungtinių štabų veikimo srityse pasisėmę rusų karininkai bei kareiviai visa tai pritaikė praktikoje – mūšio laukuose Ukrainoje ir Sirijoje. O į pagerėjusią Rusijos armijos organizaciją dėmesį atkreipė ir aukšti NATO pareigūnai, ėmę skambinti pavojaus varpais.
Tai, kad Rusija jau ne vienerius metus kryptingai ruošiasi vienam ar net keliems didelio intensyvumo konvenciniams konfliktams su lygiaverčiais ar pranašesniais varžovais, pripažįsta ir ekspertų bendruomenė, ir NATO šalių aukšto rango karininkai.
Pažanga esą pasiekta pirmiausiai ne tiek dėl Rusijos pristatomų ar praktinėmis sąlygomis milžinišku poligonu virtusioje Sirijoje išbandomų naujų ir senų ginkluotės priemonių, o dėl rusų kariškių gebėjimų kariauti šiuolaikinį karą, koordinuojant veiksmus realiuoju laiku skirtingose erdvėse.
Pavyzdžiui, pratybos „Centras“ net jei jose bus naudojama vadinamojo antrojo ar trečiojo ešelono ginkluotė bei ne tokios aukštos kovinės parengties daliniai, kokie yra dislokuoti Vakaruose, arčiau sienos su NATO šalimis, tokio didelio masto pratybos taps dar vienu geru logistiniu, organizaciniu išbandymu, siekiant įvertinti, kaip veikia pastaraisiais metais ypač aktyviai treniruojamos mobilizacinės struktūros ir pačių karių bei karininkų pažanga.
Tuo pačiu metu su „Centru“ persidengiančios metu pratybos „Sąjungos skydas“ leis įvertinti Rusijos pajėgumus veikti keliais frontais. Panašūs mobilizacinės sistemos tikslai kelti ir pernai vykusiose pratybose „Vostok“. O „Sąjungos skyde“ dalyvausiančios neseniai atkurtos Rusijos 1-osios tankų armijos daliniai treniruosis dalyvauti intensyviose kautynėse su technologine prasme pažangesniu priešininku. Panašūs scenarijai jau išbandyti pratybų „Zapad 2017“ metu.
Mat nors oficialiai pagal skurdžiai pateikiamas „Sąjungos skydo“ detales žinoma tik tradicinė kone visų pastaruosius du dešimtmečius rengiamų didelio masto Rusijos karinių pratybų legenda („teroristinių grupuočių aptikimas, stabdymas, sutriuškinimas, pereinant į kontrataką“), niekam Vakaruose ne paslaptis, kad „smūgiai raketiniais kompleksais „Iskander“ priešininko vadavietėms, karinių jūrų ir aviacijos pajėgų taškams“ tėra lakoniškos užuominos apie NATO karinę infrastruktūrą ir mokymąsi suduoti smūgį būtent jai.
Ir visa tai – dalyvaujant Baltarusijos kariškiams vienoje karinėje grupuotėje. Be to, nepaisant raginimų gerinti santykius su Maskva, Prancūzija toliau laikosi savo įsipareigojimų ginti Baltijos šalis, jei to prireiktų, dislokuoja savo pajėgas regione ir kol kas neatšaukė sankcijų Kremliui.
Kaip vėl neužlipti ant Minsko grėblio?
Tad paradoksalu, kad besipiktinantys tokiu Paryžiaus ir Kremliaus suartėjimu ar bent kreivai į jį žiūrintys lietuviai bei kitų Baltijos šalių ir Lenkijos politikai, apžvalgininkai ar eiliniai piliečiai neretai pamiršta, kad panašaus „naujų santykių etapo“ trokštama ir Lietuvoje.
Tiesa, ne su Rusija, o su Baltarusija, nors šios šalies ginkluotųjų pajėgų integracija į Rusijos karinę mašiną kasmet vis gilinama. Tuo pat metu Lietuva kalba apie būtinybę plėtoti santykius su Baltarusija.
Apie tokią galimybę dar rinkimų kampanijos metu atsargiai kalbėjęs Gitanas Nausėda, jau tapęs prezidentu, ėmė vis garsiau reikšti dialogo su Minsku siekį, o vėliau tokią poziciją nesyk kartojo ir konkretino.
„Santykiai su Baltarusija, mano nuomone, toliau gali būti palaikomi ir mes darysime žygius, kad tie santykiai būtų plėtojami net ir įvertinant tą faktą, kad vis dėl to Astravo atominės elektrinės klausimu viskas lieka taip, kaip buvę“, – laidoje „DELFI Dėmesio centre“ sakė G. Nausėda.
„Tai tikrai yra įmanoma padaryti ir šiandien man šiek tiek keista stebėti, kaip mes čia toliau ketiname laikytis tokios pozicijos, nors per mūsų galvas skraido ir Amerikos valdžios atstovų ir ES vadovų delegacijos į Minską ir kur yra sprendžiami labai konkretūs bendradarbiavimo klausimai“, – pridūrė prezidentas. Jis dar rugpjūčio pabaigoje viešai neskelbtame susitikime su politologais aptarė galimus pokyčius dvišaliuose santykiuose su Minsku.
Prezidento iniciatyva surengtame susitikime dalyvavo Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ir aštuoni politologai – Giedrius Česnakas, Kęstutis Girnius, Juljanas Jachovičius, Tomas Janeliūnas, Laurynas Jonavičius, Andžejus Pukšto, Linas Kojala ir Vytis Jurkonis.
Pastarasis DELFI patikino, kad pats siekis palaikyti dialogą su Minsku yra suprantamas dėl Baltarusijos geografinių, istorinių, geopolitinių, kultūrinių aplinkybių. Juo labiau, kad Baltarusijos vaidmuo regione yra suprantamas ir transatlantinėje erdvėje – vien ką rodo dabar jau buvusio JAV prezidento patarėjo nacionalinio saugumo kalusimais Johno Boltono vizitas Minske.
Kita vertus, anot politologo, išskirtinis dėmesys avantiūristiškai jau ketvirtį amžiaus tarp Vakarų ir Rusijos laviruojančiam Aliaksandro Lukašenkos režimui pastarąjį verčia brangintis.
Tad viskas, anot pašnekovo, labai priklauso nuo dialogo turinio, kad nebūtų eilinis „trūkt už vadžių – vėl iš pradžių“ bandymas mėginti kalbėtis su Baltarusija, nežinant tiksliai ko nori, juo labiau, kad Vakarų geopolitinis poveikis Minskui nėra reikšmingas, o ir iliuzijų dėl A. Lukašenkos režimo ar jo aplinkos pasikeitimo neturėtų būti.
„Yra dvi pavojingos prielaidos. Pirmoji – Minskas neva nori save atitolinti nuo Kremliaus. Taip, judesio yra, bet tai daugiau ekonominis, ne geopolitinis. Antra prielaida, kad nepasiteisino ankstesnė politika. O kokia ji buvo? Svarbiausia – nuoseklumas. Sėdėti prie stalo dėl fotografijos nėra joks turinys.
Bet tai nereiškia, kad turime sėdėti apkasuose ir laukti – per ilgai ten buvome ir nuvertinome savo potencialą. Kaimyną pažinti reikia, įvairūs kontaktai įvairiuose lygiuose yra reikalingi, norint suprasti kas vyksta“, – prezidento iniciatyvą atsargiai palaikė V. Jurkonis, pabrėžęs, kad lietuvių ekspertinės žinios Vakaruose vis dar vertinamos, tad ir lietuviams išties reikėtų dažniau patiems rodyti iniciatyvą, būti aktyviems ir kelti su Baltarusija susijusius klausimus Vašingtone, Berlyne, Varšuvoje, Stokholme ar Briuselyje.
Būtent pastarajame mieste praėjusią savaitę viešėjęs ir su NATO vadovu Jensu Stoltenbergu susitikęs G. Nausėda dar kartą pažymėjo, kad nepaisant visų nesutarimų dėl Atsravo ir kitais klausimais, Lietuva bandys plėtoti santykius su kaimyne.
„Taip, mes puikiai suprantame, kad ši šalis nėra visiškai nepriklausoma, ypač gynyboje ir karinėje srityje. Bet mes turime būti budrūs ir turime būti pasiruošę galimiems veiksmams iš šių šalių. Mes kartojome ne vieną kartą mūsų diskusijoje žodį dialogas. Dialogas reikalingas ne tik su Rusija, bet ir Baltarusija“, – sakė G. Nausėda.
„Nesvarbu, kad Baltarusija stato Astravo AE, kuri neatitinka visų saugumo ir kokybės standartų, bet mes norime turėti geresnį supratimą apie vienas kitą. Todėl aš tęsiu savo siekius atkurti dialogą su savo kaimynu ir išspręsti visus šiuo probleminius klausimus“, – pridūrė jis, sulaukęs ir NATO generalinio sekretoriaus pritariamųjų žodžių.
Tad kuo tokios kalbos skiriasi nuo kai kurių Vakarų šalių pareiškimų, kad nepaisant visų nesutarimų, tebegaliojančių sankcijų, jos toliau siekia dialogo su Rusija? Ir atvirkščiai – ką demonstruoja karinėje srityje su ta pačia agresyvia Rusija glaudžiai bendradarbiaujančios Baltarusijos laikysena, ypač pratybų „Sąjungos skydas“ kontekste? Galiausiai, kokius signalus atgal į kelis sykius apie dialogą užsiminusiam Vilnių siunčia A. Lukašenka?
„Kol kas noro iš Minsko nėra daug. Realių žingsnių, o ne žodžių – taip pat, juo labiau karine prasme, nes vadovaujaudamiesi Minsko retorika nemažai užsienio ekspertų pakliūna į „ką noriu, tą matau“ pinkles – jie paklauso, ką kalba A. Lukašenka su J. Boltonu, bet negirdi, ką jis kalba Baltarusijos parlamente ar susitikimo su V. Putinu metu. Tad ir mūsų lūkesčiai turėtų būti labiau kuklesni“, – pažymėjo ekspertas.
