Šeši metai karo ir mažiausiai 85 mln. žuvusiųjų – karių, civilių. Nuo žemės paviršiaus nušluoti ištisi miestai, sunaikintos valstybės. Tokia yra 1939-1945 m. vykusio Antrojo pasaulinio karo pasekmių statistika, tiksliau – tik mažytė, sausa jo dalis.

Dviejų grobikiškų šalių – Nacistinės Vokietijos ir Sovietų sąjungos pradėtas konfliktas negalėjo nepaliesti tarp jų, tarsi tarp girnų atsidūrusios Lietuvos, nors lietuvių politikai naiviai ar bailiai, neryžtingai ar keistai, bet visaip stengėsi laviruoti iki paskutinės akimirkos ir išvengti konflikto.

Kad tik nebūtų baisiųjų nuniokojimų, manė Pirmojo pasaulinio karo baisumus mačiusi karta, kad tik nepražūtų, išgyventų tauta, nesvarbu, po kieno padu, svarstė vos du dešimtmečius nepriklausomą Lietuvą kūrę ir vystę šalies vadovai.

Kaina Lietuvai buvo milžiniška: mažiausiai 370 tūkst. žuvusiųjų, iš jų – 200 tūkst. Lietuvos žydų, sušaudytų ir užkastų duobėse šalia kone kiekvieno didesnio miestelio esančiose pamiškėse. Iš viso Lietuva neteko apie 15 proc. gyventojų – vienas didžiausių skaičių, lyginant pagal gyventojų skaičių (tuo metu Lietuvoje gyveno apie 2,5 mln. žmonių).

O kur dar ištremti, pabėgę, dingę be žinios, sužaloti fiziškai ir psichologiškai. Visa tai – ne tik Lietuvą nuniokojusių režimų veiksmų pasekmės, bet ir tų sprendimų, kuriuos Lietuvos valdžia priėmė lemtingais 1939-1940 metais. O ar galima buvo elgtis kitaip, jei taip – kaip ir kokios būtų buvusios pasekmės tuomet?

Po kuo geriau: po vokiečiais ar po rusais?

„Tuometinėje žiniasklaidoje esu aptikęs prognozių, kaip vystysis valstybių santykiai, tai karas jau tada prognozuotas, atspėta, kas su kuo kariaus, bet o kas bus su Lietuva nelabai rašyta – maža, atsargi valstybė.

Rugsėjo 1-ąją Nacistinė Vokietija užpuola Lenkiją, kyla karas, o Lietuva skelbia neutralitetą, tikėdamasi šiame konflikte neįsipainioti į kombinacijas, kad tik nesudarytume progos mus okupuoti.

Laivas „Schleswig-Holstein“, įplaukęs į Dancigo įlanką. Jo šūviais prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. 1939 m. rugsėjo 1 d., leidyklos „Briedis“ nuotr.

Bet jau prieš okupaciją kavinėse ir restoranuose žmonės kalbėjo po kuo geriau, po vokiečiais ar rusais būti. Politikų nuotaikos ir svarstymai šiuolaikiniam ryžtingam žmogui atrodo per daug liberaliai, bet skaitant prisiminimus į akis krenta tai, kad okupacijos buvo galima tikėtis, daug valstybių jau buvo kritusių Vakaruose, tad svarstyta ar išliks tauta“, – taip apie lemtingus pasirinkimus audringais 1939-1940 „Žinių radijo“ laidoje kalbėjo Lietuvos karo akademijos Mokslų centro tyrėjas, profesorius Alfonsas Eidintas.

Kartu su kitu tyrėju, ir dr. Dariumi Juodžiumi laidoje apie Antrojo pasaulinio karo sukaktį ir sąsajas su dabartimi kalbėjęs istorikas taip pat buvo skeptiškas.

„Sunku mokyti istorinius veikėjus ką jie turėjo daryti. Aš abejoju ar Lietuvai atsidūrus tarp nacistinės Vokietijos ir Sovietų sąjungos išlikti neutraliai buvo įmanoma, abi šalys viena prieš kitą planavo karą, o Lietuva buvo pereinama“, – tikino D. Juodis.

Vienas svarbus, Lietuvos bei kitų Baltijos šalių ir Lenkijos likimą nulėmęs momentas, anot istorikų – 1939-ųjų rugpjūčio 23 d. pasirašytas Molotovo-Ribentropo paktas, jo slaptieji protokolai bei rugsėjo 28-osios pataisymai, kurie ir lėmė, kad Lietuva atiteko Sovietų sąjungos įtakos sferai.

Ribentropo-Molotovo paktas
Foto: Wikimedia Commons

Šiuolaikinė Rusija nemėgsta šios temos ir visaip bando nuo jos išsivartyti, tačiau nepaneigiamas tas faktas, kad būtent šį paktą pasirašiusios šalys buvo agresorės ir sukėlė karą.

Karo, anot D. Juodžiaus, išvengti jau buvo neįmanoma būtent todėl, kokios tai buvo valstybės – karo sukėlėjos ir kaip į jų veiksmus reagavo demokratinės Vakarų šalys, kurios vėlavo su persiginklavimo programomis, joms buvo sunkiau, nei totalitarinėms valstybėms pasiruošti konfliktui.

Todėl ir delsė, dare viską, kad būtų išvengta karo arba bent jau jis būtų atitolintas. Bet nuolaidžiavimas tik stiprino agresorių ryžtą – perkeltine ir tiesiogine prasmėmis.

Pavyzdžiui, po 1938-ųjų Miuncheno suokalbio iš pradžių Sudetus, o vėliau ir visą Čekoslovakiją užėmusi Vokietija, anot A. Eidinto iš čekų karo pramonės sugebėjo išspausti maksimumą ir mažų mažiausiai padvigubino savo šarvuotosios galios pajėgumus.

„Ar įmanoma susitarti su agresoriumi, kuris toliau reikalauja visko? Ar po Miuncheno susitarimo, kai paaukota Čeksolovakija, išvengta karo? Ne. Sutarti pusėms, kurių vertybinės pozicijos yra skirtingos – tuščias reikalas. Mano manymu karinis konfliktas ir turėjo išspręsti, nes diplomatiniais būdais agresoriai negalėjo patirti pralaimėjimo, jei jiems nuolaidžiauta“, – teigė D. Juodis.

Be to, Kremliuje šiandien dažnai nutylimas momentas, kad vokiečiams ruoštis karui padėjo būtent Sovietų sąjunga, ruošusi vokiečių lakūnus, tankistus, tiekusi Vokietijai taip reikalingą naftą, kitas žaliavas iki pat 1941 m. birželio. Po Molotovo-Ribentropo pakto šis bendradarbiavimas buvo toks glaudus, kad kalbos apie galimybę išvengti konflikto nelabai turi pagrindo.

Kitas istorikas, Nerijus Šepetys DELFI taip pat pažymėjo, jog kalbant apie rugsėjo 1-ąją, kai Vokietija įsiveržė į Lenkiją, neįmanoma neprisiminti, jog tokie veiksmai buvo iš anksto sutarti su Sovietų sąjunga. Tad visi svarstymai, jog Lenkija galėjo atsilaikyti, jei ne sovietų įsikišimas – dūris į nugarą rugsėjo 17-ąją netenka prasmės: viskas vyko pagal planą.

Vokiečių „Lenkijos kampanija“. Vokietijos ir Lenkijos pajėgų išsidėstymas 1939 m. rugpjūčio 31 d. bei tolesni Vokietijos puolimo planai, leidyklos „Briedis“ nuotr.

„Sudėtinga projektuoti karą be sovietų įsikišimo, nes tada kyla kausimas ar toks karas būtų įvykęs. Turbūt, bet kitaip būtų baigę, nes tikrai nebūtų tokio karo, kurio rezultatas – Lenkijos valstybės sunaikinimas.

Tai pasiūlė būtent sovietai rugpjūčio 23-24 d., ir per galutines derybas rugsėjo 28 d. Be šio susitarimo būtų klampus ir ilgas karas – būtų pavykę užimti teritoriją, bet būtų kilęs partizaninis pasipriešinimas. Be to, tikriausiai būtų pasiektas politinis susitarimas, iš esmės Lenkijos valstybė būtų likusi egzistuoti, kaip Vokietijos protektoratas, kaip Slovakijos atveju.

Tačiau Lenkijos valstybės sunaikinimo klausimas buvo sovietų primestas vokiečiams ir uždarytas“, – priminė N. Šepetys. Tai, kad sovietai savo sąlygas primetė vokiečiams – iškalbinga, tad tikėtis, kad mažai Lietuvai pavyks atsilaikyti vienai prieš Kremliaus valią būtų naivu.

Planas: Vilnius mūsų, mes – vokiečių

Kita vertus, Lietuvos laikysena 1939 m. rugsėjį, kai šalis pasirinko neutralitetą ir atsispyrė Vokietijos vilionėms žygiuoti atsiimti Vilnių taip pat prisidėjo prie pasekmių lietuviams.

Mat dažnai pamirštama, jog pagal originalųjį Molotovo-Ribentropo susitarimą Lietuva buvo atitekusi Vokietijos įtakos sferai ir po Lenkijos, tikėtina, būtų atėjusi Lietuvos eilė: arba įsileidžiate vokiečių karių įgulas jūsų, lietuviai, „apsaugai“, arba mes vis tiek ateisime. Sykį tokį ultimatumą iš vokiečių Lietuva jau buvo girdėjusi ir jam nusileido, 1939 m. pavasarį atidavusi Klaipėdą Vokietijai.

Tų pačių metų rugsėjį vokiečiai jau žaidė kitą žaidimą. Užuominų ir net raginimų būta iš kai kai kurių Lietuvos diplomatų– Lietuvos ambasadorius Maskvoje Ladas Natkevičius jau karo pradžioje atsiuntė mįslingą telegramą į Kauną, esą Vilniaus raktas slypi Vokietijoje, o ten ambasadoriumi dirbęs Kazys Škirpa rugsėjo 15-ąją perdavė Berlyno raginimus lietuviams: greitai, greitai žygiuokite į Vilnių, nedaug laiko liko.

Bet žygiuoti atsiimti Vilniaus, prezidentas Antanas Smetona nesiryžo. Ar tai buvo klaida? Iš šių laikų perspektyvos vertinti lengva, o tuomet sprendimai atrodė visiškai kitokie. Po to, kai rugsėjo 17-ąją sovietai įžengė į Lenkijos teritoriją ir greitai užėmė lenkų valdytą Vilnių bei Vilniaus kraštą, tai galėjo atrodyti netikėta, o iš tikrųjų tai buvo susitarimo dalis.

N. Šepečio teigimu, tai kad sovietai įžengė į Vilnių ir užėmė nėra esminis veiksnys, mat pagal pirminį susitarimą jie šį miestą turėjo atiduoti vokiečiams, panašiai, kaip po mūšio su lenkais Brest Litovską užėmę vokiečiai surengė bendrą paradą su sovietams ir miestą-tvirtovę perdavė jiems.

Raudonosios armijos karo veiksmai prieš Lenkiją. 1939 m. rugsėjo 17–22 d.

Be to, svarbu suprasti, kokius interesus turėjo valstybės agresorės: Stalino apsisprendimas imti Lietuvą į savo įtakos sferą buvo aiškus, o vokiečiai tokios vizijos neturėjo. O pamatę lietuvių neryžtingumą vokiečiai prarado ir interesą, tad jau rugsėjo 28-ąją sovietai realizavo savo tikslus.

Rugsėjo 28 d. atvykęs į Maskvą Ribentropas pasirašė su Molotovu Slaptąjį papildomąjį protokolą, kuriame nurodoma, „kad Lietuvos valstybės teritorija atitenka SSRS interesų sferai, tuo tarpu kai, iš antrosios pusės Liublino vaivadija ir dalis Varšuvos vaivadijos atitenka Vokietijos interesų sferai. Be to, Lietuvos gabalėlis – dalis Užnemunės Dzūkijos ir Sūduva atiteko Vokietijai.

Slaptasis protokolas
Foto: LCVA

Turint savo rankose ne tik planą, ką daryti su Lietuva, bet ir Vilnių, Stalinui nebuvo sudėtinga: greitai lietuviai sulaukė naujo pasiūlymo – sudaryti savitarpio pagalbos sutartį, gauti Vilnių ir dalį Vilniaus krašto bei atiduoti dalį teritorijos Vokietijai.

Tik dėl pastarojo momento didesnį pasipriešinimą parodę lietuvių diplomatai, pirmiausiai Juozas Urbšys vėl bandė delsti, tempti laiką, bet laisvės manevrui nebuvo, o Kremlius atvirai spaudė.

Lietuvos užsienio reikalų ministras J. Urbšys pasirašo Sovietų Sąjungos–Lietuvos sutartį dėl Vilniaus ir Vilniaus krašto perdavimo. Dalyvauja: J. Stalinas, V. Molotovas, V. Potiomkinas, K. Vorošilovas, A. Ždanovas ir Lietuvos delegacijos nariai. Maskva. 1
Foto: Organizatorių archyvas

„Jei toks paktas su Lietuva nebūtų sudarytas, tai, vykstant dideliems įvykiams Europoje, galėtų įvykti toks atsitikimas, kad Sovietų Sąjunga, turėdama reaguoti į Europos įvykius, būtų priversta nesiskaityti su Lietuvos skelbiamu neutralitetu.

Matote, prie ko privedė Lenkijos pastangos kurti vadinamąją pusiausvyros politiką? Vokiečiai užpuolė Lenkiją, rusai negalėjo likti neveiklūs ir pastūmėjo savo kariuomenę užimti gudų ir ukrainiečių gyvenamąsias vietas“, – grasino V. Molotovas.

„Aš nematau, kad buvo koks nors variantas, nemanau, kad Lietuva galėjo ką nors padaryti. Taip, galėjo atsisakyti pasirašyti sutarti, pasipriešinti, galėjo 1940-ųjų birželį paankstinti 8 mėnesiais – tegu užima ginklu, bet šansų nebuvo“, – teigė N. Šepetys.

Baltijos šalių okupacija. 1940 m. birželio mėn.
Foto: Leidykla "Briedis"

Jis sutiko, kad lietuviams atsisakius, Stalinas galėjo įgyvendinti savo grasinimus – pasirašo Lietuva savitarpio pagalbos sutartį ar ne, bet įgulos Lietuvos vis tiek bus. Dėl pačių lietuvių saugumo, žinoma.

„Derybų metu šis klausimas labai aiškiai nuskambėjo, kad ar su Vilniumi ar be Vilniaus sutartis bus pasirašyta ir įgulos bus, tai buvo ne tiek šantažas, kiek fakto konstatavimas, buvo visiškai aišku – ir Smetona, ir vyriausybė suprato, kad ne apie Vilnių kalbama, o apie įgulas, tad jei pasirašome sutartį, dar esą kažką ir laimime iš to.

Aš nematau, ką galėjome daryti geriau, nes sovietai, kaip ir naciai iš esmės bet kokį tokį pasipriešinimo elgesį prieš save paversdavo didesne bausme ir iš to didesnio gėrio vėliau nebūdavo“, – sakė istorikas.

Be to, lietuvių diplomatams esą jau buvo parodytas ir perbraižytų Lietuvos sienų žemėlapis, kuriame Vilnius yra paliktas Baltarusijos SSR – dar viena nepaslėpta spaudimo priemonė.

Net ir tada Lietuvos politikai dar bandė laviruoti, manė, kad šalis vienokia ar kitokia forma išliks, kad ir sovietų įtakos sferoje, kad ir su sovietų įgulomis. Kitoks buvo suomių atvejis – Suomija atsisakė pasirašyti savitarpio pagalbos sutartį ir buvo užpulta sovietų, bet atsilaikė.

Foto: Vida Press

Tiesa, suomiai neturėjo Vilniaus problemos ir atvirkščiai – turėjo tai, ko neturėjo lietuviai – pirmiausiai šalies elito mentalitetą, pasiryžimą gintis, be to – sąlygas tai daryti: ne tik Manerheimo liniją, bet ir šaltą žiemą, kurios metu puolė sovietai.

O lietuviams, anot A. Eidinto, ypač didelį šiurpą kėlė tuometinio karo Europoje vaizdai: artilerijos, aviacijos sugriautų miestų nuotraukos jau mirgėjo tuometinėje žiniasklaidoje.
„Buvo aišku, kad tai naujas karas, geležis gali išlydyti mažas tautas – tai tautos, kurios negali ilgą laiką atlaikyti didelių valstybių atakų“, – sakė istorikas. Bet net tada dar buvo galimybė priešintis.

Anot D. Juodžiaus, Lenkiją nugalėję vokiečiai taip ir nepalaužė lenkų pasipriešinimo – kova tęsėsi pogrindyje, o pralaimėjimas nesužlugdė valios priešintis visomis priemonėmis. Vis dėlto 1939-ųjų rudenį Lietuvos vadovai to žinoti dar negalėjo – juos valdė baimė ir nerimas. Ir naivumas.

Amžinoji dilema: priešintis ar ne?

„Politikai tada dar galvojo tada, kad pavyks išsaugoti šalį, o paprasti žmonės pamatė tankus ir sako: viskas, laisvos Lietuvos nebėra. Šiandien tų politikų požiūrį galima vadinti trumparegišku, bet o ką sovietai iki tol padarė, kokias valstybes buvo sunaikinę?

Taip Lenkiją, o čia juk taip nesielgė – įvedė kariuomenė, bet nepasakė, kad nebus Lietuvos“, – pažymėjo N. Šepetys. Išties, nuo 1939-ųjų spalio iki 1940-ųjų gegužės, kai Vakaruose situacija apibūdinta „Keistuoju karu“, sovietai Lietuvoje laikėsi neutraliai.

Bet jau gegužės 10-ąją viskas pasikeitė, kad Vokietija pradėjo karo veiksmus prieš Prancūziją, Nyderlandus, Belgiją ir Liuksemburgą. Tą pačią dieną Lietuvos pasiuntinys Maskvoje L. Natkevičius pranešė savo vyriausybei apie stipriai pablogėjusį TSRS požiūrį į Lietuvą.

J.Norkaitis, S.Raštikis, J.Urbšys, K.Bizauskas
Foto: Centrinio valstybės archyvo nuotr.

Gegužės 16 dieną (keletą dienų po to, kai Vermachtas įsiveržė į Prancūziją) Sovietų Sąjungos laikraštis „Izvestijos“ rašė, kad „galimybės mažiems kraštams išlikti neutraliems ir nepriklausomiems yra sumažėjusios iki minimumo“. Gegužės 25 dieną V. Molotovas įteikė L. Natkevičiui notą, kurioje Lietuvos Vyriausybė kaltinama Raudonosios armijos karių, dislokuotų Lietuvos teritorijoje, grobimu.

Viskas klostėsi žaibiškai ir netikėtai iki pat birželio 15-osios ultimatumo. Jį Lietuvos aukščiausia vadovybė pasitiko susiskaldžiusi, neryžtinga, kamuojama asmeninių kai kurių vadovų ambicijų.
„Visus šis žaidimas suklaidino, tai pripažinkime, kad sovietams ši operacija pavyko.

Kita vertus, tai mums netrukdo kalbėti, kad ši operacija buvo nelegali, pažeidžiant teisines procedūras, sakyti, kad suklastota politinė valia, priimti neteisėti sprendimai, nebuvo laisvų rinkimų, viskas rėmėsi okupacijos faktu, tad ramiai galime diskvalifikuoti visą procesą, o tai, kad nebuvo iššautas simbolinis šūvis, tai nuo to niekas nebūtų pasikeitę“, – teigė N. Šepetys. Kita vertus, istorikas A. Eidintas pripažino, jog ypač karininkija tokį ultimatumo priėmimą sutiko demoralizuota.

Sovietų kariai okupuoja Lietuvą 1940 m.
Foto: wikipedia nuotr.

„Tas faktas, kad į ultimatumą neatsakyta oficialiu protestu ar simboliniu pasipriešinimu, divizijos pasitraukimu gana stipriai demoralizavo mūsų karininkiją, nes neparodėme nugarkaulio.

Deja mūsų politikai laikėsi to, kad reikia išsaugoti tautą ir nesugriautą šalį, taikytis su ultimatumu ir vaizduoti, kad tai eiliniai saugumo reikalavimai, bet ne mes vieni nesipriešinome, bet mes neturėjome sąlyčio su likusia Europa, jokie savanoriai, ginklai iš užsienio mūsų negalėjo pasiekti, o pasipriešinimas būtų kruvinas ir trumpas“, – pripažino istorikas.

Galiausiai nesipriešinimo gėdą nuplovė Birželio 23-osios sukilimas ir antisovietinis partizanų pasipriešinimas pokaryje, bet galutinio tikslo – laisvos Lietuvos šios kovos nepasiekė, o 1939-1940 m. pasirinkimai dabar Kremliui leidžia neigti Lietuvos okupaciją, kalbėti apie „Stalino dovanotą Vilnių“ ir pan.

Kartoja ir perrašo istoriją

D. Juodžiaus ir A. Eidinto teigimu, visiškai įprasta, jog istoriją rašo nugalėtojai. Antrajame pasauliniame kare tai buvo vakarų sąjungininkai ir Kremlius, kurie visiškai skirtingai vertina pergalės veiksnį ir interpretuoja karo pasekmes.

Jei Vakaruose galima matyti įvairios literatūros ir diskusijų, tai Rusijoje pergalė Antrajame pasauliniame kare yra tapusi šventu kultu, kuriame išryškinamas tik vienas laikmetis – vadinamasis Didysis Tėvynės karas nuo 1941-ųjų birželio 22 d. iki 1945 m. gegužės 9-osios.

Visa kita Maskvai – nereikšminga arba „bandymas perrašinėti istoriją“. Tad jei Lietuva iškelia atsakomybės už okupaciją klausimą, Maskva atsako „Mes jums dovanojome Vilnių – ką atidavėme, galime ir atsiimti argumentu“.

Sovietinių lyderių gerbėja
Foto: AP / Scanpix

„Neverta su Maskva apie tai kalbėti, jie neturi jokio pagrindo, nes visi teritoriniai klausimai gali būti svarstomi kompleksiškai. Nes tokiu atveju reikėtų perbraižyti visas sienas, atimti iš Rusijos Karaliaučių. Sovietų sąjunga, užpuolusi Suomiją buvo išmesta iš tautų sąjungos, ji tapo agresore ir visi jos įsigijimai yra niekiniai.

Maža ką, jei vagys apiplešia butą ir paduoda turtą – nei jie turtą įgyja, nei jiems pinigai priklauso už jį“, – Kremliaus argumentus atrėmė N. Šepetys, pažymėjęs, kad Potsdamo konferencijoje po karo Europos žemėlapis subraižytas kitais principais ir kaip atrodė valstybės prieškariu jau nebesvarbu – visi vėlesni ir dabartiniai susitarimai yra tai, kas turėtų rūpėti.

Kita vertus, būtent Kremlius 2014 metais pamynė tokius tarptautinius ir dvišalius susitarimus ir atplėšė Krymą nuo Ukrainos taip, kaip A. Hitleris padarė su Sudetais ir pačia Čekoslovakija XX a. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje.

Anuomet agresoriaus neįbaugino nei įspėjimai, nei jokios sankcijos, o šiandien panašiai besielgianti Rusija taip pat kol kas tesulaukė tik tarptautinio pasmerkimo bei sankcijų. Kita vertus, anot A. Eidinto, net jei anuometinė situacija gali priminti šių laikų veiksmus, svarbu atsiminti ir skirtumus.

„Mažų šalių likimas priklauso ar esame kolektyvinio saugumo, gero klubo nariai, dalis, tai esminis skirtumas nuo to prieškarinio trapumo, kai du agresoriai susitarė ir pasidalijo“, – pažymėjo A. Eidintas.